Likimas gimti menininkų šeimoje suteikia neišmatuojamų galimybių – nuo pat ankstyvų dienų būti supamam ne atsitiktinių garsų, spalvų, žmonių, vėliau – sulaukti profesinio patarimo. Šis pagrindas padeda siekti aukštumų, net jei sąmoningai ar netyčia einama ne tėvų pramintais takais.
Scenografė Kotryna Daujotaitė gimė vienoje garsių Kauno menininkų šeimų: močiutė – modernaus šokio pradininkė Lietuvoje Kira Katerina Daujotaitė, mama – aktorė Inesa Paliulytė, tėvas – režisierius Algimantas Pociūnas. "Mano šeima – tai aš", – sako K.Daujotaitė. Savo teigiama energija ir kūrybiškumu ji žavi praeivius ir kolegas, o darbais – dar ir autoritetingus kritikus.
Dar vienos K.Daujotaitės premjeros – operetės "Balius Savojoje", kuria naująjį sezoną pradės Kauno valstybinis muzikinis teatras, išvakarėse – pokalbis apie šeimos įtaką esminiams apsisprendimams, meniška atmosfera persmelktą gyvenimą ir scenografo darbo ypatumus.
– Nuo mažų dienų buvote susijusi su menu: mokėtės muzikos mokykloje, dailės gimnazijoje, šokote. Kaip plėtojosi toks platus interesų ratas?
– Mano pasaulėžiūrą formavo aplinka. Augau apsupta šokio, muzikos ir teatro. Turbūt artimiausias buvo šokis. Pradėjau šokti, kai dar nemokėjau vaikščioti, tokiame vaikiškame gardelyje. Vėliau okupavau mūsų namų didįjį kambarį ir ten daugiausia šokdavau močiutei. Ji svajojo, kad tapčiau profesionalia šokėja. Deja, man netiko rėmai, į kuriuos būčiau įsprausta, jei šokčiau kokiame nors kolektyve. Turbūt todėl šokis nutolo. Liko tik svajonėse, girdint gerą muziką. O dailė atsirado iš nenoro groti. Muzikos mokyklą lankiau kokius ketverius metus, turėjau nuostabią mokytoją Antanavičienę, bet kartu turėjau ir scenos baimę. Tad iškilus grėsmei groti B.Dvariono konkurse, pareiškiau mamai: negrosiu ir viskas. "Jei negrosi, ką veiksi?" – paklausė mama. Atsakiau, kad piešiu. Taip įstojau į dailės gimnaziją.
– Studijuoti pasirinkote scenografiją, kas lėmė tokį apsisprendimą?
– Aš juk gimiau, galima sakyti, teatre. Mama laukdamasi vaidino iki septinto mėnesio. Augdama svajojau tapti aktore. Teatre viskas atrodė taip tikra, jausmai, poelgiai. Vis dėlto šeima tarytum saugojo mane nuo teatro viruso. Mokydamasi dailės gimnazijoje buvau tvirtai apsisprendusi studijuoti tapybą. Prieš stojamuosius tėtis paklausė: "O gal geriau scenografija?" Ir iš tiesų juk puikiausiai galiu tapyti ir dabar, aišku, jei tik atrandu tam laiko.
– Kokius galėtumėte išskirti scenografo profesijos pranašumus / ypatumus? Kuo ši specialybė jus žavi labiausiai?
– Kaip ir bet koks menas, scenografija leidžia fantazuoti, kurti, kartais net kvailioti. Ir jeigu būtų galimybė savo vizijas įgyvendinti neatsimušant į finansinių apribojimų užkardas, galėčiau drąsiai teigti, kad tai pati fantastiškiausia profesija. Bet juk menas mūsų valstybėje yra kaip ir užribyje, nereikalingas. Suvokiant kultūros politiką, menininkas privalo galynėtis su vėjo malūnais.
– Teatras – tai kolektyvinis darbas, kuriame visi kūrėjai yra tiesiogiai priklausomi vienas nuo kito. Kokia yra riba tarp savų idėjų realizacijos ir režisieriaus sumanymo išpildymo?
– Riba sudėtinga. Svarbiausia – pasitikėti režisieriumi, o jei abejoji – kovoti už savo tiesą. Nes, deja, ne kiekvienas žmogus yra kūrėjas ir ne kiekvienas geba mąstyti vaizdais.
– Kauno valstybinis muzikinis teatras naująjį sezoną pradės nuo premjeros – operetės "Balius Savojoje". Kokiais įspūdžiais gyvenote pastarosiomis dienomis?
– Priešpremjeriniais, bėgimu. Muzikiniame teatre kūriau ir scenografiją ir kostiumus, tad darbo yra be galo daug. Apie 150 kostiumų – grandiozinė, kintanti dekoracija. Nesibaigiantys rulonai prabangių audinių, perlai ir plunksnos, amžinas moters žavesys ir pudra, prislopintos spalvos, žodžiu, "cherchez la femme" – ieškokite moters. Noriu, kad publika mėgautųsi amžinu moteriškumu, tarsi atsigręždama į Francis'o Scotto Fitzgeraldo "Didįjį Getsbį". Itin sudėtinga sceninė dekoracija turėtų suteikti perregimumo, lengvumo įspūdį. Bet tas vadinamas lengvumas reikalauja titaniškų pajėgų. Džiūgauju galėdama bendradarbiauti su fantastišku siuvyklos kolektyvu, dailininkais-butaforais, staliais, šaltkalviais, pastatymo darbuotojais. Tai teatrui atsidavę žmonės. Dirbant šiame teatre įspūdžiai visada pozityvūs.
– Su kokiais dar projektais šiuo metu dirbate?
– Jau vasaros pradžioje buvau sukūrusi scenografiją kito Kauno teatro scenai, net pristačiusi, piešiau kostiumus būriui talentingų aktorių, bet vasaros pabaigoje sužinojau, kad pastatymui neskirtos lėšos. Tad, be "Baliaus Savojoje", mintyse tapau.
– Kokius matote skirtumus tarp scenografo darbo specifikos dramos ir muzikiniame teatre?
– Na, jeigu dramos teatras yra gerai išlaikytas konjakas, tai muzikinis – gerai išlaikytas šampanas! Ir, žinoma, muzikiniame teatre darbo apimtys visada didesnės.
– Koks šiuo metu jūsų santykis su muzika? Kaip jis keitėsi nuo vaikystės?
– Kad turbūt nė nesikeitė. Tik greta klasikos, džiazo atsirado šiuolaikiniai kompozitoriai Arvo Pärtas, Giya Kancheli, Michaelis Nymanas, dar šiek tiek elektroninės muzikos.
– Teatras jums yra..?
– Teatras yra mano gyvenimo būdas. Aš gimiau, augau ir tebeaugu teatre. Man artimiausia yra drama, tačiau visi žanrai turi savo žavesio. Operetė – tarsi skanus pyragaitis, naivus, truputį saldokas, toks kvepiantis senų gerų laikų muilas. Drama – visai kas kita. Turiu pripažinti, kad bet koks žanras priklauso nuo režisieriaus koncepcijos. Jeigu yra režisūrinis sprendimas, yra ir spektaklis. Nei choreografija, nei scenografija negali visiškai nulemti spektaklio sėkmės. Režisierius yra ta ašis, tas, anot Ingmaro Bergmano, magnetinis traukos centras. O mes visi sukamės aplink.
– Kuriate ne tik scenografiją, bet ir kostiumus. Kuo ypatingas teatro kostiumas?
– Teatro kostiumas turi atspindėti personažo esmę, jo charakterį, pomėgius, socialinį sluoksnį. Tačiau dailininkas turi tai daryti labai subtiliai. Pavyzdžiui, lengvo elgesio moterį apvilkti raudona suknele yra paprasčiausias ir lengviausias kelias. Tada mąstai apie audinio kritimą, apie laikotarpį, pagaliau apie aktoriaus fizinius davinius.
– Ar sutinkate su posakiu "99 proc. darbo ir 1 proc. talento"? Kas apskritai, jūsų manymu, yra talentas?
– Talentas yra Dievo dovana. O buhalterija – ne mano stichija, bet šiuo atveju 50 proc. ir 50 proc.!
– Esate gavusi nemažai apdovanojimų. Kiek jums svarbus publikos, kolegų, kritikų įvertinimas?
– Apdovanojimai – tai kaip opijus liaudžiai, greitai praeina. Visiškai pasitikiu savo dėstytojo profesoriaus, scenografo Adomo Jacovskio nuomone, o visa kita atsirenku. Beje, esu sau reikliausia kritikė.
– Daug ir dažnai keliaujate, iš kelionių semiatės įkvėpimo?
– Be abejo. Fotografuoju kiekvieną įdomesnę detalę – senas duris, raktų skylutes ar gatvėje sutiktus personažus. Mane užburia ir apleisti kvartalai, ir išpuoselėtų rūmų spindesys.
– Kokių įkvėpimų ir patirčių galėtumėte palinkėti jau į rudens darbų chaosą įsisukusiam žmogui?
– Stabtelėti, įsiklausyti į save, į kitą. Uosti kiek karstelėjusį rudens kvapą ir būtinai šypsotis. Prašau, šypsokitės, juk tai nesunku. Patikėkite, šypsena padeda gyventi, ypač rudenį.
Naujausi komentarai