EK surengtame tarptautiniame ekodizaino konkurse pirmąją vietą savo regione užėmė Kauno kolegijos studentė Deimantė Malūnavičiūtė, pati kūrybą pristačiusi milžiniškoje "Žaliosios savaitės" parodoje Briuselyje.

Anot organizatorių, šis dizaino konkursas yra aplinkosaugos kampanijos "Būkime sąmoningesni" dalis, o po žaismingu jos fasadu slypi rimta informacija: atliekose dažnai yra vertingų medžiagų, kurias galima grąžinti į ekonomiką. Vis dėlto su D.Malūnavičiūte, kuri netrukus taps diplomuota grafinio dizaino specialiste, kalbamės ne apie ekonomikos procesus, o apie meno pasaulį ir ekologinių kūrinių gimimą. Vienas jų – iš senų daiktų, detalių sukurta kėdė – ir atnešė merginai sėkmę.

– Papasakok apie savo kūrinį – objektą "La.Kė.Dė". Kokia jo koncepcija ir kokiomis aplinkybėmis atsirado?

– Pirmiausiai gimė kūrinys, o konkursas vyko vėliau. Seną sovietinę kėdę prieš keletą metų gavau iš dėstytojos Gražinos Šutienės: tada kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete vyko meno dienos, o ten – kūrybinės dirbtuvės. Čia nebuvo nei paskaitų projektas, nei kokia primesta tema. Ilgai galvojau, ką su ta kėde daryti. Svarsčiau: atnaujintas baldas turi būti mobilus, be to, jame turėjo atsirasti papildoma talpykla daiktams – kaip kad menininkai mėgsta – eskizams, popieriui, pieštukams susidėti. Niekaip neradau būdo, kaip padaryti ją sulankstomą, kol vieną kartą atkreipiau dėmesį į duris. Lankstai! Štai ką galima panaudoti. O tada ir kiti sprendimai atsirado. Netgi jos pavadinimas yra sudurtas iš žodžių "kėdė" ir "lagaminas". Ir tik vėliau su šiuo kūriniu sumaniau dalyvauti konkursuose.

Džiaugiuosi, kad kėdė buvo prikelta naujam gyvenimui. Turbūt kiekvienos močiutės namuose rastume panašių baldų. Dabar tas mano kūrinys – kaip Frankenšteinas, sulipdytas iš skirtingų detalių. Kažkada tai buvo vieni daiktai, jie nugyveno savo gyvenimą, o atskiros jų dalys susijungė į kažką nauja. Daug kas, pamatę kėdę, klausia: kokia čia pabaisa nupiešta? Paaiškinu. Oi, ne, sako, jau aš tai tokios pas save namie nenorėčiau. O aš norėčiau. Nes mano idėja buvo tuo baldu truputį paprovokuoti, kad atkreipčiau žmonių dėmesį ir sukelčiau susidomėjimą.

– Susidomėjimą kuo?

– Ekologinėmis problemomis – pirmiausia. Noriu, kad žmonės suvoktų, kad tai iš tiesų didelė bėda. Mano tėvų ar senesnė karta buvo auklėti kitaip, jie vis pabrėžia, kad būdavo skatinami rūpintis aplinka, taupyti. Dabar priekaištauja, kad dabartinė karta tarsi viską pamiršo, nebevertina, nebebrangina. Manau, tokie projektai – būdas įprasminti senus daiktus ne tik žiūrint iš funkcionalumo pusės. Mūsų visų namuose  daug senų baldų, bet jie gali būti prikelti naujam gyvenimui. O parodoje Briuselyje nustebau, kad ten tam skiriama tiek daug dėmesio. Parodų centre buvo daug verslininkų, vyko konferencijos, paskaitos. Daugybė dizainerių pristatė savo kūrinius. Netgi vaikus, moksleivius grupėmis į tą "Žaliosios savaitės" renginį vedė, ekskursijas organizavo. Matyti, kad stengiamasi atkreipti dėmesį. Aišku, pradėti būtina nuo mažiausių vaikų, kad išugdytume mąstymą, kaip tausoti, ir įtikinti, kad nebūtina kaskart reikalauti naujų daiktų, numetus atsibodusius į šoną.

– Tu – jaunosios kartos menininkė, tuoj būsi diplomuota dizainerė. Kaip manai, kiek aktuali ekologiškumo tema jūsų kartai? Ar tai nėra mada, išpūstas burbulas?

– Gamtos saugojimas – juk pasaulinė žmonijos problema. Briuselyje buvo akivaizdu, kad tam skiriama daug dėmesio. Beprotiškai didelis renginys, puiki organizacija, apgalvotos erdvės, netgi kūrinių apšvietimas.

Lietuvoje sunkiau, net ekologijos tema vykstančiose kūrybinėse dirbtuvėse dalyvauja ribotas žmonių skaičius. O norėtųsi viešesnių renginių – menininkai, dizaineriai turėtų įkvėpti ir paprastus, su menu tiesiogiai nesusijusius žmones, parodyti, kad ir jie gali kurti. Nes iš tiesų žmogaus galimybės neribotos, tiesiog reikia užsiimti, domėtis ir tikrai nebijoti bendradarbiauti tarpusavyje. Parodoje išsiskyrė jaunų užsieniečių – prancūzų, italų – požiūris: matyti, kad žmonės daro tai, kas jiems patinka. Jie neštampuoja masinei gamybai, stengiasi, kad produktai būtų ekologiški.

Apie mano kėdę daugelis klausia, ar ji tiktų masinei gamybai. Vertinu realiai – šis konkretus produktas tikrai netiktų masinei gamybai, nes jį kuriant buvo visiškai kitokie tikslai – tiesiog norėjau atkreipti aplinkinių dėmesį. Juk ir medžiagų jai ne kiekvienam sandėliuke rastume. Juk čia iš asmeninių daiktų sukonstruota, ne fabrikų atliekos, kurias būtų galima sumaniai realizuoti. Bet, aišku, idėja galima remtis ir naudotis, ji gali būti taškas, nuo kurio prasidėtų kitas projektas. Frankenšteino filosofija tiktų visur – galbūt naudotume jau kitas detales, visą kolekciją taip galima išplėtoti.

– O kokios tavo pačios nuostatos dizaino požiūriu? Ar teiki prioritetus ekologijai? Kokia stilistika tau artima?

– Kol kas mano patirtis dar nėra labai didelė – esu išbandžiusi projektuoti baldus, šviestuvus. Anksčiau net nepagalvodavau, bet dabar matau, kad nuo ekologijos niekada nebuvau nutolusi. Visą laiką man buvo skiepyta, kad daiktas būtų funkcionalus, patogus, neperkrautas, kad būtų su idėja. Bet svarbiausia, kad daiktas būtų gyvas, o ne šiaip koks bedvasis. Kuriant norisi įdėti širdies. Norėčiau kurti vienetinius modelius, kad jie nebūtų masinei gamybai. Bet vis dėlto dizainas turi tarnauti žmonėms.

– O tau netrukdytų daugelio lietuvių nuostata, kad originalūs daiktai kainuoja didžiulius pinigus? Juk ne visi pajėgūs būtų tavo kūrinius įsigyti.

– Taip, kokybiškos medžiagos kainuoja. Tačiau manau, kad kiekvienas geras dizaineris turbūt pagalvoja ir stengiasi, kad kuriamas objektas būtų vertas tų pinigų. Pirmiausia daiktas turi būti funkcionalus, kad nebūtų nerealios išlaidos nežinia už ką, kad jis tarnautų, kad būtų prieinamas daugeliui žmonių. Aišku, yra dizainerių, kurie dirba ir kitaip.

Dizainas tam ir yra, kad žmonėms būtų patogiau gyventi. Kad daiktas gražiai atrodo – dar ne viskas. Tai nėra pagrindinis kriterijus ir uždavinys, reikia, kad būtų ir patogu. Aš visada pirmiausia mąstau apie funkciją, o jau tada, kai viskas susidėlioja, mąstau apie estetiką.

– Kaip jauniems dizaineriams sekasi Kaune? Ar čia aplinka skatina kurti? Ar turite pakankamai galimybių?

– Aplinka priklauso nuo paties žmogaus. Kitas gali kurti ir visiškai iš pirmo žvilgsnio tam netinkamoje aplinkoje. Tai priklauso nuo jo vidaus, nuo jo emocinės būsenos. Kai norisi – kūrybingam galima būti visur. Kartais idėjos tiesiog pačios ateina į galvą, tiesiog reikia imti jas ir pagauti, užfiksuoti, užsirašyti. Tiesiog atrandi kokį kampelį ir kuri. Mane idėjos aplanko visai netikėtai. Ir esant miego, ramybės būsenai, kai visiškai nesitiki, gali aplankyti įkvėpimas.

Apskritai aš itin stebiu aplinką, viską sugeriu, gal kartais net perdėtai. Aišku, sudėtinga taip gyventi – apsikrauni didžiule našta.

Kai kuriems jauniems dizaineriams dar sunku suprasti, kas kieno aistra yra: dar tik išbando, eksperimentuoja, sprendžia, kas geriau. Bando žvalgytis aplinkui ir netgi kopijuoti.
Manau, kad geriausia, kai krauni savo paties kūrybinį bagažą. Pavyzdžiui, kiti labai seka garsiais dizaineriais, o aš mėgstamiausio kūrėjo neturiu. Aišku, domiuosi, kas vyksta dizaino pasaulyje, seku naujoves, bet niekada nesu pasakiusi, kad tas ar anas – mano favoritas, pats geriausias. Man atrodo, kad aš jau atrandu savo kelią. Netgi ir reklamos dizainą esu atradusi – jis man labai patinka. Dėmesį galima atkreipti net per paprasčiausią plakatą. Apskritai norisi atrasti savo stilių, atrasti savitumą, nors tam reikia laiko, reikia pastangų – čia nėra trumpas etapas.

– Ar nejauti prieštaros, kad reklamos pasaulis su menu neturi nieko bendra? Juk dalis menininkų skundžiasi, kad juos varžo užsakovai, kad ten meno niekam nereikia.

– Manau, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus, kaip jis dirba. Aišku, dirbant agentūroje nereikia tikėtis, kad visi sėkmingo projekto laurai atiteks tau vienam. Reklamoje darbas – ne tavo vieno. Tai yra komandinė kūryba, o tokiai reikia šiek tiek daugiau išmanyti, tada praverčia ir rinkodaros, ir net teisės žinios. Reklama irgi yra menas, ir dar koks. Ir čia galima ir išreikšti, ir realizuoti save.

– Kaip ir kiekvieno jauno žmogaus, smalsu paklausti: ar galvoji apie gyvenimą ne Lietuvoje?

– Man smalsu, kas vyksta už Lietuvos. Pastaruoju metu svajoju apie Jungtines Amerikos Valstijas – ten yra giminių, ketinu pasižvalgyti. Vis dėlto manau, kad užsienis – puikus būdas pasisemti patirties, ten galima palyginti su Lietuva, kaip viskas klostosi, galima tobulėti. Bet apsistoti ilgesniam laiku minčių nėra. Kad ir kaip būtų, bet Lietuva – artimiausia mano širdžiai.