Panašu, kad visa Lietuva, mėgaudamasi ilguoju savaitgaliu ir trumpa lietuviška vasara išsidangino prie jūros, todėl Rumšiškėse žmonių buvo ne daugiau nei porą šimtų. Visgi šventės tai nepadarė nė per nago juodimą prastesnės. Gal net priešingai.
Muziejaus darbuotojai lankytojams surengė antras Jonines, kaip patys juokavo – turėjo į penkias valandas sutalpinti visą naktį. Pievoje prisiskynę žolių žmonės pynė vainikus, mėgavosi gira ir pievų arbatą, kai šaižūs garsai iš ragų pakvietė žmones prie iš akmenų sukrauto aukuro.
Akį patraukė jaunų vyrų kompanija.
„Varyk Dima“, – rusiškai šūktelėjo vienas vyrukas, o Dima per kelias sekundė užsliuogė į aukštą stulpą ir užsidėję Jono skrybėlę.
Kompanija atvyko iš Ukrainos, bet ne specialiai dėl šios šventės. Tokią pat, net ilgesnę jie turi ir namie.
„Mes taip pat jas švenčiame – plukdome vainikus, deginame laužus ir sliuogiame į stulpą, tai jau pasitreniravęs aš, bet vis tiek smagu“, – juokėsi Dima.
Čia pat savo rankos tvirtumą turėjo išbandyti ir kompanijos Jonas, greitai paralelę tarp slaviško Ivanas ir mūsiško Jono rado vyrai.
„Negali prastai pasirodyti“, – juokėsi jie.
Buvo ir daugiau svečių iš užsienio. Nuo Europos futbolo čempionato chaoso savo šalyje paspruko ir prancūzas Bastianas su mergina ir dar keliais tautiečiais. Kuo tolyn į Vakarus, tuo pagoniškų tradicijų reliktų mažiau, tad jiems mūsų Joninės buvo nematytos.
„Aš tik buvau girdėjęs, kad kažkur kaimuose dar degina laužus, bet pats nebuvau dalyvavęs ir vainiko niekada neturėjau ant savo galvos“, – šypsojosi jis rodydamas į ant skrybėlės uždėtą gražuolį.
Gaila, bet vainiku iki galo džiaugtis neleido grubus muziejaus darbuotojas. Kažkodėl vokiškai ir gestų kalba pradėjęs aiškinti, kad troboje privalu nusiimti skrybėlę ir dar pavymui mestelėjęs, kad negalima fotografuoti šventųjų paveikslų.
Jei Algimantas, rodos, toks jo vardas, privertė žvilgtelėti į kalendorių, pasitikrinti, ar tikrai 2016 metai, tai į realybę gražino jauna mergina Daiva.
Ji prie ilgo žolėmis nukrauto stalo padėjo žmonėms pinti vainikus ir, puikiai kalbėdama prancūzų kalba, draugiškai plepėjo su užsieniečiais.
„Jei mes dar vaikystėje išmokome pinti vainikus iš kiaulpienių prie daugiabučių, tai nė vienas prancūzas nemokėjo. Bet čia nieko blogo, yra ir lietuvių, kurie negali“, – šypsojosi mergina, lyg nujausdama, kad ją kalbinęs žurnalistas gyvenime nėra nupynęs nė vieno jų.
Iš žolių galima pinti ne tik vainikus. Tą puikiai gali papasakoti muziejaus darbuotoja Gražina Žumbakienė. Ji, susiklojusi dešimtis žolių, Joninių dalyviams apie kiekvieną jų pasakoti galėjo valandas.
Melisos, katžolės, valerijonas, diemedis – nepatyrusiai akiai tai atrodė kaip iš daržo išrautos piktžolės, bet žolininkei čia visa vaistinėlė.
„Buvo atvažiavę japonų žurnalistai pas mane daryti reportažo apie žoles. Jiems labai įdomu, kad lietuviai dar naudoja jas. Parodžiau savo darželį čia, muziejuje, bet jie dar norėjo patikrinti ir mano namus – ar tikrai jas ir ten auginu. Tai gerai, kad buvau spėjusi apsiravėti“, – atsiduso moteris.
Puikiai gražią šventę reziumavo vietinė Rumšiškių gyventoja Kristina. Abu pasijuokėm, jog gerai, kad nedaug žmonių ir nereikia peštis dėl kiekvienos žolės vainikui pievoje.
„Čia nėra masinė šventė su Rimiškiu ir šašlykais. Atvažiuoja žmonės tie, kurie žino kur važiuoja. Todėl smagu ir jauku čia“, – šypsojosi ji.
Naujausi komentarai