Nuoseklus etninio minimalizmo atstovas skulptorius Gintaras Kamarauskas išsiskiria archetipinių pasaulio sutvėrimo elementų, jo egzistavimo pagrindų pajauta. Idėjų semdamasis kasdienėje aplinkoje, lietuvių liaudies simbolikoje, mitologijoje, jis kuria harmoniją ir sintezę, kurios jo kūriniuose tampa atsvara šiuolaikinio pasaulio chaosui.
Gilindamasis į filosofines temas, jas analizuodamas, menininkas išgrynina formas į kurias žvelgdamas, žiūrovas turi galimybę nurimti, susikaupti ir atrasti. Kauno paveikslų galerijoje surengtoje personalinėje G.Kamarausko parodoje "Vakar dienos dėlionės" – piešiniai, skulptūros ir objektai, kuriantys muzikalią, turtingą simbolių ir prasmių ekspoziciją.

– Jūsų kuriamose skulptūrose slypi meditacija apie tvarką, rimtį, stabilumą. Kaip šiuo begalinio skubėjimo, paviršutiniškumo, besaikio vartojimo laiku sugebate išlikti toks susikaupęs?

– Visada siekiau susitelkimo savo kūriniuose. Susikaupimui, rimčiai įtaką daro aplinka: mano dirbtuvė yra kaime. Tai vienkiemis. Išvažiuoju ilgesniam laikui ir savaitę ar net kelias pavyksta išlikti susikaupusiam, manęs niekas netrukdo, atsiriboju nuo kasdienių problemų, susitelkiu į kūrimo procesą.

– Jūsų abstrahuoti skulptūriniai objektai turi sąsajų su lietuvių liaudies motyvais. Kaip atsirado ši sąsaja? Ar kūriniuose koduojate simbolius, artimus ir kitų šalių palikimui?

– Ieškodamas esmės, pagrindo savo kūriniuose, pradėjau domėtis simbolika: formų, skaičių, raidžių. Kūrinius papildau lietuvių liaudies simboliais, tačiau domiuosi ir Rytų šalių palikimu. Simbolių reikšmės šiek tiek skiriasi, tiesa, nedaug. Nemaža jų dalis, ypač kinų ar japonų tradicijose, sutampa su lietuvių liaudies simbolika. Iš pradžių nagrinėjau, mokiausi reikšmių, o vėliau tikrinau, ar plastinėje kalboje jos pasiteisina. Studijuodavau kitų menininkų kūrinius, ypač Mikalojaus Konstantino Čiurlionio.
Simbolika mane vedė prie formų išgryninimo, išraiškos priemonių minimalizavimo.

– Parodoje "Vakar dienos dėlionės" nemažą ekspozicijos dalį sudaro grafikos kūriniai. Kokius simbolius užkoduojate juose?

– Grafikos darbuose stora linija reiškia žmogų, o plona – jo žiūrėjimo kryptis. Tokia plastine kalba kiekvienam piešiniui kuriu skirtingą nuotaiką, charakterį, kurie žiūrovui sukelia įvairių emocijų.

Pirminė piešimo stadija, kai piešiu protu: galvoju, svarstau, pritaikau turimas žinias. Tai padeda pasiruošti antrajai piešimo stadijai, tada vaizdiniai atsiranda pasąmonėje ir juos telieka perkelti į balto popieriaus lapus. Po valandos ar kelių, žvelgdamas į savo darbus, pasitikrinu, ar pavyko sukurti charakterį, ar ne.

Esu melomanas, muzika yra neatsiejama mano kūrybinio proceso dalis. Kai įdėmiai įsiklausau, suvokiu, jog melodija susideda iš tų pačių simbolių, kuriuos vaizduoju piešiniuose. Garsas, ritmas, intonacija – viskas susijungia į visumą, toks nedalomas kūrinys turi poveikį emocinei žmogaus būsenai. Mano išskirtinumas ir yra toks, jog kūriniuose jungiu ritmišką muzikalią kalbą su ženklų kalba.

– Akcentuojate, jog muzika jūsų kūryboje labai svarbi. Ar, kai kuriate, visada jos klausotės?

– Žinoma, kai dirbu su kirviu, klausausi džiazo, bliuzo, o kartais roko, nes taip dirbant reikia, kad muzika būtų lengvesnė, populiaresnė. O kai eskizuoju ar piešiu – muziką kruopščiai atsirenku, nes prieš pradėdamas kurti turi išblaškyti mintis – tam tinkamiausias roko stilius, dar, žiūrėk, prireikia pašokinėti ir rankomis pamostaguoti, kad visų sunkumų atsikratyčiau. Pasiklausau ir jaučiu, kad viskas gerai, kad dienos problemų jau atsikračiau, tuomet dedu kitą plokštelę.

– Parodose įprasta matyti etiketes su kūrinių pavadinimais. Kodėl jūsų parodoje jų nėra?

– Pavadinimas tėra užuomina, į kurią pusę parodos lankytojas turėtų žiūrėti. Juose slypi daug prasmių, kurios atsiveria skirtingiems stebėtojams. Kartais būna taip, jog žodžiais išsakydamas, išaiškindamas kompoziciją sudarančių simbolių prasmę – ją supaprastinu.

Žvelgdamas į kūrinius, žiūrovas atranda vis naujų dalykų, kurie atsiveria įsiklausydami į skirtingas jo nuotaikas.

Mano kūriniai neturi aprašymų ir dėl to, jog žmogus, kaskart pažvelgęs į kūrinį, regi jį vis su kita nuotaika, nusiteikimu, mintimis. Pavadinimas ar aprašymas nurodo kryptį, jie yra tam tikri kodai. Pats žmogus turi žiūrėti ir ieškoti. Tai galima palyginti su geru romanu: vaikystėje skaitydamas atrandi vienus dalykus, paauglystėje – kitus, sulaukęs brandos – dar kitus.

Būna, sutinku žmogų parodoje,o jis sako man: ir aš galiu piešti kaip tu! O aš negaliu nukopijuoti savo kūrinio, nes kopijuoji protu, o kai kuri – darai tai iš pasąmonės, tuomet ir kryptys, ir ritmika atsiranda.

– Kaip gimsta jūsų piešiniai? Kokias priemones naudojate? Kokioje aplinkoje dirbate?

– Kruopščiai pasiruošiu būsimam procesui: ruošdamasis skaitau arba klausausi muzikos. Atsitinka ir taip, jog apie tam tikrą temą galvoju visą dieną, piešiu eskizus, ant vieno lapo braukydamas įvairias schemas ir ieškodamas harmoningos kompozicijos.

Dažniausiai dirbu naktimis, kuomet tvyro visiška ramybė. Pastebėjau, jog kai visi žmonės miega, nėra jokio spinduliavimo, tik ramuma. Piešiu padėjęs lapą ant grindų arba ant žemo suolelio tam, kad mano ranka būtų visiškai laisva. Dirbu visą naktį, sukuriu galybę variantų, kadangi darbą nupiešti ilgai netrunka, tačiau rankos sudrebėjimas ar menkas kryptelėjimas sugadina jį ir tenka pradėti iš naujo. Piešimui naudoju panašias priemones, kokias naudoja japonai, kurdami vieno brūkšnio tapybos darbus – piešiu pagaliuku, teptuku, tušu.

Jei kūrinio charakteris pareikalauja spalvos – naudoju natūralius dažus (tokius kaip stipri juoda arbata, kuri, laikui bėgant, ryškėja).

Popierių dažniausiai renkuosi tokį, kad tušas gertųsi kuo mažiau ir pavyktų išgauti ilgą, nenutrūkstančią liniją.

Parodoje "Vakar dienos dėlionės" pristatau keletą savo kūrinių ciklų (jei tiksliau, eksponuoju po trečdalį kiekvieno ciklo kūrinių). Ciklas "Keliai"(arba "Bokštai") atskleidžia skirtingus žmogaus brandos etapus. Cikle "Langai" noriu atkreipti žiūrovų dėmesį į tai, jog langas yra tarsi atspindys to, kas tavo viduje.

Lietuvoje žmonės pratę dengti langus užuolaidomis, nepuošia jų, verčiau linkę laikyti juos beveidžiais. Užsienio valstybėse (ypač Nyderlanduose, Danijoje) žmonės nebijo savęs parodyti, pro jų atvirus langus pažvelgęs gali pažinti žmogų, sužinoti, kokios jo vertybės, kuo jis gyvena.

Mano piešiniai yra skulptūriški. Jie – atskira meno forma, nes eskizuose yra nuotaika, užkabinima idėja. Nuolatos dirbant, lavėja įgūdžiai ir kiekviename piešinyje įsivyrauja tvarka, juntama užbaigta mintis.

Prieš penketą metų rengiau parodą, o joje eksponavau skulptūras ir piešinius, eskizus, kuriuose atsispindėjo mano ieškojimai, rengiantis kurti skulptūrą. Juose pažymėtas kelias, kuriuo ėjau, kol gimė galutinis rezultatas.

Iš pradžių aš piešiu, paskui lipdau iš plastilino mažytį kūrinio modelį, apžiūriu jį iš visų pusių, gryninu skulptūros charakterį. Atskiriu, kas yra esmė, o kas ne.

– Vaikštant po jūsų parodą kyla įspūdis, jog skulptūroje nevengiate spalvų, o piešiniuose liekate prie juodos ir baltos kontrasto. Kodėl?

– Taip, kai kurias savo skulptūras spalvinu. Esu bandęs truputį tapyti, tad darbuose matyti visi potėpiai, spalvų perėjimas. Dengiant skulptūras spalva, lygiai taip pat kaip jas kuriant, reikia susikaupti, išlaikyti rimtį, tačiau ir piešiniuose spalvų nevengiu. Juose dažnai naudoju spalvą, tačiau šiai parodai kaip kontrastą skulptūrai parinkau piešinių monochromiją.

– Neretai kuriate skulptūras-daiktus, kūrinius, galinčius tapti kasdienio ritualo dalimi (skulptūra-stalas, skulptūra-indas, skulptūra-žvakidė ir kt.). Taip integruojate meną į kasdienį paprasto žmogaus gyvenimą, pakylėjate jo būtį virš kasdienybės. Kaip manote, ar menas šiuolaikinėje visuomenėje yra užtektinai vertinamas?

– Lietuviai po truputį pradeda prisiminti, kad menas praturtina būtį, o štai prancūzams ar švedams, toks pojūtis yra visiškai natūralus, perimtas iš senų šeimos tradicijų.
Mano kuriamos skulptūros-daiktai nuolat keičia savo vietą ir turi funkciją. Pavyzdžiui, skulptūra-suolelis: sėdėdamas fotelyje ant suolelio žmogus gali susikelti kojas ar, sėdėdamas tame pačiame fotelyje – ant suolelio gali pasidėti arbatos puodelį, taip pat ši skulptūra yra skirta sėdėti (suoliukus darau žemesnius, trisdešimties centimetrų aukščio, nes tai – taisyklingiausia sėdėsena, išlaikanti tiesų stuburą).

Žmonės neaukština šių skulptūrų. Nuolat jas liečiant, naudojant atsiranda žymiai intymesnis santykis su menu.

Kuriu ir skulptūras-žvakides, kurios yra šventinės, ritualinės, ant stalo padedamos tada, kai šeima susitinka pabendrauti, pasišnekėti, o vėliau jos pastatomos ant komodos ar lentynos ir dėl savo energetikos tampa skulptūromis. Dalis žvakidžių yra abstrakčios, kai kuriose galima įžiūrėti moters siluetą ar angelą.

– Kūryboje rinkdamasis filosofines temas, analizuojančias pasaulio sąrangos stabilumą, vertybių ilgaamžiškumą, joms vizualizuoti renkatės tradicines medžiagas, atlikimo būdus, netgi įrankius. Ar niekada nebandėte kitokio amplua? Ar nekilo noras pasikeisti?

– Esu kūręs performansus, bet jie trumpalaikiai: pasidžiaugi tuo momentu, ir viskas išnyksta. Medžiagų, su kuriomis dirbu, neskirstau į tradicines ar netradicines. Pagal skulptūros charakterį renkuosi jai tinkamiausią medžiagą, tuomet pavyksta išlaikyti idėjos ir raiškos vientisumą. Tai gali būti betonas, kartonas ar medžio plokštė.

Kai kuriu suoliukus, renkuosi liepą ar topolį, nes suoliukai turi būti lengvi, tai reikalauja kitokios plastikos ir charakterio. Kurdamas kitas skulptūras renkuosi kriaušę, ąžuolą ar uosį, tuomet jos būna sunkios ir taurios. Rinkdamasis medžiagas stengiuosi, kad jos kurtų kūrinio nuotaiką. Medžiaga, kurią pasirenku, veikia žmogų emocionaliai: iš ąžuolo kurtas darbas bus sunkesnis, kels niūresnes emocijas, iš pušies – bus lengvas, džiugus.

– Ar dirbdamas pasikliaunate tik savimi, savo pojūčiais, ar jums reikalingas žvilgsnis iš šalies?

– Dirbu vienumoje, o geriausias būdas pamatyti, ar pavyko įgyvendinti visus sumanymus – surengti parodą. Tai yra pasitikrinimas, ar teisinga kryptimi eita. Tie, kurių kūryba komerciškesnė, galbūt labiau klausia patarimų iš aplinkinių, nes siekia, kad jų kūrinys sudomintų didesnį būrį žmonių, kurie būtų suinteresuoti jį įsigyti.

– Žvelgiant į jūsų kūrinius matyti, jog kiekviena, net mažiausia detalė yra apgalvota. Atsitiktinumo jūsų darbuose tikriausiai nėra?

– Skulptūroje sunku su atsitiktiniais dalykais, atsitiktinumu daugiau kliautis gali tapytojai. Skulptorius, kurdamas darbą, regi trijų dimensijų vaizdą. Droždamas medį atsitiktinumu negaliu kliautis, nes ką nudroši – atgal nebepridėsi.

– Minėjote, jog sugalvojęs kūrinį parenkate jo charakteriui tinkamiausią medžiagą, o ar būna taip, jog pirmiausia pastebite medžiagą – tik po to sugalvojate kūrinį?

– Ne, nebūna. Aš iš pradžių apgalvoju darbą, o paskui renkuosi medžiagą. Dirbdamas žvelgiu į eskizą, kartais šiek tiek improvizuoju, bet stengdamasis per daug nenutolti nuo pirminės idėjos.

– Kiek laiko trunka užbaigti kūrinį?

– Jei skaičiuosime visus pasirengimo darbus, piešinius – tuomet kūrimo procesas trunka tikrai ilgai. Jeigu vertinsime tik patį skulptūros kūrimo procesą – viskas priklauso nuo to, kaip pasiruošiu, kaip išsivalau. Kai galvoje matau visumą ir esu įsitikinęs ja, pasitelkiu pasąmonę, ir darbas neužtrunka. Net pats nustembu, kaip greitai kartais pavyksta kūrinys.

Tačiau būna ir taip, kad dirbdamas tiesiog išsimušu iš kūrimo proceso. Užklumpa netikėtos bėdos: tai gali būti skambutis, pranešantis apie ligą ar nelaimę ir turiu sustoti. Nebegaliu nieko daryti. Toje būsenoje galiu įsivaizduoti, jog viską padariau gerai, o grįžęs – šviežia akimi pasižiūriu ir suvokiu, kad privėliau klaidų. Įdėmiai žiūrint akis pripranta ir nebemato, tuomet reikia atsitraukti.

– Ar kūryba yra vienintelė jūsų veikla?

– Ne, dar interjerus projektuoju, kuriu dizainą, užsiimu sportinių mašinų apipavidalinimu, firmų ženklų kūrimu. Vieni menininkai sugeba suderinti komercinio pobūdžio veiklą su kūryba, o aš – ne. Man šios dvi veiklos – tarsi du atskiri pasauliai. Skulptūros reikalauja susikaupimo, rimties, jose ieškau savo esmės, siekiu ją atskleisti per medžiagą, o užsiimdamas komercine veikloa esu priklausomas nuo kitų.

– Kaip jums pavyksta paskirstyti savo laiką tarp šių dviejų skirtingų veiklų?

– Laiką skirstau taip, kaip likimas duoda. Jei turiu užsakymą – tuomet imuosi jo, kadangi riboja terminai, yra tam tikros užduotys, reikia prisitaikyti prie užsakovo. Atsitinka ir taip, jog kūrybai nėra nusiteikimo, pritrūksta įkvėpimo.

Mano kūrybiniams darbams įtakos turi net metų laikai. Vasarą aš praleidžiu lauke ir darau dideles skulptūras. Po jos, rudenėjant, pradedu daugiau bandyti, spėlioti, o žiemą aktyviai planuoju būsimus darbus, mėgaudamasis ilgomis naktimis pradedu piešti. Pavasarį drožiu pusmetrines skulptūras.

Išimčių pasitaiko tik tuomet, kai turiu sukurti kūrinius tematinėms parodoms.

– Sakote, jog įtakos jūsų kūrybai turi paros metas, metų laikai. Kas dar nulemia jūsų kūrybinį procesą?

– Net dirbdamas vienkiemyje, kur aplink nėra nieko, negaliu kurti dieną. Inspiracijos kyla tik naktį, dieną man sunku susikaupti. Laukiu, kol visi žmonės sumigs, nes žmogus savo energetika yra labai aktyvus. Naktimis man niekas nebetrukdo, net paukščiai nečiulba.

Galime prisiminti Antrąjį pasaulinį karą: kai puolė Rusija, prasidėjo labai šalta žiema, kai puolė Napoleonas, vėlgi – žvarbi žiema. Žmonės savo įsiūčiu, skausmu, savo energetika kažką sukelia.

O jau sugalvotas skulptūras kurti galiu ir dieną, nes joms reikia apšvietimo, kad matyčiau formą. Skulptoriui būtina dienos šviesa ir laukas, kad išryškėtų formos.

– Kokia jūsų nuomonė apie šiuolaikinį meną, kuris trina ribas tarp meno rūšių, kuriame idėja (konceptas) tampa svarbesnė už vizualią kūrinio išraišką ir forma nebetokia svarbi?

– Kalbant apie šiuolaikinį meną – esu kūręs vadinamuosius televizorinius menus, bet jiems iki viešo rodymo dar toli, nepaisant to, kad parodose esu matęs daug blogesnių kūrinių, bet tai, kad mano darbas yra geresnis už kažkokį kitą prastesnį – nieko nereiškia.

Man artimas žemės menas. Vasarą, atostogaudamas paplūdimyje, kuriu skulptūras iš smėlio. Nemėgstu gulėti, kaitintis saulėje, tad nueinu toliau, kur nėra žmonių, o ten atsiveria dideli plotai, daug smėlio, akmenų, šakų ir darau, ką sugalvoju. Baigęs darbą jį nusifotografuoju.

Kad ir kaip būtų keista, jei kūrinį padarai rimtai, žmonės apeina jį, nesuardo gana ilgai. O jei bangos šiek tiek pakyla – žmonės pradeda taisyti kūrinį, betaisydami truputį ir pagadina, bet, svarbiausia, jog nuoširdžiai sukurtus dalykus jie įvertina.

Šiuolaikinį meną kuriu visur. Sodyboje reikia nuo vyšnių nubaidyti paukščius – kabinu blizgučius, bet aš juos kabinu ne bet kaip, o pagal tam tikrą tvarką. Vienais metais vienaip puošiu medžius, kitais metais – kitaip. Tai tarsi neįpareigojantys eksperimentai, pabandymai.

– Siekis nustebinti (neretai virstantis siekiu šokiruoti), noras atrasti vis kažką naujo, keistis, ieškojimas naujų išraiškos priemonių (netradicinių) – šiuolaikinio menininko palydovai. Kaip be šių drastiškų priemonių išlaikyti kūrybos vientisumą, nenusibosti sau pačiam ir žiūrovui?

– Pastebėjau, jog žmonės yra linkę gerus kūrinius išsaugoti. Kai darbe pavyksta viską teisingai užkoduoti, žmogus pajunta, kad jame yra šis tas daugiau negu efektingos formos. Mano skulptūros komerciškai nėra patrauklios, tačiau tie, kurie jas įsigyja, džiaugiasi jų ilgaamžiškumu, funkcija bei estetika. Šokiruoti, stebinti, lėkti su laiko įgeidžiais – nėra mano tikslas. Taip, esu konservatyvus, nesu avangardizmo atstovas. Bet ar visi menininkai turi būti tokie?

Rimtis, susikaupimas, laiko patikrintos tiesos, pozytivumas – tai mano kertinės vertybės, kurias, kurdamas darbus, aš siekiu parodyti. Manau, kad tiems žmonėms, kuriems šie dalykai yra reikalingi, ir yra skirtas mano menas.