Vos atsidūrus Meilos Kairiūkštytės-Balkaus kūrinių parodoje apima įspūdis įsiliejus į daugybės žmonių – mažų moterų – draugiją. Visos jos sustingusios panašiomis pozomis, o kartu su jomis įamžinta ir kitapus Atlanto kūrusios skulptorės kūrybinė pasaulėžiūra.

Kaune gimusi, į JAV pasitraukusi ir ten kaip menininkė susiformavusi M.Kairiūkštytė-Balkus (1922–2015) Nacionaliniam M.K.Čiurlionio muziejui padovanojo devyniolika savo kūrinių, kurių didžioji dalis – bronzinės moterų skulptūros.

Parodos pradžioje – iškalbingas "Autoportretas" (1996 m.). Juo skulptorė vaizduoja pačią save – užmerktomis akimis, į šoną pasukta galva, tarsi kviesdama apžiūrėti savo kūrinius. Panašia maniera, tik skirtinga medžiaga (jau ne iš gipso, bet aliuminio) sukurtas dukros Daivos reljefas (1996 m.). Tarp šių dviejų reljefinių kūrinių – parodos anotacija, kuri pristato skulptorės nuopelnus, tačiau su jos kūryba lankytojas turi susipažinti savarankiškai.

Eksponuojamos skulptūros vaizduoja vien moteris: nuogas, stovinčias arba klūpančias. Visos išraiškingų rubensiškų formų, bet neišraiškingų judesių – moterų gestai drovūs, prislopinti. Jų  stovėsena kiek įtempta – tarsi suvaržyta, nenatūrali. Taip skulptorė rodo ir moterų susikaustymą, vidinę aplinkos sukeliamą įtampą.

Nors moterys nuogos (beje, visos skulptūros sukurtos pozuojant skulptorės šeimos narėms arba draugėms), nuogumu perteikiamas ne gundymas, viliojimas, bet pats kūnas, pasiduodantis begalinėms interpretacijoms ir nesibaigiančioms prasmėms.

Kol Lietuvą pasiekė jos darbai, žinios apie skulptorę M.Kairiūkštytę-Balkus buvo skurdžios – vos kelios fotografijos kultūriniuose leidiniuose, ir viskas. Apie savo kūrybą menininkė taip pat nebuvo linkusi daug kalbėti, nedažnai pozuodavo fotografams. Visas jėgas skyrė skulptūrai, todėl ir jos kūriniai alsuoja kažkokia paslaptimi, kurios vien apžiūrėdamas darbus neįminsi – būtina pabandyti su skulptūromis pasikalbėti.

Penktąjį dešimtmetį į JAV emigravusi M.Kairiūkštytė-Balkus kitapus Atlanto baigė studijas, įsiliejo į menininkų pasaulį, ėmė demonstruoti savo kūrinius įvairiose parodose. Pokalbio prašantys kūriniai – akivaizdus įrodymas, kad jai buvo svarbu perteikti portretuojamojo asmens psichologiją. Nenuostabu – skulptorė itin domėjosi žmogaus psichologija, o Bostone, tarsi sekdama tėvo gydytojo Vlado Kairiūkščio pėdomis, net dirbo psichiatrijos ligoninėje.

Apie skulptorės kūrybą, modelių pasirinkimą ir vidinį pasaulį – pokalbis su geriausiai savo motinos darbą išmanančia dukra Daiva Balkus.

– Kai kurios parodoje eksponuojamos skulptūros pavadintos tiesiog "Daiva". Kaip suprantu, jūs buvote mūza savo mamai. Kas dar įkvėpdavo jūsų mamą kurti?

– Mano mama turėjo labai platų meninį išsilavinimą, kuris apima įvairias didžiojo meno paieškas ir tokio meno studijavimą, nagrinėjimą. Ją itin įkvėpdavo priešistorinės ir viduramžių skulptūros. Itin žavėjosi modernizmo skulptoriais, kurių darbuose gausu abstrakčių formų. Tačiau žmogaus figūra jai (ypač žavėjo ir įkvėpdavo moteriška figūra) suteikdavo nesibaigiančio kūrybos ir interpretavimo galimybių.

– Kaip vykdavo pozavimai? Kokių žmonių arba kokių jų savybių ieškojo jūsų mama savo kuriamose skulptūrose perteikti?

– Kadangi pozavimas buvo svarbiausias mano mamai kuriant skulptūras, ji rinkosi pilnas, apkūnias, išraiškingas figūras. Jai itin patiko dirbti su tokiomis figūromis, kurias kuriant reikia įdėti pastangų.

– Daugelyje nuotraukų jūsų mama įamžinta tarp savo kurtų skulptūrų – tarsi būtų apsupta netikrų žmonių, tačiau kiekvienas iš šių nulipdytų, jos sukurtų žmonių, atrodo, yra neatsiejamas nuo jūsų mamos gyvenimo. Kaip vykdavo jūsų mamos kūrybos procesas?

– Visos mamos sukurtos skulptūros sukurtos pozuojant įvairiems žmonėms – daugiausia šeimos nariams, draugams. Kiek anksčiau ji sukūrė nemažai užsakytų portretinių biustų ir reljefinių darbų. Kartais mama paprašydavo, kad kas nors jai pozuotų, kadangi ji tame asmenyje rasdavo tai, kas tiko jos kuriamų skulptūrų braižui – išraiškingą veidą ar kūną. Žinoma, ji fotografuodavo savo modelius, kadangi pozuotojų laikas būdavo ribotas – kiekvienas turėdavo ir savo reikalų.

– Kas įkvėpė jūsų mamą kūrybai?

– Mano mama matė neišsemiamą kūrybinį potencialą, begalines moters figūros interpretacijas: tai ir nauja gyvybė, stiprybė, galia, malonė, priėmimas, švelnumas, kūrimas, ir, žinoma, grožis – akcentus, kurie gali atrodyti prieštaringi, tačiau visa tai ji matė kaip vienį, nuo moters neatskiriamą bruožą. Ji niekada nenustojo, nepavargo bandydama visa tai sudėti į skulptūras. Ir medžiaga, kurią ji naudojo pastaraisiais metais – bronza ir aliuminis – sukūrė papildomą dimensiją, kadangi šios medžiagos yra kietos ir lengvai nepasiduodančios, tačiau rodančios minkštas, švelnias, neagresyvias formas.

– Kaip jūsų mamos kūriniai buvo perduoti Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui. Kaip gimė ši idėja? Kodėl būtent šie darbai buvo atrinkti ir padovanoti muziejui? Kokios to priežastys?

– Kai mamai kilo mintis padovanoti savo darbų muziejui, jai buvo jau 90 metų. Tokio amžiaus ji jau nebegalėjo kurti ir aš pradėjau ieškoti naujų namų jos kūriniams. Idėja perleisti darbus muziejui gimė kalbant su Aušra Sluckaite-Jurašiene, kuri žinojo, kad mano mama kilusi iš Kauno ir buvo gerai susipažinusi su Nacionaliniu M.K.Čiurlionio muziejumi. Išsiuntėme mamos skulptūrų nuotraukas muziejaus direktoriui ir kūriniai jį sudomino. Muziejui padovanoti direktoriaus atrinkti kūriniai. Esu be galo laiminga, kad muziejus ir muziejaus personalas įvertino mamos kūrybą ir dabar jos darbai yra nuostabiai gražioje vietoje, kur juos gali pamatyti ir įvertinti muziejaus lankytojai. Šie darbai dar ilgai džiugins žmonės ir po manęs. Mano mamos šeima turi itin ilgą istoriją, įrašytą Kauno mieste, o tai, kad muziejus sutiko priimti darbus, įsirašo į šeimos istoriją kaip itin svarbus įvykis.

– Ką jūsų mamos skulptūros pasakoja jums?

– Labiausiai mamos skulptūros ėmė kalbėti su manimi dabar, kai pačios mamos jau nebėra. Nuostabių darbų kūrimas nurimo ir dabar priklauso amžinumo kategorijai – palikimui – muziejinių eksponatų, kolekcijų kategorijai. Matant visas šias skulptūras kartu, jos man primena sunkius mano mamos laikus – daug metų, kuriuos lydėjo sudėtingos kovos. Tačiau ji visuomet itin stipriai laikėsi savo požiūrio: menininkas kuria meną, prasmingą tiek, kiek gali savyje prasmės sutalpinti. Ji sakytų, kad menininkas privalo kurti meną, kadangi tai – kvėpavimas. Tiesiog neturi kito pasirinkimo.

Dabar labiausiai norėčiau, kad ji matytų visa tai – kad jos sunkus darbas, kova davė tokių puikių rezultatų. Esu sužavėta ir be galo didžiuojuosi grožiu bei jėga, kuriuos sukūrė mano mama ir labai dėkinga muziejui, kuris tai įvertino ir dabar saugo šiuos nuostabius kūrinius.