Kas ji, klausiu ir aš savęs, lūkuriuodama Stefanijos prie teatro. Iš oficialių pristatymų žinau: teatro baleto artistė, choreografė, šiuolaikinių ir gatvės šokių atlikėja, muzikantė, vaizdo menininkė, projektų kūrėja. Atpažinusi artėjantį siluetą, dar spėju pagalvoti: įdomu, o kaip tai nepažįstamajai dabar pasirodytų ją pakerėjusios Karmen atlikėja? Liaunutė, mergaitiškos išvaizdos, be jokio makiažo Stefanija nėmaž neprimena fatališkos herojės. Sulaukiu dovanų rimtuolės šypsenos, kai pasiūlau kalbėtis ne teatre. Nujaučiu – atvirausime, bet nesu tikra – kolegos yra pajutę jos tvirtą charakterį. Kol einame Miesto sodu, jaukinuosi iš tolo – kaip kokios anglės kalbamės apie orą: ruduo, pilka, tamsu.

– Galbūt nepriklausote tiems, kurie burnoja ant cepelininio dangaus?

– Nepasakyčiau, kad cepelininis dangus mane džiugina, bet nesu  niurzglė, – tiesiog nemėgstu lapkričio ir vasario, nors ir gimiau šį mėnesį. Gimtadieniai man skamba kaip socialinis protokolas, o protokolus aš linkusi perrašinėti. Teatre net slėpdavausi tą dieną – ne dėl kuklumo, o dėl to, kad šypsenos iš pareigos manęs nejaudina. Meilė – ne minia, ji turi vardus. Kas tave gali nuoširdžiai pasveikinti? Žmonės, kurie gerbia, myli. Man nereikia, kad kas nors sveikintų iš pareigos.

– Tačiau juk teatre seniai dirbate. Jau ir draugystės galėjo užgimti?

– Myliu teatrą, sceną, bet bendruomenės neidealizuoju. Darbe man pakanka pagarbos ir aiškaus, sveiko santykio, o ne privalomos bičiulystės. Aš čia ne tam, kad mane visi mylėtų, o tam, kad gerai dirbčiau.

Jėga: „Aš nesiekiau būti meistriška balerina – siekiau būti įtaigi Karmen“, – sako S. Nosovaitė, talentingai perteikusi savo herojės gaivališką charakterį ir tragišką lemtį. / D. Rimeikos, L. Grušecko, G. Jovaišos nuotr.

– Dirbate jau vienuoliktą sezoną, tačiau prasitarėte, kad visą laiką šokti nenorėtumėte...

– Nenoriu vien tik šokti. Norėčiau, kad darbas KVMT liktų svarbia, bet ne vienintele mano tapatybės ašimi, kad jis turėtų vietą mano gyvenime, bet neužimtų visų kambarių jame. Myliu sceną, yra spektaklių, į kuriuos grįžtu kaip į namus. Vis dėlto šalia to manyje auga ir kitas kvėpavimas: šeima, vaikai, mano pačios kūrybos projektai ir noras juos paversti realybe.

– Gimėte ir užaugote Kaune. Tai Jūsų sielos miestas?

– Kaunas mane užaugino ir užgrūdino, bet mano vidinėje erdvėje – svajos apie horizontą, kuriame mažiau balsų aplink ir daugiau balso manyje. Ramybę randu ten, kur vanduo garsesnis už miestą, – prie jūros, tyloje. Nors šiandien mano adresas – Laisvės alėja, pats miesto vidurys, tai nėra paradoksas. Tai sąmoningas gyvenimo pasirinkimas, kurį nulėmė ir šokis, ir studijos Vytauto Didžiojo universitete. Norėjosi, kad viskas būtų arti: scena, žmonės, galimybės. Praktiškumas laimėjo prieš romantiką, bent jau kol kas (šypteli).

– Ar studijos buvo susijusios su šokiu?

– Baigiau šokio ir teatro pedagogikos bakalauro studijas. Stojau turėdama tikslą tapti baleto trupės vadove. Vėliau studijos liko kaip formalus liudijimas, bet ne mano vidinis variklis. Ne mokslas buvo ne man, o konkretus jo formatas nustojo sutapti su tuo, kuo tampu. O tampu per veiksmą – ne per antspaudą.

Momentas: A|CH šokio spektaklyje „Jaunystė“ Stefanija sukūrė Mamos vaidmenį, į sceną atnešusi gatvės šokio estetikos ir urban pulso. / D. Rimeikos, L. Grušecko, G. Jovaišos nuotr.

– Kaip tame veiksme atsirado... siuvimas? Skaičiau Jūsų gyvenimo aprašyme, kad įgijote drabužių sukirpėjos-konstruktorės ir siuvėjos profesiją.

– Mano kelias visada buvo netipiškas – ne tiesus, o kupinas bandymų ir savamokslės disciplinos.

Į teatrą atėjau aštuoniolikos, dar net nespėjusi susidėlioti standartinio gyvenimo plano. Klasikinėje baleto trupėje praleidau ketverius metus, kol vieną dieną pati savęs paklausiau: ar scena bus vienintelė mano istorija? Atsakymas buvo – ne, noriu platesnio horizonto. Tad kuriam laikui pasitraukiau.

Pertraukos metu supratau svarbią pamoką: jei nebandai – užstringi. Trumpai dirbau oficialioje Kauno „Žalgirio“ atributikos parduotuvėje  „Žalgiris Shop“, kur bandžiau sukurti jaukią, gyvą erdvę klientams – su muzika, improvizuotais mini šokio intarpais ir net mano pačios keptais veganiškais sausainiais. Gal tai ir nebuvo tipiška mažmeninės prekybos metodika, bet tai buvo mano komunikacijos kalba (šypteli).

Tada atsirado siuvimas. Darbo birža siūlė daug krypčių, bet aš išsirinkau tai, kas labiausiai atliepė mano praktinę vaizduotę, – drabužių konstravimą ir siuvimą Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Tai man buvo ne atsarginis variantas, o savarankiškumo repeticija. Tuo metu tikėjau, kad vieną dieną turėsiu savo spektaklių erdvę ar teatrą, o teatre žmogus gali būti ne tik atlikėjas, bet ir režisierius, scenografas, šviesų ar kostiumų dailininkas. Siuvimas man liko kaip priminimas, kad kūryba ir amatas neprieštarauja vienas kitam – jie tarpusavyje susiję. O šliaužtinukus savo vaikams kada nors tikrai siūsiu (juokiasi).

– Nebesvajojate apie nuosavą teatrą?

– Svajoju! Tiesiog nebetikiu greitais sprendimais, tikiu tinkamu laiku. Jaučiu, kad jis dar ateina, – kaip repeticija, kuri vyksta nematomai, kol vieną dieną tampa premjera. Anksčiau laikiausi labai griežtos taisyklės: jei pasirinkai šokį – laikykis tik jo. Šiandien suprantu, kad kelias nėra rėmai. Kūrybingas žmogus nebūtinai turi turėti tik vieną profesinį ritmą. Teatras man – ne vienintelis tikslas, o viena iš mano kūrybos formų, kuriai dar kaupiasi patirtys, drąsa ir vizija. Manau, kad tai gražu, – pirmiau atrasti save, o tik tada statyti teatrą, ne atvirkščiai.

Kūrybingas žmogus nebūtinai turi turėti tik vieną profesinį ritmą. Teatras man – ne vienintelis tikslas, o viena iš mano kūrybos formų.

– Jūsų šokio karjera prasidėjo anaiptol ne didžiojoje scenoje – drauge su broliais Julijumi ir Jokūbu buvote įsteigę gatvės šokių studiją „In*Beat“. Kokia tai istorija?

– Mano ryšys su scena prasidėjo anksti. Mano tėtis Vladimiras Nosovas – ilgametis KVMT baleto artistas, o mama Areta Beinarytė – koncertmeisterė ir baleto trupės inspektorė. Būdama šešerių, mamos nuvesta į vaikų baleto trupę pas Ireną Ribačiauskaitę, pradėjau pažintį su judesiu ir teatru. Baletas tapo pirmąja mano šokio kalba, nors paauglystėje nuo jo trumpam nutolau.

Tuo pačiu metu mokiausi fortepijono klasėje, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, pas mokytoją Rymantę Šerkšnytę, o baigusi dešimtą klasę perėjau į „Aušros“ gimnaziją, lygiagrečiai pradėjau mokytis Miko Petrausko scenos menų mokykloje. Ši mokykla nebuvo mano kūrybos lūžis – nejutau, kad atrandu ką nors naujo. Tačiau tai buvo mano kelio dalis, kurią norėjau užbaigti ir judėti toliau.

Muzika man tapo ne profesija, o vidiniu instrumentu, – ji išmokė pajusti  ritmą kūne, klausą judesyje ir drąsą improvizuoti. Šios savybės vėliau tapo mano stiprybe street dance battle scenoje, kur nėra iš anksto surežisuotų žingsnių – yra tik čia ir dabar.

Urban šokio kelias prasidėjo su „In*Beat“ – komanda, kuri tapo mano pirmąja kūrybine gentimi. Į šį pasaulį įžengiau sekdama broliais, tuo metu jau šokusiais moksleivių rūmuose ant Parodos kalno. Iš pradžių tai buvo ryšio, o ne varžybų impulsas, – norėjau bendro judesio su jais ir komanda, net jei viduje ir degė sveika seseriška ambicija pačiai sužibėti.

„In*Beat“ battle’ų ir čempionatų scenoje praleidome septynerius aštuonerius intensyvius metus. Vienas ryškiausių mūsų pasiekimų – antroji vieta „Urban Dance“ turnyre, kurį iškovojome kartu su komanda. Tą akimirką supratau, kad galiu kurti su komanda ir vis tiek likti savimi. Šis laimėjimas man tapo pirmąja komandinės scenos pasitikėjimo ašimi, kuria iki šiol didžiuojuosi.

Ilgai tikėjau, kad studiją atidarys būtent tie penki vaikinai: Julijus Nosovas (Kenny), Jokūbas Nosovas (Zmej), Domas Zinkevičius (Zenke), Edvinas Aušvisas (Paper), Šarūnas Šidlauskas (Sachar). Tačiau kūryboje ne visada sutampa ritmai ir vizijos, ir tai normalu. Vaikinai pasuko savais keliais, tačiau išlikome draugai, gerbiame vieni kitų sprendimus ir pasirinkimus.

Jokūbas ir šiandien garsėja kaip vienas stipriausių Lietuvos locking (funk šokio stilius) stiliaus šokėjų, o Julijus – mažosios bendrijos „Atviros šviesos“ vadovas, šviesų dailininkas, operatorius, režisierius ir gatvės šokių atlikėjas.

Galiausiai „In*Beat“ studiją atidarėme mes: aš, mano broliai ir Julijaus žmona Aistė, o komandą papildė ir kiti šokio treneriai – naujos energijos banga, padėjusi studijai augti toliau, nei galėjome vieni.

Laisvė: gatvės šokiai suteikia laisvę improvizuoti – Stefanijai tai ypač artima. / D. Rimeikos, L. Grušecko, G. Jovaišos nuotr.

– Baletas, gatvės šokiai, gebėjimas improvizuoti – kaip pavyksta sujungti šias patirtis scenoje?

– Šiandien visos mano patirtys: klasika, urban laisvė ir muzikalumas – jungiasi tam, kad pasakočiau judesiu. Scenoje man svarbu ne demonstruoti žingsnius, o kurti istoriją. Gyvenimas – didžiausia mano choreografija, kuriai nereikia vieno stiliaus, reikia tiesos kūne ir drąsos rinktis.

Nemoku ir nenoriu apsiriboti vienu stiliumi. KVMT šokis yra mano profesija ir disciplina – čia esu baleto artistė, dirbu repertuariniu ritmu. Niekada nebuvau itin laboratorinė technikos šokėja – mano stiprybė visada buvo gebėjimas pasakoti judesiu, kurti atmosferą ir reaguoti į momentą.

Artimiausia man – improvizuotas judesys, jungiantis urban ir klasikinę estetiką, ypač gimstantis klasikinės muzikos kontekste. Būtent ši sintezė ir tapo atspirties tašku mano asmeninių projektų, kurie auga tiek teatro scenoje, tiek už jos ribų, atverdami man galimybę kalbėti sava judesio kalba.

– Prie vieno svarbiausio – šokio performanso „būti | to be“ – dar sugrįšime, o dabar – apie didžiausią iššūkį, Karmen. Šio vaidmens pati paprašėte... Įvertindama Jūsų specifines šokio patirtis A. Cholina baiminosi – neparuošite jo, sugriausite šokio choreografiją. Vis dėlto pasakė: „Gerai, Stefanija, pabandome.“ Tas bandymas vainikuotas aukščiausiu spektaklio statytojos įvertinimu: „Ji tai padarė! Ji išmokė save kitaip šokti! Iš urban šokėjos ji virto į neoklasikinį šokį įvaldžiusia ugninga ir įtaigia Karmen.“ Ir prašyti vaidmens, ir šokti buvo sunku. Kas tai: ambicija, sielos šauksmas?

– Iki Karmen buvo ilgas vidinis ir profesinis kelias. Dar tada, kai A. Cholinos nepažinojau, mane traukė Georges’o Bizet muzika, dramatiškos meilės istorijos ir herojės, kurios turi aistros, vidinės autonomijos ir pasirinkimo laisvės. Kiekvieną kartą matydama „Karmen“ pastatymus, pajusdavau – lyg ši istorija kažką manyje kalbėtų.

Gal todėl, kad praeityje teko mokytis saugesnių ribų ir pagarbos sau – santykiuose, kurie ne visada buvo grįsti lygybe ar abipuse pagarba. Šias žaizdas pradėjau gydytis tik tada, kai mano gyvenime atsirado sveika kūrybos ir žmogiška partnerystė, kai išmokau, kad savivertė nėra personažas, kurį suvaidini. Tai būsena, kuria remdamasi kuri.

Todėl ir vaidmens prašymas gimė iš drąsos bendradarbiauti su savo baime. Nesu linkusi prašytis, bet tąkart žinojau: jei nepaklausiu – liks nebaigtas judesys manyje. Tad nuėjau ir paklausiau: ar galiu pabandyti? Iš pradžių išgirdau – ne. Tai nesugriovė manęs. Kai sezono pradžioje, pavasarį, studijoje buvo vardijami Karmen atlikėjai ir nuskambėjo mano pavardė, tai tapo ir netikėtumu, ir starto švilpuku imtis atsakomybės.

Procesas buvo intensyvus. Nesiekiau būti meistriška balerina – siekiau būti įtaigi Karmen. Nors baleto technika nesu primabalerina, šiandien sakau su šypsena: baletą puikiai moku ne tikslumu, o atsidavimu – mokausi stebėjimu, klausymu ir darbu, kuris skirtas idėjai, o ne ego. Karmen man buvo grūdinantis, atveriantis ir gydantis vaidmuo, kuris davė pamoką, kad didžiausia artisto transformacija įvyksta ne tada, kai jį laužo, o kai jis pats išdrįsta keistis.

Karmen man buvo grūdinantis, atveriantis ir gydantis vaidmuo, kuris davė pamoką, kad didžiausia artisto transformacija įvyksta ne tada, kai jį laužo, o kai jis pats išdrįsta keistis.

– Rezultatas – stulbinamas. Pateisinote A. Cholinos riziką su kaupu. Jūsų Karmen ji pavadino geležinės valios ir kruopštaus darbo rezultatu. Kur labiausiai reikėjo save laužyti? Ar partneriai palaikė, padėjo?

– Iki Karmen jau buvau perėjusi ne vieną A. Cholinos kūrybos procesą. Kelis sezonus šokau A|CH spektaklyje „Jaunystė“, jame sukūriau Mamos vaidmenį. Į šį pastatymą su broliu Jokūbu buvome priimti, kad į sceną atneštume gatvės šokio estetikos ir urban pulso. Ten mano judesys – tarp hiphopo ir klasikos, su aštresniu, ekspresyvesniu sceniniu charakteriu, kuris natūralus battle kultūrai, bet kitoks nei tradicinis dueto ar lyrinis baleto pasakojimas.

Anželika neabejojo manimi kaip kūrėja, tačiau dueto kalba man tuo metu dar buvo nepažįstama teritorija. Prisimenu pirmąsias repeticijas, kai mokydamasi šokti su partneriu labiau klausiausi jo judesio, nei pasitikėjau savuoju. Tai ir buvo didžiausias mano persilaužimo taškas – ne griauti choreografiją, o atrasti ją kuriant santykį su partneriu, ne tik per save pačią.

Mano scenos partneris Martynas Čiučiulka (Chosė) sezono pradžioje pradėjo šį kelią kartu su manimi. Duetuose jis, kaip ir daugelis teatro šokėjų, pradžioje daugiau rėmėsi solisto įpročiais. Tai ne trūkumas, o mokykla, kai ėjome kartu, derindami du skirtingus tempus į vieną scenos kvėpavimą.

Po vasaros į repeticijas grįžome jau turėdami kitokį santykį: Martynas buvo šokęs su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Olesia Šaitanova, kur pats pajuto įsiklausymo šokant duetu svarbą. Manau, kad būtent ši patirtis padėjo jam – kartu ir man – dar geriau atrasti sceninę partnerystę be kovos, o su tarpusavio pagarba ir atidumu.

– Gal yra ir kitų vaidmenų, dėl kurių norėtumėte ir galėtumėte taip visa esybe kautis?

– Tų vaidmenų yra, tik šiuo metu negaliu jų aiškiai įvardyti. Su puantais nešoku ir niekada su jais profesionaliai nestovėjau, todėl klasikinio baleto primabalerinos kelias man nėra reali kryptis. Kas toliau – nežinau. Nejaučiu pasiryžimo būti soliste, bet yra kai kas svarbiau – noriu būti atvira tam, kas ateina, ir ištikima savo procesui.

– Tuomet ir sugrįžkime prie ypatingos idėjos – šokio performanso „būti | to be“. Jį parengėte 2022-aisiais, tačiau šokate iki šiol? Apie ką šis solo spektaklis?

– Tai šokio ir tapybos sintezė, į mano kūrybos kelią atėjusi netikėtai. Šiandien tapau ant skirtingų formatų drobių – kūnu, ne teptuku.

Pirmasis „būti | to be“ pasirodymas įvyko Kaune, studijoje „Meno materija“, kai mane pakvietė galerijos įkūrėja Gerda Umarienė. Tąkart mano performansas dar neturėjo pavadinimo. Jis gimė kaip Ukrainos palaikymo gestas – norėjosi, kad mano kūnas pasakotų ne tik asmeninę istoriją, bet ir tai, kas skaudžiai artima pasauliui. Kadangi pati esu patyrusi fizinį ir psichologinį smurtą, ši tema manyje buvo ne konceptas, o tikrovės pėdsakas kūne. Po pasirodymo mano sukurtą drobę įsigijo, o už ją gautos lėšos buvo skirtos Ukrainai paremti.

Tad „būti | to be“ – ne suplanuotas karjeros žingsnis, o mano kūno, balso ir drobės dialogas. Labai norėčiau surengti tų drobių parodą. Turiu ne vieną drobę, gimusią scenoje, repeticijose ir performansuose. Man įdomu, kaip šie darbai kalbėtųsi tarpusavyje vienoje erdvėje. Jei ateis laikas – paroda įvyks. Kol kas leidžiu sau ne viską žinoti – nežinojimas irgi būna kryptis.

– Kokių dar projektų galima tikėtis ir laukti?

– Manyje gyvena idėjos, kurios dar tik ieško savo formos. Vienos jų galbūt kada nors virs bendru kūrybos darbu su mano draugu, partneriu ir profesionaliu fotografu Domu Rimeika. Mano performansų pasaulį dažniausiai užfiksuoja būtent jis – žmogus, su kuriuo dalijuosi ne tik scena, bet ir kasdienybės ritmu.

Domas fotografuoja ne tik „būti | to be“, bet ir didelę dalį mano kūrybos ir gyvenimo užkulisių, jautriai ir be triukšmo, palikdamas vietos tikram momentui. Jis mato sceną, žmones ir įvykius giliau nei paviršiniu kadru, todėl jo fotografijos man artimos estetika. Jo darbuose daug tylos, judesio ir tikro buvimo, o tai artima ir mano šokiui.

– Stefanija, o ar kas nors yra stebėjęsis Jūsų vardu?

– Yra. Kai kam jis skamba neįprastai, o man jis visada buvo savas. Esu pavadinta močiutės garbei. Man patinka, kad jis išskirtinis – ne tam, kad traukčiau dėmesį, o kad primintų, iš kur aš ateinu. Tai mano tapatybės dalis, kuri skamba taip, kaip ir mano kelias, – savaip, aiškiai ir be rėmų.