Šokėjų namais taps kalbanti tekstilė

Idėja, kad dėvimas drabužis paslepia kūną, tačiau atidengia žmogaus charakterio ypatumus, socialinį statusą ar gyvenimo stilių, nėra nauja. Tačiau būdas, kuriuo ši olandų menininkė kalba apie tai, išties labai savitas.

G.Koster kuria kostiumus-skulptūras, kurias ilgainiui pradėjo fiksuoti fotografijose. Išstovėti parodų salėje su aukštakulniais, galvą paslėpus dėžėje ar dar kokioje neįprastoje pozoje fiziškai labai sudėtinga. Pusvalandis ar valanda ekspozicijų salėse menininkės netenkino. Jai norėjosi pratęsti gyvų skulptūrų gyvenimą. Šiam tikslui puikiai pasitarnavo fotografija.

Įprastai žmonių nuotraukose kalba jų veido išraiška, akys, o G.Koster darbuose pagrindinę žinutę siunčia kostiumas – skulptūros veidas slepiamas: dėžėje, namelyje, cilindre, pirkinių krepšyje ir kitais originaliais būdais.

Menininkės kūryba nestokoja ironijos, švelnios kritikos, kartais kandumo ir visada – paslapties.

G.Koster kūryboje būtent kostiumas mums pasakoja istoriją apie žmogų ir jo santykį su aplinkiniu pasauliu. Menininkė tai padaro nenusakomai įtaigiai, sukuria magnetizuojančią paslaptį, kurią knieti įminti. Už kiekvieno jos darbo – žinutė, kurią parodose besilankantys žiūrovai bando išskaityti, daro asmenukes, gulasi ant grindų, norėdami pažvelgti į skulptūros vidų.

Neretai menininkė sulaukia ir šmaikščių žiūrovų komentarų. Antai apžiūrėjęs darbą "Gespikkeld" ("Taškuoti") vyrukas atsiuntė G.Koster komentarą: "Jūs teisi. Kraujomaiša, geriausia, kas gali nutikti. Prieš save matote gyvą pavyzdį – esu rasių kryžminimo produktas."

2017-ųjų pabaigoje menininkė leidosi į naują kūrybinį nuotykį. Kauno šokio teatre "Aura" ji kūrė ir savo rankomis siuvo kostiumus šokio spektakliui "Sprendimas". Žvelgiant į menininkės sukurtus apdarus, akivaizdu, kad laukia išskirtinai įdomi premjera. Šiuolaikiniam šokiui nebūdingi kostiumai neišvengiamai diktuoja savo taisykles, tad galima numanyti, kad tiek choreografė Birutė Letukaitė, tiek "Auros" šokėjai nustebins neįprastais choreografiniais sprendimais.

Apie kūrybos pasirinkimus ir būsimąją premjerą – pokalbis su olandų menininke.

– Kaip jūsų kūryboje tekstilė susidraugavo su skulptūra?

– Vaikystėje niekada nepiešiau. Buvau įnikusi į kokį nors knirpimą: siuvinėjau, mezgiau ar kažką konstruodavau. Naudodavau buitinius daiktus ir tekstilę. Save išreikšdavau tik sukūrusi kažką realaus ir apčiuopiamo. Tekstilė – viena tų medžiagų, kuriai būdingas taktiliškumas, kuri leidžiasi liečiama.

– Kas jūsų kūrybos pasaulyje pirmas būna dažniau – višta ar kiaušinis?

– Audiniai, jų spalvos, faktūra – labai svarbu. Dažniausiai ieškau tokio audinio, kuris pabrėžtų sukurto drabužio reikšmes ir kodus. Man patinka ryškūs ir aiškūs raštai. Pagavusi idėją, bandau pagauti ir tą audinį, kuris maksimaliai ją atskleistų. Tačiau nutinka ir taip, kad pamatytas audinys įkvepia mane naujam darbui.

Apranga mano kūryboje yra tas kalbantysis, kuris ir atlieka išpažintį. Būtent ji verčia žiūrovą pažvelgti giliau už skulptūros įvaizdžio. Socialinius, psichologinius ir elgsenos modelius aš perteikiu per geometrines formas, audinius, spalvas, tam tikrą pasikartojimą. Apranga mano kūryboje yra kur kas daugiau, nei tam tikro stiliaus sukūrimas.

– Kodėl slepiate žmonių veidus?

– Kai žiūrime į žmogaus fotografiją, pirmiausia mūsų dėmesys nukrypsta į žmogaus veidą. Taigi, kai veidas paslepiamas skulptūros, ji virsta objektu. Aš nuasmeninu žmogų. Žmogaus kūną naudoju kaip paveikslo rėmą ar pagrindą skulptūrai. Įsivaizdavimas, kas slepiasi skulptūros viduje, visuomet jaudina.

– Kostiumai šokio spektakliui – nauja patirtis?

– Kostiumų-skulptūrų kolekciją šokio spektakliui kūriau pirmą kartą. Tai buvo nepaprastai įdomus iššūkis. Pirmą sykį susidūriau su praktiškumo sąvoka. Juk šokėjai kostiumuose turi jaustis tarsi namuose.

Norėjau, kad kostiumai būtų skulptūriški, kaip ir visa mano kūryba. Šokėjų kūnus norėjau paversti į skulptūras su neapibrėžtais identitetais.

– Žvelgiant į jūsų sukurtus kostiumus, atrodo, kad likote ištikima savo braižui?

– Norėjau, kad kostiumai būtų skulptūriški, kaip ir visa mano kūryba. Šokėjų kūnus norėjau paversti į skulptūras su neapibrėžtais identitetais. Šokėjams teks kovoti su apribotomis judėjimo galimybėmis, kurias siūlo mano kostiumai. Tačiau vėlgi – iššūkiai ir bandymas juos įveikti spektaklį daro dar įdomesnį.

Žmonės, eidami į šiuolaikinio šokio spektaklį, tikisi scenoje pamatyti ekspresyvaus ir plataus judesio amplitudes, tačiau spektaklis prasidės minimalistine maniera. Į ką jis išsirutulios? Choreografė Birutė Letukaitė nestokoja talento ir išmonės. Netrukus pamatysime.

– Iki šiol jūsų sukurtų kostiumų likimas būdavo jūsų rankose iki pat kūrybinio proceso pabaigos. Šį kartą savo sukurtas skulptūras atiduodate į choreografės rankas. Nebaugu?

– Kaip vizualiųjų menų atstovė esu įpratusi daryti ką noriu ir kada noriu. Taigi, natūralu, kad jaučiu įtampą nevaldydama situacijos iki galo. Tačiau spektaklis – kolektyvinis produktas: choreografė, šokėjai, kompozitorius – kiekvienas įneš savo indėlį.

Be abejonės, situacija nėra tokia paprasta, kaip atrodytų iš šalies. Turėjau savo matymą, kaip turėtų atrodyti kostiumai. Tačiau tikrai nėra paprasta surasti balansą tarp menininko autonomijos ir reikalavimų, kuriuos diktuoja šokio spektaklis. Skulptūra yra statika, o šokis – judesys.

Pagalvojusi apie premjerą labai jaudinuosi. Palikusi tai, kas sukurta, išvykau į Amsterdamą, grįšiu į Kauną pažiūrėti galutinio rezultato. Tikiu, kad mano sukurti kostiumai įkvėps visą kūrybinę komandą sukurti neįprastą, tačiau nepakartojamą spektaklį.