Dėmesį patraukė Kauno miesto Vienybės aikštėje stovinti metalinė konstrukcija, panaši į ratą su keliais atsikišusiais stipinais. Kas tai? Gal dar nežinomas Leonardo da Vincio įrenginys? Pasirodo, jis sukasi ratu ir gali sukomponuoti įvairiausias akrobatams reikalingas pozicijas. Kiekvieną kartą vis kitas. Įdomi ir aliuzija į seną patefoną, kurį pasirodymo pradžioje atsinešė Mathieu, – jame vietoje plokštelės sukosi sumažinta konstrukcijos kopija. It perėjimo į kitą realybę raktas. Pasigirdę senos plokštelės garsai pakvietė prisijungti akrobatę Chloé.

Dėl besisukančios konstrukcijos, akrobatai atsidurdavo skirtinguose aukščiuose, pozicijose, bet drauge stipriai priklausė vienas nuo kito. Tai simbolizavo amžiną lyčių priešpriešą, kartais nesupratimą, ilgesį vienam kito ir susivienijimą. Stebint pasirodymą nuo aikštės grindinio, atrodė lyg danguje būtų šokamas tango. Kartais akrobatams buvo reikalinga abipusė pagalba, palaikymas, kai vienas atsidurdavo rato-skulptūros apačioje, o kitas sukosi pakibęs aukštai. Pusiausvyros dėsnis veikia visada. Tai amžinas bangavimas, visa ko laikinumo pojūtis.

Pusiausvyros dėsnis veikia visada. Tai amžinas bangavimas, visa ko laikinumo pojūtis.

 

Metalinė konstrukcija kėlė ir tam tikrų pavojų – atlikėjams reikėjo įtemptai stebėti, kad ji neužgautų ar neprispaustų laiku nepatrauktos kojos ar rankos. Tai tarsi šio pasaulio būties, lydimos pavojų ir netikėtumų, simbolis. Balansuodami ant rato briaunų, akrobatai demonstravo stiprų vienas kito pajautimą ir susiklausymą. Saugoti vienam kitą, bendradarbiauti vardan bendro tikslo – regis, apie tai iš esmės kalbėjo šis performansas.

Meistriški, poetiški akrobatų judesiai nepaliko žiūrovų abejingų ar nuobodžiaujančių. Rodos, momentais sustodavo net laikas. Didelė atvira erdvė, vasaros vakaro nuotaika, gausus būrys aplink stovinčių ir sėdinčių žiūrovų, betarpiškumas ir vos ne ekstazinis akrobatų įsijautimas į spektaklio procesą sukūrė turiningą reginį.