– Jūsų pavardė sufleruoja apie užsienietiškas šaknis. Ar gimėte Lietuvoje? Ar čia šiandien gyvena ir visa jūsų šeima?

– Manosios šaknys – iš Kaukazo, Pietų Rusijos. Gimiau Lietuvoje, Kaune. Visa giminė liko ten, čia atvyko tik mano tėvai, tačiau Lietuvoje šiuo metu gyvenu viena.

– Galbūt jūsų šeimoje įprasta puoselėti kokias nors lietuviams neįprastas tradicijas, pavyzdžiui, gal kiek kitaip švenčiate didžiąsias žiemos šventes?

– Su mama esame stačiatikės, tačiau švenčiame katalikiškas Kalėdas. Pamenu, mama nuo mažumės sakydavo, kad jei jau čia gyvename, tai ir švęskime su visais kartu. Man tai atrodo logiška. Kaip skirtingą tradiciją įvardyčiau nebent tai, kad iki pat stačiatikių Kalėdų nenusipuošiame eglutės. O šiaip švenčiame jas nei labai rusiškai, nei labai lietuviškai – sakyčiau, europietiškai (šypsosi).

– Ar tarp šeimos narių yra menininkų, muzikos pasauliui priklausančių žmonių? Gal jūsų talentai paveldėti?

– Mėgusių muziką buvo nemažai, tačiau profesionalių muzikantų šeimoje ne itin daug. Senelis iš mamos pusės jaunystėje grojo kolektyve bajanu. Mama lankė muzikos mokyklą, baigė fortepijono klasę, bet toliau nesimokė, o tėtis buvo miestelio muzikinės grupės vokalistas. Tik senelio sesuo buvo valstybinio choro solistė, dažnai giminaičiai sako, kad tai iš jos paveldėjau gebėjimą dainuoti.

– Ar, žengiant kūrybiniu keliu, itin palaikė artimieji, o gal atvirkščiai – buvo bandymų atkalbėti, pastūmėti kitokio kelio link?

– Dėl muzikinio kelio atkalbinėjimų tikrai nebuvo. Mama pati mane nuvedė į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, labai palaikė, kai grojau fleita gimnazijoje. Nelabai ir įsivaizdavome, kad galėčiau užsiimti kažkuo kitu, kad ir įprastu darbu biure. Vis dėlto, kai po dešimties metų fleitos pamokų nusprendžiau pereiti į dainavimą – buvo visko. Buvau nesuprasta tiek tėvų, tiek ir mokytojų, jiems tai atrodė nelogiška. Nors dainuoti svajojau vos pradėjusi mokytis muzikos, tvirtai dėl to apsisprendžiau ir garsiai kalbėti pradėjau tik paskutiniais mokslo metais, būdama maždaug septyniolikos metų. Niekada nebuvau mokiusis vokalo – nebuvo finansinių galimybių leisti mane į dainavimo būrelius, anuomet J.Naujalio gimnazijoje dar nebuvo atskiros dainavimo klasės. Iki tol dainuodavau tik viena namuose, tuomečių savo dievaičių – Aguileros, Rihannos, Evanescence, "The Cranberries" dainas, ir tai tik tada, kai namie nebūdavo mamos, nes gėdydavausi (šypsosi). Vieninteliai keli vieši mano, kaip dainininkės, pasirodymai buvo su mokykloje suburta roko grupe, tačiau ir ši veikla greitai nutrūko. Man ir pačiai svajonė dainuoti ilgus metus atrodė utopiška, tad nenuostabu, kad apie ją išgirdę artimieji taip pat sunkiai ją suprato.

– Kada įvyko tas lūžis, kai iš neįmanomos svajonės dainavimas virto realiu tikslu?

– Kai panorau tapti muzikinio teatro dainininke, net nesvajojau, kad būsiu soliste – tam juk reikia pradėti mokytis dainuoti nuo trijų mėnesių amžiaus, vaikiškai įsivaizdavau, kad man tai neįmanoma (šypsosi). Iš pradžių dainavau teatro chore. Ir į jį ateiti buvo iššūkis, galvojau, kad manęs nepriims, bet pabandyti juk reikia.

Kalbant apie psichologinį lūžį, jis įvyko turbūt tuomet, kai įstojau studijuoti fleitos, nes visi atkalbinėjo stoti į vokalą, tikino, kad konkurencija tarp jau dainavusiųjų didžiulė, tad manęs be patirties, net jei turėčiau didžiulį talentą, niekas nepriims. Daug girdėjau apie galimybę jau įstojus į fleitos mokslus pereiti mokytis dainuoti. Patikėjau tuo, įstojau su aukščiausiais balais, pirmuoju numeriu, su stipendija, bet jau po pusės metų per pamokas verkdavau, nebenorėjau grojimo kaip pagrindinės savo veiklos.

Orkestre būti visuomet patiko, tačiau atsiskaitymai, kai reikėdavo groti solinius kūrinius, man buvo baisus stresas, o malonumo jokio. Išėjau akademinių atostogų, per jas nusprendžiau pagalvoti, ką darysiu toliau. Šiuo momentu, neslėpsiu, buvo nesutarimų su mama, ji labai jaudinosi, kad apskritai negrįšiu į studijas. Tačiau juk tam ir išėjau, kad siekčiau savo tikslo, per tuos metus kaip tik pradėjau šen bei ten dirbti, susiradau puikią dėstytoją doc. Birutę Sodaitytę ir tuomet pakeičiau profilį.

Mano manymu, artistiškumo formulė susideda iš charizmos, patirties, įgūdžių, drąsos ir pasitikėjimo savimi.

– Ar buvo akimirkų, kai suabejojote, ar pasirinktas muzikės kelias apskritai teisingas?

– Abejonių, turbūt kaip ir visiems, būta, ne kartą ir ne du. Tačiau jos praeidavo. Viską mesti yra lengviausia, o aš esu tikrai labai užsispyrusi. Be to, kaskart, kai pagalvodavau, kad gal man muzikos nereikia, susimąstydavau, ką dar galėčiau veikti? Niekur kitur savęs neįsivaizduoju.

– Esate viena iš nedaugelio jaunųjų muzikos pasaulio atstovių, sėkmingai derinančių įvairius muzikinius stilius – nuo popmuzikos iki operinio dainavimo. Kaip tai pavyksta? Ar nėra tekę išgirsti kritikos dėl tokio pasirinkimo? Juk lengvesnieji žanrai neretai klasikos mėgėjų vertinami tarsi kažkas nerimto…

– Tokios kritikos, bent jau tiesiogiai, neteko girdėti. Atvirkščiai, girdžiu kai kurių kolegų susižavėjimą, klausimus, kaip man tai pavyksta. Juk tai ne tik skirtingi muzikiniai žanrai, jų pajautimas, bet ir visai skirtingos vokalinės technikos. Yra nuomonių, kad skirtingos vokalinės technikos viena kitai trukdo, yra manančių, kad jei dainuoji vieną žanrą, paskui sunkiau dainuoti kitą. Bet aš su tuo nesutinku. Prie kito žanro sunku grįžti ne todėl, kad jis kitoks, o paprasčiausiai dėl to, kad pavargsta balsas. Čia panašiai, kaip ir šokiai. Juk balerina gali šokti ne tik baletą, bet ir moderniuosius šokius. Manau, galbūt tai ir rodo dainininko profesionalumą, jei jis gali įvaldyti daugiau žanrų. Skirtingus žanrus derinu dar ir dėl to, kad niekada nežinojau, kuria konkrečiai kryptimi turėčiau eiti, ar norėčiau dainuoti džiazą, popmuziką ar operą – viskas man buvo gražu. Vis galvodavau, kad ateis metas apsispręsti, bet ne. Pirmą vaidmenį gavau miuzikle – apsidžiaugiau, paskui operetėje – irgi gerai. Bet tai man labai patinka, abu šie žanrai puikūs, mėgstu ir vaidinti, ir dainuoti.

– Kokios muzikos mėgstate klausytis laisvalaikiu?

– Tai priklauso nuo laikotarpio. Jei statome miuziklą, kažkodėl pradedu klausytis operos. Kai statome operetes, pradedu klausytis "Coldplay" arba melancholiškų "Enigma" bei "God is An Astronaut". Gal man ausys ir smegenys pavargsta, kad nueinu į priešingą kryptį – kaip ir gyvenime (juokiasi). Dar labai mėgstu paklausyti ir senojo roko, pavyzdžiui, "Queen", "Bon Jovi", "Def Leppard". Man patinka įvairūs žanrai: ir džiazas, ir klasika, su amžiumi atrandu vis naujus stilius, klausausi seniau juokingo atrodžiusio soulo, kantri stiliaus kūrinių.

– Daugybės pagyrų sulaukiate ne tik dėl puikaus balso, bet ir dėl artistiškumo. Tai talentas ar įgūdžiai?

– Dažnai tenka girdėti, kad viskas, ką darai, susideda iš 20 proc. talento ir 80 proc. darbo. Kalbant apie artistiškumą, nemanau, kad tai tiesa. Mano manymu, artistiškumo formulė susideda iš charizmos, patirties, įgūdžių, drąsos ir pasitikėjimo savimi. Manau, tam tikra dalimi ir man tai yra duotybė, o su laiku spėjo atsirasti kad ir nedidelė, bet jau patirtis, suvokimas, drąsa.

– Papasakokite, kaip ruošiatės skirtingiems vaidmenims? Galbūt dėmesį kreipiate ne tik į balsą, bet taip pat ir domitės laikmečiu, bandote įsigyventi į personažo istoriją?

– Statomas veikalas padiktuoja laikmetį ir aplinkybes, į jas ir tenka gilintis. Tačiau dar domiuosi ir tuo, kokiam visuomenės sluoksniui priklauso mano personažas, kokie buvo to meto rašytojai, muzikai. Bandau įsigyventi į savo personažą. Kiekvienam stengiuosi suteikti šiek tiek skirtingą balso tembrą, kiek tai įmanoma, kalbėjimo manierą, noriu, kad kiekvienas vaidmuo būti individualus. Yra tik vienas personažas, kurį esu prisileidusi tiek, kad jame yra daugiausia manęs tikros. Su tuo personažu dalijamės požiūriu į gyvenimą, tokiu paprastu, jautrios sielos naivumu, žvelgiant į pasaulį. Tiek man, tiek šiam personažui būdinga it mažam vaikui viltis, tikėtis ir tikėti.

– Galbūt atskleisite, koks tai personažas? Apskritai, kurie iš įkūnytų vaidmenų jums pačiai brangiausi?

– Aktoriams įprasta sakyti, kad visi personažai kažkuo artimi, nes juk visi brandinti, pergalvoti, perleisti per save. Visi jie artimi, bet kai kurie – labiau. Galbūt taip yra dėl to, kad tai paskutinis mūsų pastatymas, bet man artimiausia Liusi Haris iš Frenko Vaildhorno "Džekilo ir Haido" (rež. K.Jakštas ir V.Streiča). Šiuo metu statome "Silvą" (rež. R.Bunikytė) ir gali būti, kad po mėnesio sakysiu, kad Silva – pats geriausias personažas (šypsosi), bet kol kas – Liusi. Kitas labai artimas personažas – princesė Amneris iš Eltono Johno "Aidos". Kai dar dainavau chore, o ne atlikau šį vaidmenį, labai mėjgau tą personažą ir žavėjausi jį atliekančia Kristina Siurbyte.

– Galbūt yra vaidmuo, kurį atlikti pasiūlymo svajojate sulaukti?

– Oi, jų yra daug. Nemažai tokių, kur atrodo, net bijai svajoti, nes kažin, ar pasiseks. Bet svajoti juk galima (šypsosi). Labiau operiniai svajonių vaidmenys: Tatjana iš P.Čaikovskio "Eugenijaus Onegino", aišku, visų sopranų svajonė Violeta Valery iš G.Verdi "Traviatos". Šie vaidmenys tokie grandioziniai, apie juos tik mąstau, kad gal kada nors gyvenime ir galėčiau sudainuoti. Kalbant apie miuziklinius vaidmenis, visuomet atrodė, kad pagal temperamentą man tiktų Karmen. Taip pat visada svajojau atlikti ir Kristinos iš "Operos Fantomo" vaidmenį.

– Galbūt turite savo idealų, autoritetų iš meno pasaulio?

– Žinoma, yra dainininkių, kurių veiklą seku ir kuriomis žaviuosi, iš kurių mokausi ir į kurias lygiuojuosi. Tai Elina Garanča, Aida Garifulina, taip pat Montserrat Caballe. O labiausiai norėčiau bent iš toli pasiekti Annos Netrebko dainavimo lygį.

– Beje, ar vis dar jaučiate scenos baimę, jaudulį prieš pasirodymus?

– Scenos baime to jau nepavadinsi, bet jaudulys, be abejo, yra kiekvieną kartą. Kaskart viskas šiek tiek skirtingai. Štai neseniai teko dainuoti solo Šiaulių ir "Žalgirio" arenose, tai šiais atvejais jaudulys buvo didžiulis, gal net pusiau scenos baimė. Pirmą kartą susirinko tiek daug klausytojų, tikrai buvo baisoka. O teatre, spektakliuose – labiau jaudulys, kaskart iš esmės dėl to paties: kad gerai suskambėtų balsas, kad neužmirštum teksto, nesuklystum, o svarbiausia, kad emocija paliestų žmogų, pasiektų klausytoją.

– Kokių turite pomėgių, nesusijusių su muzika?

– Nieko itin netikėto turbūt ir neveikiu. Laisvalaikio turiu išties mažai, bet kai jo atsiranda, labai mėgstu skaityti knygas, taip yra nuo vaikystės. Be to, knygos padeda ir profesinėje srityje – lengviau įsigyventi į herojus. Šiuo metu entuziastingai skaitau istorinius romanus apie XV–XVI a. anglų monarchus. Labai mėgstu klasikinius kūrinius. Dar turiu svajonę išmokti jodinėti. Kol kas tai išbandžiau tik keletą kartų ir labai patiko, bet hobiu pavadinti negalėčiau – nedarau to nuolat. Tikiuosi, ateityje pavyks.

– Lietuva dažnai sulaukia kritikos kaip ne itin palanki šalis gyventi ir kurti menininkams, nemažai jų geresnių sąlygų iškeliauja ieškoti svetur. Ar niekada nejutote pagundos emigruoti? Kas stipriausiai jus laiko Lietuvoje, Kaune?

– Buvo tokių minčių ir pagundų, bet niekada tam nesiryžau. Matyt, noro nebuvo tiek daug. Dauguma mano bendraklasių išvažiavo į užsienį, tad ir aš apie tai svarsčiau. Bet niekada neišdrįsau, galvojau, kaip aš ten, viena? Atrodytų, iš asmeninės pusės manęs čia niekas nelaiko – savo šeimos kol kas nesu sukūrusi, o ir nesu iš žmonių, turinčių daugybę draugų. Bet mane laiko jau padėti pamatai, būtų gaila įdėto laiko, darbo, be to, myliu aš tą teatrą, jo kolektyvą, visus sukurtus vaidmenis. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi be savųjų spektaklių. O dėl to, kad Lietuvoje menininkams sunkoka išgyventi, sutinku. Finansiškai čia jie nėra skatinami taip, kaip kitose šalyse. Bendrai kalbant – sudėtinga.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje menininkai nepakankamai įvertinami?

– Greičiausiai dėl to, kad Vakarų šalyse valdžioje sėdi žmonės, vertinantys meną, o Lietuvoje – ne. O ir visuomenė galbūt mažiau juo domisi. Istoriškai buvo laikotarpių, kai Vakarų sklaida buvo draudžiama, turbūt tai turi įtakos, kad žmonių susidomėjimas nėra toks didelis. Jis yra, bet ne toks kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje ar Italijoje – ten visai kita meno kultūra.

– Praėję metai jums buvo gausūs veiklos – dainavote įvairiuose miuzikluose, dalyvavote koncertuose, klausytojus sukvietėte ir į savo kūrybos vakarą. Kokia kūrybinės veikla laukia šiemet?

– Svarbiausias 2019-ųjų planas – operetė "Silva", kurios premjera įvyks vasario 8-ąją. Tai mano pirmasis pagrindinis vaidmuo. Iki šiol jie tik didėjo, bet pagrindinio dar nebuvo. Tai man iššūkis, norisi Silvą sukurti gražią, artistišką (šypsosi). Tolesnių konkrečių planų, susijusių su teatru, kol kas dar nežinau, kadangi teatras uždaromas remontuoti. Bandysiu plėsti veiklą, toliau ieškoti savęs, tobulintis, toliau dirbti savo linkme. Ir, tikiuosi, atsiras laiko pajodinėti (juokiasi).