Sausio 7-ąją 80 metų jubiliejų minėjusi ilgametė Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Aldona Mikšytė-Kunčienė išdrįsta prisipažinti: visos jos gyvenimo svajonės išsipildė. "Gal, kad buvau realistė ir iš gyvenimo niekada nereikalavau per daug? O gal, kad žmogiška šiluma, bendravimas man visuomet buvo svarbiau nei turtas?" – šypsosi dainininkė, trykštanti kūrybingumu, energija ir optimizmu, kurie ne kartą padėjo įveikti gyvenimo negandas ir skleisti apie save gerą energiją bei šilumą. Sausio 10 d. A.Mikšytei-Kunčienei skirtas spektaklis – Frydricho fon Flotovo opera "Marta".

Kelias į sceną

A.Mikšytė prisipažįsta, kad baigusi Konservatoriją (dabar Muzikos akademija) į Kauną atvažiavo labai trumpam. Tik apsižvalgyti ir pasiliko. Čia prabėgo visas jos gyvenimas, čia visi jos draugai.

Per daugiau nei penkiasdešimt sezonų solistė sukūrė per 60 vaidmenų. Tai Džilda "Rigolete", Margarita "Fauste", Siuzana "Figaro vedybose", Marta "Martoje", Rozalinda "Šikšnosparnyje", Safi "Čigonų barone", Marijetė "Bajaderėje", Violeta "Silvoje", Chanuma "Piršlės išdaigose" ir daugelis kitų klasikinių bei šiuolaikinių personažų.

"Nesu iš tų, kurie registruoja sąsiuvinyje kiekvieną suvaidintą spektaklį, todėl kiek jų buvo, tikrai negaliu pasakyti. Bet kad ne vienas šimtas ar ir tūkstantis, tai tikrai" – prisipažįsta A.Mikšytė, kurią Kauno žiūrovai dar gali pamatyti legendiniame "Muzikos garsų" spektaklyje.

"Į meno pasaulį ir muziką pasinėrę visi mano šeimos nariai, – sakė ponia Aldona ir ėmė vardyti: Tėtis, užkrėtęs mane muzikos bacila, buvo vargonininkas, baigęs Juozo Naujalio vargonininkų kursus, vėliau muzikos mokytojas. Sesuo Danutė – ilgametė Lietuvos televizijos muzikos redakcijos darbuotoja. Mamytė labai gražiai dainavo, buvo kviečiama net į teatro chorą. Vyras Anicetas Kunčius – Muzikinio teatro solistas, deja, jau prieš 20 metų sunkios ligos pakirstas iškeliavo anapilin. Vienas mamos brolis puikiai griežė smuiku, kitas tapė gražiausius paveikslus."

Tarnybinis romanas

"Kai stojau į konservatoriją, norinčiųjų buvo 60, o patekome tik aš ir dar keturi berniokai – B.Urbonas, H.Žaidys, V.Daunoras ir A.Kunčius, kuris man buvo pats nesimpatiškiausias, – nusijuokė dainininkė ir smagiai pridūrė: Ne veltui sakoma, kad nuo neapykantos iki meilės – vienas žingsnis. Su Anicetu pradėję dirbti tame pačiame teatre, ėmėme ne tik artimiau bendrauti ir suprasti vienas kitą. Netrukus sukūrėme šeimą."

Anicetas tapo partneriu namuose ir scenoje. Tačiau tai solistei nelabai patiko – dėl vykstančių nuolatinių spektaklių aptarimų, vaidmenų analizės, kritinių pastabų.

"Negana to, šokant įvairiuose spektakliuose poroje nuo jo esu gavusi ne vieną niuksą už scenoje supainiotus žingsnelius. Tačiau, nepaisant nieko, mus siejo stiprus dvasinis ryšys", – pašnekovė neslėpė didelės savo gyvenimo meilės ir dar didesnės laimės ją turėti.

Motinystė ir darbai

Braidydama po nesibaigiantį spektaklių, koncertų ir gastrolių maratoną dainininkė patikino, kad, be nuolatinio darbo, anuomet nebeegzistavo niekas, išskyrus pirmadienius, kai galėdavo šiek tiek apsitvarkyti namuose. Žiūrovai buvo labai godūs spektaklių, o teatrui laikai buvo sunkūs. Atlyginimams pinigų neužteko, todėl teatre dirbančioms poroms mokėjo vieną. Pinigus teko užsidirbti važinėjant su koncertais po visą Lietuvą.

"Kai režisieriui R.Andrejevui pasakiau, kad laukiuosi sūnaus, jis tik skėstelėjo rankomis – negi dabar teatrą uždaryti? Todėl dar nė trejų mėnesių neturintį Herkų teko vežti pas senelius ir seserį. Kai sesuo jį atvežė pas mane į Kauną, sūnus jau vaikščiojo ir pats įteikė man didžiulę raudoną rožę. Daugiau jo nebepaleidau, tad vaikystę Herkus praleido teatre, per repeticijas tūnodamas kokioje nors atokesnėje ložėje, tyliai stebėdamas, kaip kuriamas spektaklis", – apie sūnų pasakojo solistė.

Berniukas mintinai žinojo veik visų repertuare esančių spektaklių tekstus, net subtiliausias replikas ar mizanscenas. Šalia scenos esanti kelių aukštų teatro butaforinė jam buvo it rojus žemėje. Čia jis žaisdavo su įvairiausių formų pistoletais, kalavijais, skydais.

"Tačiau bene labiausiai jis džiaugdavosi, kai gastrolių iš Estijos į Kauną atvažiuodavo Georgas Otsas, kuris visuomet atveždavo kramtomosios gumos, dėl kurios anuomet vaikai buvo stačiai pamišę. Ir kai Herkus prisikišdavo jos pilną burną, Otsas kvatodavo visu balsu griaudėdamas, kad nebespės tiek daug jos privežti", – praeities takais vedžiojo A.Mikšytė.

Sūnus į šio teatro sceną sugrįžo jau subrendęs kaip literatas, dramaturgas – pagal Herkaus Kunčiaus libretą čia buvo pastatyta Giedriaus Kuprevičiaus operetė "Kipras ir Fiodoras". Joje H.Kunčius smagiai prisimena savo tėvo didžiojo mokytojo Kipro Petrausko ir garbaus rusų boso Fiodoro Šaliapino susitikimus prieškario Kaune.

Profesijos subtilumai

"Ar žinote, kad pradedančiam dainininkui labiausiai trukdo rankos, kurios pirmaisiais metais tabaluoja nuleistos it botagai ir tik vėliau atranda savo vietą, tampa reikalingos?" – staiga lyg juokais tarstelėjo pašnekovė ir čia pat surimtėjo.

"Dainininku tapti labai sunku, tai ilgas, sunkus ir juodas darbas. Pakerėti muzikos klausytojai nė neįtaria, kad puoselėjant brangiausią instrumentą – balsą dainininkui tenka nemažai paaukoti. Jau daug metų prieš spektaklį ar koncertą nerizikuoju gerti kavos, konjako, šampano, nesmaguriauju šokolado. Nevalgau ir "sunkių" patiekalų, varškės, kuri kenkia balsui. Tą dieną stengiuosi gerai išsimiegoti, kad balsas kokios šunybės neiškrėstų. Prausiuosi taip pat po dušu, nes dėl ilgo buvimo šiltame vandenyje gali pabrinkti balso stygos", – darbo subtilumus vardija solistė.

Jaunystėje visų šitų gudrybių nežinojusi, todėl net visiškai užkimusi lipdavusi į sceną. Kartą visiškai neprakalbančios maestro S.Domarkas prašė "Rigolete" dainuoti Džildą. "Dar mėginau paaiškinti, kad neprakalbu. Na, kaip nors – tepasakė", – prisiminė A.Mikšytė.

Juokai ir nesudainuoti romansai

Apie komiškas ir kuriozines situacijas dainininkė galėtų pasakoti ilgas valandas. Būdavo spektaklių, kai užklupdavo nepaaiškinami juoko priepuoliai.

"Sykį vaidinant operetėje "Ko pageidaujat?" kaip tik ėmė siausti toks juoko virusas. Vytautas Blažys klūpo prieš mane ir turi prisipažinti, kad myli, bet niekaip iš juoko negali pradėti dainuoti ir tik mykia... Aš taip pat žodžio ištarti negaliu – juokas pjauna, o kartu ir mintis, kad dabar tai J.Indra išmes mus iš teatro. Bet tą kartą išsisukome. Tik atėjus į teatrą R.Andrejevas statė "Šikšnosparnį", o aš dažniau sėdėdavau ant atsarginių suolelio. Tačiau kai iki premjeros liko pora dienų, jis manęs klausia, ar galėsiu dainuoti Adelę? Man tai buvo tikras košmaras, nes nežinojau, nei kaip, nei ką daryti. Ir, aišku, per spektaklį nukritau nuo laiptų. Tačiau R.Andrejevui taip patiko, kad jis liepė tą mizansceną taip ir vaidinti", – kuriozus vardijo solistė.

Pokalbiui pakrypus apie dabartines žvaigždes, dainininkė buvo lakoniška – ji niekada nevartojanti šio termino. "Plikos mergos negali būti žvaigždės, kaip negali jomis būti ir natų nepažįstantys, tačiau po sceną besistaipantys per porą savaičių iškepti "dainininkai", – įsitikinusi teatro primadona ir čia pat patikino, kad jomis gali būti tik asmenybės, tokios, kaip dabartinis teatro jaunimas – Liudas Mikalauskas, Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Pečkytė, Audrius Apšega, Ingrida Kažemėkaitė.

Paklausta, ką dabar mielai sudainuotų, tyliai užtraukia romansą: "Nežinau, kodėl jų niekas nedainuoja, kaip ir liaudies dainų, kurias atlikti iš tiesų nelengva."