Joje skurdžios kaimo gyvenimo kasdienybės, susipynusios su itin stipriu ryšiu su gamta, anapusiniu pasauliu, mitais, pasakomis, papročiais, burtais ir velnių išdaigomis, atspindžiai.

Gurmaniška meninė kalba

Paprastai prieš einant į E.Nekrošiaus premjerą rekomenduotina atlikti namų darbus – perskaityti pjesę ar kitą literatūros kūrinį, pagal kurį buvo statomas spektaklis. Kitaip bus sugaišta nemažai laiko ir pastangų ne mėgaujantis gurmaniška metaforų ir simbolių scenine kalba, kas yra neatsiejama šio režisieriaus kūrybos vizitinė kortelė, o bandant suprasti (ar greičiau atsekti) elementarų siužetinį pagrindą. Ne išimtis ir "Kalės vaikai".

Jau pats 1990 m. publikuotas S.Šaltenio romanas – daugiasluoksnis, fragmentiškas, painus, tvaikus, niūrus, reikalaujantis iš skaitytojo vienodai aktyvaus tiek proto, tiek širdies darbo. Stebint pasitelkus E.Nekrošiaus teatrinę magiją jo virtimą kūnu ir krauju, lietuviškos kolektyvinės pasąmonės portretas tampa dar brandesnis, dar aktualesnis. Originalus ir įdomus S.Šaltenio tekstas susijungia su tokia pat jo "nekrošiška" interpretacija ir virsta taure aukščiausios kokybės rūšinio vyno, kurį išgėręs dar ilgai prisimeni skonį ir įvairius poskonius.

Tiesą sakant, greičiausiai jo niekada nepamirši, nes tai išimtinai lietuviškas skonis, kurio tokio pat niekur kitur pasaulyje nepavyks sukurti ar atkurti. O ir jis, ko gero, labiausiai gali atsiskleisti tik mūsų pačių burnose. Kita vertus, dėl tos pačios priežasties gali likti ir neįvertintas...

Senosios lietuviškos vėlės

Spektaklyje vaizduojama XVIII a. pabaigos Mažoji Lietuva. Pagrindiniu veikėju tampa liuteronų kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. Tiksliau, jo lavonas. Scenoje pragulintis viso spektaklio metu ir kartais juokingai zombiškai prisikeliantis, kai aplink vykstantys įvykiai ir burnojimai tokie trumparegiškai neteisingi, kad net ir miręs negali tylėti.

Paties S.Šaltenio specialiai spektakliui parašytoje savojo romano inscenizacijoje fabula skyla į dvi linijas: pasakotojo ir veiksmo (dialogų). Pasakotojo varpininko Karvelio atpasakojami, iš šono regimi įvykiai susipina su kitų veikėjų pokalbiais, jų pasaulėžiūrų susidūrimu ir leidžia į šio amžiaus atmosferą pažvelgti iš vidaus.

Sudėtingas, tirštas romano tekstas scenoje įgauna žaismingumo ir ironijos.

Vis dėlto scenoje pirmame plane atsiduria mūsų senasis tikėjimas, mitologija ir tautosaka – pati lietuviškos tapatybės šerdis. O konkretūs veikėjai veikiau tampa regimomis ir apčiuopiamomis jos pagrindinių tezių išraiškomis. Tarsi senosiomis lietuviškomis vėlėmis, poetiškai į sceną įplazdenančiomis ir vėl pranykstančiomis su savąja paslaptimi pūgoje, siaučiančioje trilitriniuose stiklainiuose.

Sudėtingas, tirštas romano tekstas scenoje įgauna žaismingumo ir ironijos. Čia priimtinos ir rimta, ir linksma istorijos interpretacijos. Į praeitį nežvelgiama perdėtai sentimentaliu ar sakraliu žvilgsniu. Priešingai, veikėjų išgyvenimai kuriami siekiant žmogiško natūralumo. O senasis tikėjimas, mistika apskritai, tampa ne vien tik faktu istorijos vadovėliuose ar moksliniuose straipsniuose, o tokia pat realia gyvenimo dalimi, kaip ir prieš akis pakelti rankų delnai.

Artimas ir svetimas

Spektaklis tarsi tampa šių dienų ekskursija po mūsų tautos požemius. Režisieriui išryškinant tam tikrus personažus, išplečiant netikėtas, šiandien aktualesnes temines linijas, jis atrodo artimas ir suprantamas.

Regis, ne viskas pasikeitė per daugiau nei kelis šimtmečius. Kaip anksčiau lietuviai buvo nelaimingi, kuriuos ištisai persekiojo nelaimės, tokie yra ir dabar. Kaip ir anksčiau vienas kitą plakė purvinais liežuviais ir slapčia džiaugėsi kito nelaime, taip ir dabar. Kaip ir tuomet to, ką pasakys kiti buvo bijoma labiau nei mirties, taip ir vis dar dabar, stengiantis neišsiskirti iš minios ir mąstyti taip, kaip visi. Kūrėjai atranda tokią audiovizualinę kalbą, kad visa tai būtų ne tik logiškai suvokiama, bet ir pajaučiama emociškai.

Santykis su istorija visuomet yra ambivalentiškas. Toks jis ir šiame spektaklyje, kuriame žodžiais piešiama senojo lietuviško kaimo buitis ir neišsilavinusių, prietarų tamsybėje gyvenančių žmonių tarpusavio santykiai, kurie šiandien atrodo svetimi, tolimi ir atstumiantys. Tikrai nesinorėtų bent vienai dienai laiko mašina nusikelti į šį laikmetį ir kasdien kovoti su už savo gyvybę su kaimynais, kitataučiais, atimančiais tavo namus tiesiog todėl, kad šie to nori. Galiausiai ir su pačia gamta, ypač žiemą, kai pūgos ir stiprus speigas kartais tampa neįveikiamomis kliūtimis.

Svetimas spektaklis tampa ir dėl žodžiais perteikiamos informacijos gausos. Spektaklis nevirsta, pavyzdžiui, tokia interaktyviai šiuolaikiška ekskursija, kaip kad ne per seniausiai Salomėjos Nėries muziejuje Palemone pristatytas spektaklis-ekskursija "Salomėjos genomas" (režisierė Saulė Norkutė), kurio metu buvo sukurta dirbtinio intelekto programa, tapati rašytojai, su kuria net buvo galima ir pabendrauti.

Donelaitiškos epochos genomas atkuriamas didžiąja dalimi verbaliniu žodžiu. Scenoje pasirodantis aktoriaus Dariaus Meškausko įkūnytas pasakotojas varpininkas Karvelis savo žodžiais lyg šaltu vandeniu kone apipila žiūrovus. Sunku visą laiką greitai išsakomo teksto klausytis vienodai imliai.

D.Meškauskas meistriškai savo veikėjo portretą kuria kuo įdomesnį ir paveikesnį, išnaudodamas visas savo balso galimybes, tačiau jo į sceną vis įridenamo kelmo (iš supjaustyto baslio, kuris, Karvelio palaistytas klebono Kristijono krauju prieš mirtį, išaugo į medį ir prie kurio varpininkas per visą savo gyvenimą išsėdėjo duobę) ir kartu jo paties pasirodymo scenoje nelabai pasiilgsti. Nes norisi dar pasisvečiuoti tose akimirkose, kai prabyla ne tik lūpos, kūnas, bet ir daiktai.

Aktorių meistrystė

"Kalės vaikai" – E.Nekrošiaus debiutas Klaipėdos dramos teatre. Režisierius šiame teatre dirbančiuose aktoriuose atranda ir išryškina tai, kas yra geriausia, ir tą potencialą, kuris iki šiol buvo užslėptas. Be minėto aktoriaus D.Meškausko, įsimenančius vaidmenis sukuria ir kiti aktoriai: Karolina Kontenytė (Lotė), Igoris Reklaitis (daktaras Zaksas), Edvardas Brazys (patarėjas Abelis), Regina Šaltenytė (Marija), Vaidas Jočys (mokytojas), Donatas Švirėnas (ponaitis Maras, elgeta, buvęs teisėjas), Nijolė Sabulytė (Kristijono motina), Sigutė Gaudušytė (baltoji kalė), Vidas Jakimauskas ir Aurimas Pintulis (Kristijonas). Apie kiekvieno jų vaidmenis būtų galima parašyti po atskirą tekstą, ypač apie spektaklio kūrėjų išryškintas moteriškas veikėjas.

Kiekvienas aktorius savojo personažo charakteristikoje atranda unikalias raktines savybes, atsiskleidžiančias ne tik dikcijoje, aprangoje, kūno plastikoje, bet ir pasąmoniniame lygmenyje. Jie kuria ne tik žmogiškus, artimus šiandienos žmogui veikėjus, bet ir kartu keistas, baugokas būtybes. Kaip iš tolimos praeities lietuviškų sodžių atklydusios vėlės, jie įgauna aiškų kūnišką pavidalą, bet kartu kiekvienas išsiduoda, kad jie jau ne visai žmonės, o mus sauganti jėga, lyg toji kalė, kuri iki gyvybės netekimo gynė svetimtaučių iš lietuvių atimamus gimtus namus. Regis, ir dabar panorėję galėtume išvysti šios sniego baltumo vinimi perkalta koja kalytės dvasią, ir toliau ginančią mus, savo vaikus.

Neįmanoma nepaminėti ir kompozitoriaus Antano Jasenkos kurtos muzikos, leidžiančios sukurti įtaigią, tamsią, mistišką, pagaulią ir įtikinančią leistis kelionėn į lietuviškos atminties gelmes garsinę atmosferą, smarkiai sustiprinančią E.Nekrošiaus kuriamą teatrinę magiją. Taip pat ir režisieriaus sūnaus Mariaus Nekrošiaus sukurtos išgrynintos, taiklios scenografijos, kurioje, lyg sulaužytame erdvėlaikyje, dvi lovos, du stalai ir dvi medžio šakos sujungia dvi priešingas dimensijas – šiapus ir anapus, praeitį ir šiandieną. O režisieriaus žmonos kostiumų dailininkės Nadeždos Gultiajevos kurtų kostiumų elegancija, spalvų ir formų estetinė švara labai primena vienos iš veikėjų – Naktinienės, kalytės šeimininkės, kartu ir visų lietuvių moterų, portretą: "...kaip maro nešvaros ir purvo baidosi – jos namai tviskėdavo nušveisti, grindys – ne asla – išskustos kvepėjo kaip bičių avilys..."

"Kalės vaikai" – teatrališko teatro sugrįžimas, apibendrinantis ne tik Lietuvos kultūros paveldo, bet ir paties lietuviško teatro tradicijos išskirtinumą. Režisierius lieka ištikimas savo kūrybiniam braižui: poetiškai metaforų kalbai, prasminiams daugtaškiams, iš natūralių medžiagų kuriamai sceninei estetikai ir gebėjimui iš atpažįstamų, paprastų dalykų sukurti kažką nežemiškai magiško. Ieškantieji šiuolaikinio postdraminio teatro žaismės spektakliu gali nusivilti, tačiau ieškantieji atsakymų į archetipinius egzistencinius klausimus suras įkvėpimą giliau suprasti savo vertę, savo tautos dvasinio lobyno potencialą. Suras įkvėpimą būti žmogumi. Būti lietuviu.