– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tai mentalinės būsenos, savitos pasaulėjautos ar kitų pajautų išraiška. Kopija ar atspindys gali būti paso nuotrauka arba asmenukė, bet net ir už jų dažnai slypi sociokultūriniai komentarai. Kitaip tariant, jeigu pasirenkama sudėtingesnė medija: tapyba, grafika ar, mano atveju skulptūra, tai natūraliai sufleruoja, kad kalbama nebe apie paviršinius dalykus.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Techniką padiktavo noras panaudoti bareljefą, kaip nuorodą į ikonas, šventųjų paveikslus, bažnytinį meną. Tai buvo reikalinga kūrinio idėjai atskleisti, bet ne autoportretui pataikauti. Kūriniui reikėjo statistinio, mano kartos atstovo bareljefinio portreto, todėl nusprendžiau kaip statistą panaudoti pats save.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Nei natūra, nei fotografija, tik impresijos ir įsivaizdavimai šiuo atveju duoda rezultatą. Galima atsiriboti nuo paviršinių vaizdų, naudoti tik tai, kas naudinga, reikalinga. Tarsi uogaujant – pasiimi tam tikrus bruožus ar detales reikalingas kūriniui.

Užbaigtas kūrinys jau išeksponuotas galerijoje, todėl aš – jau kitas žmogus.

– Kuo remiatės ieškodamas autoportreto spalvinės išraiškos?

– Nemėgstu, kai spalva konkuruoja su forma, dėl to kūryboje naudoju juodus, baltus arba labai ryškius monochrominius spalvinius elementus. Atliedinau kelis vienspalviu taip pat margus šio bareljefo variantus iš gipso, betono, tačiau nenorėjau kūrinio perkrauti, todėl likau prie balto varianto.

– Ką kūriniui reiškia fonas?

– Šiame darbe nėra fono – viskas yra visuma ir vienas planas.

– Kūrinio formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Formatas tikrai turi santykį tarp to, kiek laiko žadama praleisti dirbant / kuriant ir žiūrint į save. Nemanau, kad tam skirti daug laiko būtų sveika. Šiuo konkrečiu atveju formatą padiktavo optimalus dydis tarp to, kiek vietos turi užimti kūrinys, kad pradėtų veikti (ties šia riba ir sustojau).

– Kuo žvilgsnis į save, lipdant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Lipdydamas autoportretą išskiriu kelis momentus ir juos hiperbolizuoju, kaip ir piešdamas šaržą: atrandama tik tai, kas reikalinga ir autentiška, o visa kita yra detalės ir triukšmas.

– Kur fokusuojamas autoportreto žvilgsnis?

– Žvilgsnis fokusuojamas tarsi į nepažįstamąjį, kaip į statistą, kuris daugiau iliustruoja savo aplinką negu pats save.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Tai yra to periodo, kuriame kūriau, fiksavimas: baigtas kūrinys jau išeksponuotas galerijoje, todėl aš – jau kitas žmogus. Tai ypač ryšku skulptūros žanre, kuriame procesas yra ypač imlus laikui.

– Kiek seansų truko nulipdyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Procesas truko apie keturis mėnesius, kartais grįžtant prie kūrinio. Nuotaikos ir jausenos gyvenime gali kisti, tačiau prie darbo grįžti tik su jam tinkančiu nusiteikimu. Kaip niekada nesumaišai paletėje esančių dažų į vieną spalvą, lygiai taip pat elgiesi ir su jausenomis bei nuotaikomis kūrybiniame procese.

– Ar kuriant autoportretą atsiranda baimių?

– Baimių – ne, atradimų – visada. Dar pradedu ir raukšlių rasti naujų, bet to baime nepavadinčiau.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Jame nesiekiau realistinio savęs atvaizdavimo. Su didele saviironijos doze norėjau reflektuoti eilinį savo kartos atstovą.