Nedidelė dalis šių vaizdinių, kuriuos dailininkė spėjo ir galėjo perkelti į drobę, pristatomi A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje atidarytoje parodoje "Aš klausausi muzikos". Išraiškingi autorės lino raižiniai atskleidžia jos savitą santykį su muzika, atveria dinamišką ir nenuspėjamą garsų pasaulį.

Grafikė dar yra žinoma kaip knygų dailininkė, parodų kuratorė ir meno akcijų autorė. Nuo 2000 m. veda edukacinius grafikos užsiėmimus, kurie 2009 m. pradėti rengti ir "Santaros" vaikų ligoninėje. 2011 m. menininkė įkūrė galeriją "Kristina Norvilaitė", kurią pavertė tikrais įvairių meno sričių namais.

Pokalbis su K.Norvilaite – apie kūrybai išprovokuojančią muziką, pirmąją muzikinę meilę, kilnius tikslus, meno galią gydyti ir, žinoma, gimtąjį Kauną.

– Parodoje "Aš klausausi muzikos" eksponuojami jūsų darbai, sukurti 2014–2018 m. Visus juos jungia viena tema – muzika. Kaip atsirado pirmasis šios tematikos darbas? Ar pirmiau gimė idėja sukurti seriją darbų, dedikuotų šiai savo aistrai, o gal atspaudėte pirmąjį kūrinį ir vėliau kolekciją vis papildydavote, pajutusi įkvėpimą?

Šis kūrybinis procesas man yra tarsi meditacija – kurdama atsipalaiduoju ir pasikraunu energijos, kurią išeikvoja parodos ir pasiruošimo darbai.

– Pirmąjį darbą šia tematika sukūriau intuityviai. Mano gyvenime muzika užima labai svarbią vietą – ji man yra vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių, be to, muzika mano namuose skamba nuolatos. Tad iš pradžių neturėjau tikslo ar idėjos sukurti visos serijos muzikinių kūrinių, tiesiog kurdama išreiškiau vidinį pasaulį. Tuo metu net nepagalvojau, kad šie darbai bus tokie sėkmingi. Tačiau vėliau muzikine tematika paženklintų kūrinių atsirado daugiau, todėl galiausiai pribrendau ir parodai. "Aš klausausi muzikos" premjera įvyko Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje 2011 m. Tuo metu eksponuotų darbų nebeturiu – jie iškeliavo po pasaulį. Tačiau kelis pirmuosius serijos kūrinius pasilikau tarsi kokius sėkmę nešančius simbolius.

Vis dėlto vėliau sukurti darbai jau buvo specialiai skirti kolekcijai papildyti. Peržiūrėjau ankstesnius kūrinius ir supratau, kad noriu šią kūrybos liniją tęsti. Be abejo, kolekcija augs ir toliau, kadangi šie darbai gimsta tiesiog natūraliai. Net ir grįžusi namo po parodos atidarymo Vilniuje, jau kitą dieną atspaudžiau dar keletą kūrinių muzikinėmis temomis. Šis kūrybinis procesas man yra tarsi meditacija – kurdama atsipalaiduoju ir pasikraunu energijos, kurią išeikvoja parodos ir pasiruošimo darbai.

– Parodos kūriniuose vis pasikartoja tam tikri motyvai – tas pats vyro veidas, mergaitė. Ar šie kūrinių veikėjai turi savo prototipus realiame gyvenime?

– Taip, darbuose vis pasirodanti mergaitė yra mano dukra, kuri pozavo man spaudžiant kūrinius. Kitas personažas – dirigentas – taip pat turi savo prototipą realiame gyvenime. Tai mano vyro Petro Geniušo brolis Julius Geniušas. Tad savo raižiniuose vaizdavau sau artimus žmones, juos perkėliau iš tikro pasaulio į drobę. O štai dažnai kūriniuose vaizduojamus muzikinius instrumentus pasirinkau intuityviai. Tiesiog vaizdavau tai, kas man artima ir kieno vaizdiniai man pirmiausia iškyla išgirdus ar pagalvojus apie muziką. Pagrindiniai mano kūrinių muzikiniai herojai yra pianinas, smuikas, violončelės ir valtorna – be galo gražus instrumentas.

– Parodos kūriniai eksponuojami A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. Tame pačiame pastate yra įsikūręs ir Velnių muziejus – išskirtinai kaunietiška erdvė. Pati esate kilusi iš Kauno – ar dažnai čia grįžtate? Kuri Kauno erdvė jums pačiai yra artimiausia?

Mano mama tebegyvena senuosiuose namuose, tad grįžusi į Kauną visada stengiuosi pasivaikščioti po apylinkes, kartu su dukra pasimėgauti gamta ir nuostabiais vaizdais, aprodyti jai vietas, kuriose užaugau.

– Kaune gimiau ir užaugau, čia baigiau mokyklą. Tik įstojusi į Vilniaus dailės akademiją apsigyvenau sostinėje ir ten pasilikau visam laikui. Tačiau Kaunas man yra itin brangus, o Velnių muziejus asocijuojasi su gražiausiais vaikystės prisiminimais. Tad labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad galėsiu surengti parodą būtent šioje vietoje. Vaikystėje tėvai mane nuolat vesdavo į įvairius muziejus, todėl tiek jau minėtam Velnių, taip pat Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės bei Vytauto Didžiojo karo muziejams jaučiu didžiulius sentimentus. Tikriausiai kiekvienas kaunietis iš vaikystės turi bent vieną fotografiją su didingaisiais Karo muziejaus liūtais, man šie objektai taip pat sukelia stiprius jausmus. Gyvenome prie Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo, tad ši vieta man taip pat yra labai artima. Mano mama tebegyvena senuosiuose namuose, tad grįžusi į Kauną visada stengiuosi pasivaikščioti po apylinkes, kartu su dukra pasimėgauti gamta ir nuostabiais vaizdais, aprodyti jai vietas, kuriose užaugau. Deja, į gimtąjį miestą grįžtu retai – įtemptas darbo grafikas ir nuolatinės kelionės į užsienį suryja daug laiko. Tačiau į Kauną visada esu pasirengusi atvežti savo parodas.

– Muzika persekioja jus nuo ryto iki vakaro – tiek vyras, tiek dukra nuolat muzikuoja. Esate minėjusi, kad pirmenybę teikiate klasikinei muzikai, kuri jus ir įkvėpė sukurti parodos darbus. Kaip atsirado meilė šiai muzikai?

– Vaikystėje su tėvais klausydavome džiazo, popmuzikos, neretai keliaudavome ir į muzikinius spektaklius. Tačiau pirmoji mano muzikinė meilė buvo Ludvigas van Bethovenas. Laisvės alėjoje, netoli "Spurginės", anksčiau veikė toks knygynas-muzikinių plokštelių parduotuvė, tėtis ten neretai lankydavosi. Susitaupiusi pinigų ir aš ten užsukau. Nežinau, kaip ir kodėl, tačiau nusipirkau L.van Bethoveno plokštelę. Parsinešusi ją namo klausiau ir klausiau be paliovos – atrodė, kad aptikau visiškai kitą pasaulį. Mano tėvai nėra muzikai, namuose paklausydavome džiazo, tačiau būtent klasikinė muzika man sukėlė tiek stiprių jausmų ir minčių. Neseniai vaikystės namuose aptikau tai jau subraižytą plokštelę ir parsivežiau į Vilnių – tai tikrai malonus radinys. Na, o šiuo gyvenimo etapu klasikinė muzika tiesiog natūraliai egzistuoja man artimoje aplinkoje – mano vyras pianistas, dukra taip pat mokosi skambinti pianinu.

Nežinau, kodėl būtent klasikinė muzika mane taip veikia, tačiau ji sukuria tarsi vidinį dialogą – klausant šios muzikos man kyla įvairiausių vaizdinių – rodos, regiu medžius, pastatus, žmones; pradedu matyti kompozicijas, regėti spalvas, jausti stiprias emocijas, o pasiklausius visada atsiranda naujų konstruktyvių minčių. Klasikinė muzika nėra foninė, ji gan intensyvi – gal todėl ji mane labiausiai išprovokuoja kūrybai? Prisimenu, kad tada, klausydamasi tos pirmosios savo plokštelės, patyriau visą emocijų skalę – galbūt ir tai padėjo pirmenybės teikimo šiai muzikai pagrindus.

– Rengiate edukacinius grafikos užsiėmimus "Santaros" vaikų ligoninėje. Ar tikite meno terapijos galia gydyti dvasinius ir fizinius negalavimus? Kaip pavyksta meno kalba susikalbėti su vaikais?

– Nors menas neturi galių visiškai išgydyti žmogaus, tačiau padėti jam tikrai gali. Kai 2008–2009 m. pradėjau šią savo veiklą, dar nelabai kas vartojo sąvoką "meno terapija". Vedama noro paeksperimentuoti meno galia ir pasidalyti gerąja praktika su mažaisiais ligoniais, tapau ligoninės savanore. Po kurio laiko iš tikrųjų pastebėjau teigiamų rezultatų – jais džiaugėsi ir ligoninės personalas, ligoniai bei jų tėvai. Tad taip ir pasilikau savanoriauti šioje ligoninėje – matau prasmę ir puikių veiklos rezultatų. Jeigu kas nors filmuotų kiekvieną pamokėlę – fiksuotų, kaip vaikai jaučiasi prieš ir po, tikrai pamatytų skirtumą. Sergant vaikams tiesiog gulėti ir nejudėti yra labai liūdna, jiems norisi bent kokių pramogų.

Savanoriaudama dirbu su dviejų tipų ligoniais – lankausi traumų skyriuje, kuriame gydosi įvairaus pobūdžio traumas patyrę vaikai, taip pat ligoniai po operacijų, besigydantys nudegimus ir pan., taip pat vedu užsiėmimus vaikams iš krizių skyriaus – šie pacientai turi psichologinių problemų. Tad turiu galimybę savo menu padėti gydyti tiek fizines, tiek sielos ligas – tai labai įdomi ir ne visada linksma patirtis. Rengiant užsiėmimus reikia nemažai pasiruošti – skiriasi ne vien ligonių ligų pobūdis, bet ir amžius bei preferencijos. Vienokių užsiėmimų pageidaus penkerių metų vaikas, kitokių – penkiolikos sulaukęs paauglys. Ligoninėje gydosi vaikai ir paaugliai nuo dvejų iki šešiolikos metų, tad esu pasiruošusi įvairios tematikos atspaudų – nuo gyvūnėlių ir ornamentų iki mano mėgstamos muzikinės temos. Vaikams su fizinėmis traumomis taip pat dažnai būna sunku atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau jie irgi nori dalyvauti. Šiuo tikslui į ligoninę atsinešu savo lino raižinių, kuriuos iš karto galima atspausti, taip pat esu paruošusi specialių atspaudų – privalu nedelsiant susigaudyti, kam ko reikia.

Bandant susikalbėti su vaikais retai kyla problemų. Jeigu kuris nors užsiėmimo dalyvis pareiškia nenorą užsiimti spaudais, paprašau tiesiog gražiai pasėdėti – žiū, po kurio laiko jis jau dirba su visa grupe. Vaikai labai noriai įsileidžia meną, jiems tai lengvai pavyksta. Dažnu atveju užtenka vieną kartą parodyti – jie labai greitai pagauna principą.

– Vilniuje, Užupyje, esate atidariusi galeriją "Kristina Norvilaitė". Joje galima ne tik pasigrožėti jūsų grafikos darbais, bet ir apsilankyti organizuojamuose koncertuose, poezijos skaitymuose ir kituose renginiuose. Taigi galerijoje susilieja du jums brangūs dalykai – grafika ir muzika.

– Taip, tikrai. Labai norėjau, kad galerijoje, nors ir nereguliariai, vyktų įvairūs meno renginiai. Čia paskaityti savo kūrybos kartais ateina poetai ar rašytojai, rengiami kamerinės muzikos koncertai. Skirtingų meno sričių sintezė man be galo graži – muzikos ir dailės, dailės ir poezijos ar pan. Juk sukurti dailės darbus dažnai įkvepia tiek poezija, tiek literatūra, fotografija. Tad šis meno sričių susiliejimo principas man be galo svarbus.

Norėjau, kad galerija atliktų ir edukacinę funkciją. Kaip ligoninėje rengiamuose grafikos užsiėmimuose edukuoju vaikus, taip ir čia norėjosi, kad lankytojai galėtų prisiliesti prie meno, pamatyti, koks yra menininkas, kaip jis kuria. Galerija – nedidelė erdvė, tad joje labai lengvai galima pabendrauti su menininkais, pamatyti tai, kas domina, ir pajusti tiesiog ore sklandančią meno dvasią.

Kas: Paroda "Aš klausausi muzikos".

Kur: A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada: Veikia iki vasario 11 d.