Tarptautinis kūrybos vaisius

Projekto kūrybinės dirbtuvės vyko pernai rugsėjį ir lapkritį Marijampolės pataisos namuose bei Roane (Prancūzija) miesto moterų kalėjime. Jo metu abiejų šalių įkalinimo įstaigose sukurti animacinis ir dokumentinis filmai.

Kauno kino cnetre "Romuva" vykusioje filmo premjeroje dalyvavo projekto autorė Judith Lesur – videomenininkė, performansų autorė, rašytoja iš Prancūzijos. Autorė Lietuvoje – ne pirmą klartą: į mūsų šalį ją atveda įvairūs meno projektai. Ir šįkart, pasidomėjusi ar mūsų šalyje įgyvendinami panašūs sumanymai, pasirinko bendradarbiauti su Kauno "Meno parko" galerija – su pastarąja yra dirbusi jau anksčiau.

Prie projekto "Tiltas-Passerelle" prisidėjo ir nemenka grupė kitų meno šakų atstovų (garso menininkai Philippe'as Gordiani, Ramūnas Jasutis, dailininkas Lukas Kolmogorcevas), galerijos darbuotojai (kuratorės Airida Rekštytė, Giedrė Legotaitė), muziejininkai tiek iš Lietuvos, tiek iš Prancūzijos.

Jų padedami dalyviai (dešimt Lietuvos nuteistųjų, penki Prancūzijoje ir keli kalėjimų administracijos darbuotojai) kūrė animacinį filmą – piešė, tapė, raižė, įrašė garso takelį. Projekto dalyviai savo piešinius papildė Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus ir Liono dailės muziejaus kolekcijų reprodukcijomis.

Ištrūkti į laisvę

Naudojant koliažinę techniką buvo sukurti fantastiški filmo veikėjai ir į stebuklinę pasaką, senovinį mitą panašus filmo siužetas.

Filme pasakojama apie miestą, sugriautą per karą, per kurį žuvo daug gyventojų, o vienintelis ryšys su pasauliu – tiltas, kurį kontroliuoja priešas.

Istorija tiršta tamsių ir viltingų motyvų, atspindinčių, ko gero, nuteistųjų, izoliuotų žmonių viltis, baimes ir svajones, bei siurrealistinių, spalvingų vaizdinių, gimusių iš fantazijos ir meno istorijos dermės.

Animacinio filmo fantasmagoriniai veikėjai (sprendžiant iš lietuviškų vardų – tam tikri nuteistųjų prototipai, kuriuos ir įgarsino patys nuteistieji), pvz., gali pakilti į orą ir skristi ant erelio nugaros, o tiltą saugančiam žmogui vietoj įgimtų rankų-automatų fėja išaugina darbo įrankius ir jis nelauktai prisideda prie miesto statybos ir kitų gerovės.

Ne viename piešinyje, be spygliuotos vielos, grotuotų kameros langų, centre matomas televizorius, filmo siužete jis įvardijamas kaip vienintelis tiltas į pasaulį.

Ne tik filme naudojami koliažai, bet ir pats filmo scenarijus yra kolektyvinės kūrybos rezultatas. Tai grandininio rašymo ar piešimo metodą (siurrealistų pavadintą rinktiniu kūnu) primenanti technika, kai kiekvienas nupiešia ar parašo po detalę (eilutę) ir perduoda kitam autoriui. Sukuriamas nenuspėjamas, neįprastus simbolius ar motyvus derinantis kūrinys, savo turiningumo (ir, neretai, alogiškumo) gelmėmis viršijantis bet kokią subjektyvią, net ir iš pasąmonės gelmių besiliejančią fantaziją.

J.Lesur iš anksto apsisprendė dėl temos – tiltai, kurią dalyviai plėtojo piešdami, rašydami arba diskutuodami. Menininkė neslėpė: nuteistiesiems nebuvo lengva fantazuoti ir apie tai rašyti, skaityti ar piešti, tad ji daug klausinėjo, o atsakymus suvesdavo į santykinai vientisą medžiagą (vėliau visa tai kartu vėl būdavo skaitoma ir aptarinėjama).

Užrašai ir įrašai iš Prancūzijos buvo maišomi, derinami su tuo, ką gaudavo Lietuvoje, taip nutiesiant nematomus saitus – tiltus tarp skirtingų šalių, žmonių, jų vaizduotės.

Meno tiltai sujungė ir Liono bei Kauno miestus, jų muziejų kolekcijas. Antai XVIII a. Italijos dailininko Bernardo Bellotto tapytoje Venecijoje stovi kauniečiams gerai pažįstamas Mykolo Žilinsko dailės galerijos pastatas ir jo simbolis – nuogo vyro skulptūra (Petro Mazūro skulptūra "Žmogus") – viename epizode tampančia sparnuotu angelu. Tačiau pati proga (galbūt daugeliui dalyvių pirma) susipažinti su pasaulinės dailės lobynais, savo vaizduotę panaudoti kūrybiškai ir yra pagrindiniai tiltai, kuriais iš tam tikros aklavietės ima driektis kitokia komunikavimo galimybė tarp visuomenės ir jos paribiuose gyvenančių narių.

Netikėtas efektas

Iš tikrųjų, pasak režisierės, susisiekti su kaliniais, užmegzti ryšį nebuvo paprasta net turint visus reikiamus leidimus tiek dėl žmonių uždarumo, tiek dėl jų apribotos veiklos, grafiko (turi kitų svarbių užsiėmimų, pvz., susitikimai su teisininkais ir pan.). Tačiau, pasitelkiant įvairias technikas, reguliariai susitinkant, dalyvių įsitraukimas ir susidomėjimas didėjo.

Paklausta apie projekto poveikį patiems dalyviams, J.Lesur kalbėjo apie ilgalaikes perspektyvas, bet pabrėžė, kad tai nėra meno terapija ir ji nesiima socialinės darbuotojos funkcijų, o stengiasi suteikti nuteistiesiems erdvę, kurioje jie gali jaustis savimi – ne per asmeninę istoriją, bet per vaizduotę ir meninį jautrumą. Menininkė pastebėjo, kad, be visa ko, šie žmonės galbūt pirmą kartą pajunta, jog jų nuomonės yra paisoma, jie ima labiau save gerbti.

Su panašiais projektais J.Lesur dirba jau apie penkiolika metų, norą tuo užsiimti paskatino filosofijos studijos ir ypač XX a. prancūzų filosofo Michellio Foucault darbai, kuriuose nagrinėjami kalėjimų, beprotybės, seksualumo genealogija, galios ir žinojimo santykiai.

Motyvacijos menininkė semiasi iš filosofinių klausimų, žinodama, kad nebūtinai ras atsakymus. Jai, kaip menininkei, esą labai svarbu bandyti išgirsti tą, kurio įprastai mes negirdime, suteikti jiems galimybę išreikšti save. Ta nuostata ją lydi ir dalyvaujant kituose projektuose: be nuteistųjų, prancūzų menininkė yra dirbusi ir su vaikais ligoninėje, o kitas projektas bus Afrikoje, Madagaskaro saloje, su nepilnamečiais nuteistaisiais.

Ne pirmą kartą viešinti Lietuvoje J.Lesur ne tik iš mandagumo domisi mūsų kultūra, po peržiūros ji prasitarė, kad labai mėgsta lietuvio režisieriaus Šarūno Barto filmus (neseniai Prancūzijoje vyko jo filmų retrospektyva) ir rašytojo Ričardo Gavelio knygas – kelios jų ("Vilniaus pokeris", apsakymų rinktinė) yra išleistos Prancūzijoje.

Prancūzijoje filmo "Tiltas-Passerelle" premjera bus dar tik rugsėjį, o Lietuvoje ji jau įvyko trijose vietose: Marijampolės pataisos namuose, Vilniuje, Kalėjimų departamente ir Kauno kino teatre "Romuva". Marijampolės pataisos namuose į peržiūrą nebeatėjo kai kurie dalyvavę nuteistieji, nes jie jau laisvėje – pasiekę ją savais tiltais.