Susitikime dalyvavo knygos autorius, žymus prancūzų menotyrininkas, meno kritikas, kuratorius, Serge'as Fauchereau, "Hubrio" leidyklos direktorius Viktoras Bachmetjevas, kurio dėka knyga išleista Lietuvoje, ir pristatymą moderavusi Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovė Daina Kamarauskienė.

Pirmieji pristatė knygą

Knygą "Baltijos šalių menas XIX–XX a." buvo sumanyta išleisti trimis kalbomis. Autoriaus gimtąja prancūzų kalba leidykloje "Flammarion", lietuviška versija pasirūpino nepriklausoma "Hubrio" leidykla ir vertėja Birutė Gedgaudaitė, o anglų kalba knyga dienos šviesą išvys Londone, "Thames&Hudson" leidykloje.

Anot V.Bachmetjevo, knyga skirtingomis kalbomis turėjo būti išleista vienu metu, tačiau lietuviai griežto knygos leidimo grafiko laikėsi stropiausiai, todėl pirmas pristatymas ir galimybė įsigyti šį leidinį teko Lietuvai.

Trijų kalbų maketas ir jame matomos iliustracijos yra vienodos, bet skiriasi knygų viršelis. Pasak V.Bachmetjevo natūralu, kad lietuviško leidimo viršelį turėtų puošti Lietuvos menininko kūrinys, o ne Latvijos, kas matoma "Flammarion" leidime. Tam buvo pasirinktas knygos autoriaus mėgstamas menininkas – M.K.Čiurlionis.

Ilgai brandinta pažintis

S.Fauchereau pasakojo, kad su Baltijos šalių menu susipažino dar 1968 m., kai rinko medžiagą kuruojamai parodai "Paryžius-Berlynas" Nacionaliniame Georges Pompidou meno ir kultūros centre (paroda pristatyta 1978 m.). Kuratoriaus dėmesį patraukė trys kūriniai, kurių autorius jam iki tol buvo nežinomas – tai buvo M.K.Čiurlionis.

Septintajame dešimtmetyje įsižiebęs susidomėjimas S.Fauchereau neapleido, tad kuruodamas kitą parodą "Paryžius–Maskva" jis žūtbūt užsimanė pamatyti ir į parodos ekspoziciją įtraukti M.K.Čiurlionio kūrybą. Suderinti vizito į Kauną ir išvysti daugiau menininko kūrinių jam nepavyko, tačiau S.Fauchereau siekė atsisiųsdinti M.K.Čiurlionio kūrinių. Deja, jo atkaklus prašymas "Duokite man Čiurlionį" neliko išgirstas. Nors oficialiuose to meto dokumentuose buvo parašyta, kad parodoje kabėjo vienas lietuvių menininko kūrinys, tai esą netiesa: "Paryžius-Maskva" liko be M.K.Čiurlionio.

Pirma autoriaus akistata su garsiojo simbolisto darbais įvyko tik 1991 m. S.Fauchereau su pasididžiavimu pasakojo sėdėjęs pirmame lėktuve, kuris skrido iš Vakarų į Lietuvą. Paklaustas, koks buvo pirmas įspūdis susidūrus su išsvajoto M.K.Čiurlionio meniniu bagažu, menotyrininkas prisimena jį apėmusį šoką, matant darbų kompleksiškumą, sudėtingumą bei stebinantį originalumą.

Darbo užuomazgos

Prisimindamas aplinkybes, kuriomis sumanė tyrinėti Baltijos šalių meną, autorius pasakojo, kad jam didelę įtaką darė keli asmenys. Vienas iš jų – Lietuvos dailės istorikas, muziejininkas Osvaldas Daugelis. Būtent jis nusivežė S.Fauchereau į Kauną, parodė M.K.Čiurlionio turimą kolekciją, net paskolino dvylika kūrinių parodai Vokietijoje. Autoriaus teigimu, O.Daugelis buvo vienas geriausių, jei ne geriausias jo draugas, tad visai nenuostabu, kad knygos skyrius apie Lietuvą yra dedikuotas pernai mirusiam ilgamečiam muziejaus vadovui.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, M.K.Čiurlionio paveikslų vis dažniau atsirasdavo S.Fauchereau moksliniuose darbuose. Autorius prisimena, kad vienam žurnalui buvo sumanyta bendradarbiauti su Vytautu Landsbergiu: šis turėjo nagrinėti M.K.Čiurlionį iš muzikinės pusės, o S.Fauchereau – iš meninės. Projektui neįvykus, menotyrininkas vienas nagrinėjo tapytojo kūrybą nedidelės apimties žurnale. Vėliau parašė knygą, kurioje tyrė simbolistinių ir utopinių idėjų ryšį su įvairių menininkų, tarp jų ir M.K.Čiurlionio, kūriniais. Kuruojamose parodose neretai buvo galima išvysti šio Lietuvos menininko paveikslų.

Lietuvių genijus buvo tas dailininkas, kurio paveikslais buvo pristatoma šiaurietiškų kraštų kūryba Vakarų šalims. Ilgainiui pamatęs Baltijos kultūras ir jų skirtumus S.Fauchereau, paties žodžiais, supratęs, kad "reikia parašyti knygą apie tris šalis seses, kurios labai skirtingos". Veikalą prancūzų menotyrininkas rašė net tris dešimtmečius, stropiai kaupdamas medžiagą, vertindamas, kuriuos menininkus ir jų kūrybą išskirti.

Istoriniai atspindžiai mene

"Baltijos šalių menas XIX–XX a." – knyga, kurioje menas glaudžiai siejasi su istorija. Vienais atvejais istorija tampa kontekstu, reikalingu skaitytojui suprasti vieno ar kito menininko kūrybą, kitais, priešingai – istorija yra pamatinis elementas, o jai iliustruoti pasirenkami menininkų kūriniai. Knygoje nevengiama atkreipti dėmesio į geopolitinę Baltijos šalių situaciją ir demokratijos netekimo rezultatus – suvaržytą, kanonizuotą meną.

Aptariant knygos turinį, visų pirma reikėtų paminėti, kas bendra Baltijos šalims. Jos XIX a. pabaigoje ieškojo savito šalies kultūrinio identiteto. Ieškant tautiškos tapatybės atspalvių, kiekviena šalis atsigręžė į meną. Lietuvos dalyje apie tai rašoma per pirmosios lietuvių dailės parodos prizmę. Parodų būta ir seniau, tačiau 1907-ųjų paroda buvo ką tik įkurtos "Lietuvių dailės draugijos" rezultatas. Be to, šioje parodoje buvo galima išvysti profesionalių menininkų, kurie dailės mokėsi akademinėje aplinkoje. Latvijos ir Estijos dalys atitinkamai taip pat prasideda su tautinio meno paieškomis.

Paralelių išlieka ir kitose knygos skyriuose. Nenuostabu, kad lietuviškoje dalyje yra atskiras skyrius apie M.K.Čiurlionį – juk tai menininkas, nuo kurio prasidėjo Baltijos šalių meninė paieška. Pasak autoriaus, "M.K.Čiurlionis neturėjo savęs verto sekėjo, išskyrus latvį Rūdolfą Pėrlę." Jam skiriamas visas skyrius Latvijos dalyje. Estų kūrybą nagrinėjančiame knygos segmente tautiniame simbolizme figūruoja dviejų brolių – Pau ir Kristjano Raudų pavardės, tiesa, minimos kur kas santūriau nei M.K.Čiurlionio ar R.Pėrlės.

Veikalą prancūzų menotyrininkas rašė net tris dešimtmečius, stropiai kaupdamas medžiagą, vertindamas, kuriuos menininkus ir jų kūrybą išskirti.

Įdomu tai, kad visoje knygoje yra rodomas panašus trijų šalių meninis vystymasis: atsivėrimas užsieniui, meninių grupuočių kūrimasis, menininkai-išeiviai, avangardinės meno kryptys, okupacija. Nors politiškai visos šalys išgyveno panašias patirtis, į kiekvieną iš jų autorius pažiūrėjo kiek kitaip. Jei Lietuvos avangardiniam menui buvo skiriama daug dėmesio pasitelkiant kubizmą, art deco ar Domicelės Tarabildienės fotografijas, Latvijos menas nagrinėtas per naująjį figūrinį meną, o Estijos – per fovizmą, abstrakciją.

Svarbūs kontekstai

Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad, autoriaus akimis, okupuotose Baltijos šalyse meno procesai sustoja, tampa nebeįdomūs. Kiekvienos iš šalių meninė analizė sustoja ties sovietų okupacija, socrealistinio stiliaus įsigalėjimu mene. Lietuvos skiltį autorius baigia su Antano Gudaičio "Vanagupės žvejų artelėje" (1961 m.) ir Stasio Ušinsko "Statytojai" (1944 m.), iliustracijomis. Abu kūriniai dvelkia socrealizmu, nebeprimena dailininkų ankstyvesnės, auksinės, kūrybos.

A.Gudaitį žinome kaip ekspresyvų plačių potėpių menininką, linkusį vaizduoti liaudiškas drožinėtas skulptūrėles, kasdienius kaimo vaizdus. "Vanagupės žvejų artelėje" dingsta jam būdingos tamsios spalvos, drąsūs potėpiai – žmonės įgauna iki tol nevaizduoto konkretumo, detalumo. Tapyboje nebelieka gudaitiško niūrumo – žemišką, tamsų koloritą keičia vaiskios, kontrastingos spalvos. Drobėje "Statytojai" S.Ušinskas išlaiko jam būdingą spalvų paletę, tačiau kūriniui suteikia realistinio atspalvio, nutolsta nuo figūrų deformacijos, plokštoko vaizdo.

Tai tik keli pavyzdžiai, kuriais avangardinis menas Lietuvoje sustoja. Užbaigdamas mintį apie socrealizmą, autorius pamini politines dailės lauko subtilybes sovietmečiu: "Patys jauniausi dailininkai gali išsaugoti ekspresionistinę manierą, jeigu tapys nurodytus siužetus." Nepaisant to, autorius knygoje palieka ir optimistinių minčių: "...Latvijoje, kaip ir kaimyninėse Baltijos šalyse, galiausiai ima kilti naujos jėgos." Gaila, kad šių jėgų arba nonkonformizmo mene autorius neanalizuoja šioje Baltijos šalių meno istorijoje.

Mąstydamas apie tris dešimtmečius rinktą medžiagą, autorius atviravo, kad kai kurios technikos, kadaise buvusios svarbios meno istorijoje, pamažu nyksta. Kaip pavyzdį jis pateikė freską, kuri šiandieniame meno pasaulyje nebedominuoja, kaip kad buvo renesanse.

S.Fauchereau prisipažino besigailįs, kad nepapasakojo Vakarų kraštams apie Lietuvai svarbius medalius ir monetas, mat Vakarų šalims tai retas reiškinys, tačiau džiaugiasi, jog įtraukė latviams būdingą keramiką. Nors knygoje daugiausia dėmesio skiriama vaizduojamiesiems menams, anot autoriaus, keramika yra tokia pat svarbi kaip ir tapyba. "Pablas Picaso dirbo su keramika", – pabrėžė S.Fauchereau.

Prancūzų menotyrininkas neslėpė turįs daug kūrybinių idėjų, kurios, tikėtina, nuguls naujose knygose.