Šį projektą A.Janušaitė-Vitkūnienė pradėjo įgyvendinti 2017-aisiais Lietuvos valstybingumo šimtmečio proga, nors visuomenei jis pristatomas tik dabar – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30 metų sukakčiai.

Projekte dalyvavo apie tūkstantis dalyvių iš skirtingų Lietuvos regionų, o kūrybinės dirbtuvės ir edukaciniai užsiėmimai vyko ne tik studijoje "Gijų sodai", bet ir už jos ribų: organizatoriai važinėjo ir po Kauno miestą bei rajoną, ir į kitas Lietuvos vietas, vyko pas visus, kurie išreiškė norą dalyvauti projekte.

Tęstinis projektas aktualus kelioms kryptimis. Viena vertus, siekta supažindinti su šia tapiserijų menu. Kita vertus, skirtingai nei prieš keletą šimtmečių, kai kurti aukštuomenės poreikiams skirtus šio meno objektus teisę turėjo tik pripažinti dailininkai, dabar prie didingo kūrybos proceso galėjo prisiliesti kiekvienas. Bet kas galėjo ir nuausti dalelę audinio, ir kurti piešinį tapiserijai, ir būti jos užsakovu, dovanojančiu kūrinį Lietuvai. Edukacinis projektas aktualus ir dėl paties audimo: jis lavina smulkiąją motoriką ir turi terapinį poveikį.

Pasibaigus projekto kūrybinių dirbtuvių ir edukacinių užsiėmimų etapui, intensyviai ruošiantis kūrybinio rezultato pristatymui, pakalbinome projekto vadovę tekstilininkę A.Janušaitę-Vitkūnienę

– Kaip kilo idėja įgyvendinti tokios didelės apimties projektą?

– Į klausimą, kaip gimė ši idėja, būtų gana sudėtinga atsakyti. Ji gimė savaime, natūraliai. Tekstilininkė Zinaida Irutė Dargienė 2016 m. padovanojo vertikalias audimo stakles, skirtas sieniniams kilimams – gobelenams austi. Tai buvo inspiracija Kauno kultūros centre pradėti erdvės tekstilinei kūrybai – studijos "Gijų sodai" veiklą. 2017 m. visi ėmėme laukti Lietuvos 100-mečio šventės. Norėjosi Lietuvai, dėl Lietuvos kažką sukurti. Man pačiai kilo klausimas – kiek verta kurti kūrinį šiai sukakčiai? Po to galvojau, kokį tekstilės kūrinį sukurti, kad jis išreikštų visas mano mintis ir jausmus? Išausti gobeleną? O kiek verti tie mano jausmai? Atrodytų, kad būtų ir vertesnių ar vertingesnių... Šimtmetis, audimo staklės, Zinaidos energijos spinduliavimas (esu be galo jai dėkinga ir džiaugiuosi bendryste su ja), studija, poreikis kurti, kurti ne vienai, dalytis, skleisti, mokytis ir mokyti, austi – visa tai buvo kibirkštys projekto pradžiai.

– Papasakokite apie šio tęstinio projekto vystymo ir įgyvendinimo etapus? Kokios veiklos buvo vykdomos nuo projekto pradžios, kokios dar numatytos?

– Jei neskaičiuosime idėjos brandinimo ir gimimo laiko, tai pirmasis etapas, vykdytas nuo 2017 m. pavasario iki 2019 m. pabaigos (netgi pratęstas 2020 metų sausį) – kūrybinės audimo dirbtuvės. Jų metu dalyviai buvo supažindinami su klasikine tapiserija, jos audimo būdu ant mažų staklyčių ir pačia idėja – kurti savo mažą tapiseriją, kuri vėliau taps vieno didelio kūrinio dalimi. Dalyviai buvo kviečiami akimirką pagalvoti, kaip jaučiasi Lietuvoje, ką jaučia Lietuvai, bei atrasti šių jausmų spalvą. Su mūsų pagalba jie audė 8x8 cm audinukus, įausdami į juos savo mintis, jausmus, pasirinktas spalvas ir net simbolius. Užsiėmimų metu taip pat buvo užrašomos mintys: kas man svarbu Lietuvoje, kas, norėčiau, kad didžiojoje mozaikoje būtų pavaizduota. Mintys buvo fiksuojamos anketose. Visi dalyvių darbeliai kartu su anketomis buvo nufotografuoti ir dabar kuriamas jų katalogas su galimybe kiekvienam dalyviui surasti savąjį.

Antrasis projekto etapas – pats trumpiausias, bet intensyviausias, prasidėjo nuo šio sausio. Remdamiesi kūrybinių dirbtuvių dalyvių užrašytomis mintimis, kūrėme didelio formato mozaiką. Šiuo metu kartu su tekstilės studijos nariais ir savanoriais jungiame visų dalyvių mažas tapiserijas į vieną didelį paveikslą.

– Dar grįžkime į beveik trejus metus vykusias kūrybines dirbtuves. Jūsų projekto aprašyme minima, kad "kūrybos procesas įtraukiantis, skatinantis dalyvių patriotinį nusiteikimą, klasikinės tapiserijų audimo technikos įvaldymą, savo jausmų išraiškos ir gebėjimų svarbos bendram rezultatui bei savo įtakos kultūrai ir istorijai pajautimą". Ar visa tai tikrai buvo?

– Tikrai taip. Žinoma, kiekvienas dalyvis skirtingas. Vienam labiau patinka idėja prisidėti prie didelio kūrinio, kitą labiau džiugina pačios technikos išmokimas ir suvokimas, kad pavyksta puikiai, dar kitas labiausia džiaugėsi tuo, kad atitrūko nuo rutinos, ausdamas atsipalaidavo. Kiekvienas užsiėmimas, kiekvienos kūrybinės dirbtuvės buvo vis kitokios, ir visos suteikė džiaugsmo.

– Kiek kūrybinių susitikimų įvyko? Kas buvo aktyvesni jų dalyviai: vaikai ar vyresnieji, ir ar toli iš Kauno kultūros centro keliavote su projektu?

– Iš viso įvyko apie 100 kūrybinių susitikimų – ir su labai didelėmis grupėmis, ir su mažomis. Aktyviai dalyvavo ir vaikai, moksleiviai, ir suaugusieji bei senjorai. Projekte dalyvavo mokyklos, net vaikų darželis, dienos centrų, stovyklų vaikai, TAU lankytojai, vykome į senelių namus, bendruomenes, bibliotekas, miestuose ar miesteliuose vykstančius renginius. Viena iš pirmųjų ir pati tolimiausia kūrybinių dirbtuvių išvyka, buvusi tarsi džiugus projekto krikštas – dalyvavimas Joniškio rajone, Gasčiūnuose vykusiame prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės socialinio saugumo kampanijos "Už saugią Lietuvą" partnerių vykdomo projekto "Įkvėpk" baigiamajame renginyje, į kurį mus kvietė Kauno regiono Verslo moterų tinklo vadovė Saulė Motiejūnienė. Taip pat keliavome į Klaipėdą, Šiaulius, Kėdainius, Alytų. O geografija dar labiau išsiplečia patiems dalyviams atvykstant pas mus.

– Iš kur daugiausia dalyvių?

– Kadangi didelė dalis užsiėmimų vyko Kaune, daugiausia Kauno miesto ir rajono dalyvių. Taip pat daug dalyvių iš Šiaulių apskrities. Esu labai dėkinga ŠCPA pirmininkei Editai Raubickaitei-Navickienei, buvusiai mūsų koordinatore savo krašte. Jos dėka galime džiaugtis dideliu Šiaulių krašto dalyvių skaičiumi. Daug dalyvių ir iš Jurbarko rajono.

– Kuriamoje mozaikoje atkreipėte mano dėmesį į ypač kruopščiai, smulkiai austus kvadratėlius, išsiskiriančius iš kitų. Ar jie kuo nors ypatingi? Iš kur jie?

– Tai dovanos. Vykdydami projekto kūrybines dirbtuves, norinčius prisidėti kvietėme austi daleles ir savarankiškai. Tapiserijos mozaikai po ne vieną juvelyrišką kvadratėlį padovanojo Kauno tekstilininkės Danutė Valentaitė, Birutė Sarapienė ir Rūta Narvydienė. Taip pat dovanas gavome iš tekstilininkės Eglės Jesulaitytės, Kauno rajono Šlienavos pagrindinės mokyklos, dienos centrų "Mes esame" ir "Šviesa" Vilniuje.

– Šiuo metu vyksta antrasis projekto etapas. O kas toliau?

– Trečiasis etapas – kūrinio eksponavimas. Pirmą kartą tapiserijos mozaiką bus galima pamatyti Kauno kultūros centre balandžio mėnesį. Po to prasidės kūrinio kelionė po Lietuvą.