Pastarąjį kartą toks simpoziumas vyko 2005 m., nuo to laiko pasikeitė ne tik skulptorių įrankiai, jų pajėgumai, bet ir menininkų kūrybos kryptys, įgavusios naujų impulsų ir postmodernių bruožų.
Tarpukario Kaunas buvo ir Lietuvos laikinoji sostinė, ir modernistinės architektūros kūrybos laboratorija, kurioje pastatai simbolizavo optimizmą, progresą ir europietišką viziją. Įtraukus miestą į UNESCO sąrašą, jam ne tik buvo suteiktas tarptautinis pripažinimas, bet ir akcentuota šio paveldo reikšmė miestiečių identitetui ir kultūrinei atminčiai.
Žodis „simpoziumas“ dažnam gali sietis su saulės nutvieksta sale, kostiumuotais pranešėjais, besidalijančiais naujais atradimais. Menininkų pasaulyje ši sąvoka įgyja visai kitą atspalvį. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius kartu su Kauno miesto savivaldybe inicijavo kvietimą teikti paraiškas Kauno optimizmo architektūros tema.
Didelis susidomėjimas – 40 pateiktų paraiškų – lėmė atranką, kurios metu dalyvauti simpoziume pakviesti dešimt menininkų. Šeši lietuviai: Mindaugas Jurėnas, Donatas Dovidavičius, Vytautas Narutis, Gediminas Pašvenskas, Gintaris Juozas Česiūnas, Stasys Žirgulis ir keturi užsieniečiai: Arvis Kantiševs ir Āris Smildzers (Latvija), Volodymyras Kochmaras (Ukraina / Prancūzija), Olena Dodatko (Ukraina / Lenkija) savo pateiktus eskizus nuo rugsėjo 8 d. iki rugsėjo 29 d. įgyvendino dirbdami bendrovės „Akmelita ir Ko“ kūrybos aikštelėje.
Miestui ir jo žmonėms
Šiandien skulptūros jau pastatytos Mažajame Ąžuolyne. Reminiscijų apimta, mintimis keliauju K. Petrausko gatve ir užsuku į parką – ten mane pasitinka Mindaugo Jurėno skulptūra „Bukietas“ – lengvų ir grynų formų kompozicija, jungianti kasdieninio malonumo motyvą su Kauno modernizmo principais. Dinamiški, lyg į viršų kylantys purslai primena debesėlius, ledus ar kupina glėbį džiaugsmo ir lyg įvadinis žodis pristato šį skulptūrų ansamblį.
Lėtai tipenant toliau prisėsti pasisiūlo Stasio Žirgulio skulptūra „Besiilsinti kėdė“. Funkcionalumo nestokojanti skulptūra pažymi racionalumo, pažangos ir optimizmo sinteze, kuri lėmė miesto architektūros klestėjimą tarpukariu. Smagu matyti, jog menas ne tik kuriamas atliepiant aktualijas, bet ir išlaiko žaismingumą – kaip kad ta ant suolo besiilsinti kėdė.
Latvio Arvio Kantiševo skulptūra „Ci-tree“ – junginys iš žodžių „city“ (miestas) ir „tree“ (medis) – tampa taiklia metafora visai šiai parko erdvei ir jos temai. Studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ rūmų architektūra įkvėpęs kūrinys miestą vaizduoja kaip gyvą, nuolat augantį organizmą. Šiame kontekste modernizmas atsiskleidžia ne tik kaip estetinė kryptis, bet ir kaip kultūrinės atminties bei miesto tapatybės žemėlapis, jungiantis praeitį, dabartį ir ateities siekius.
Vis dėlto turėtume pakalbėti ir apie pradžių pradžią – kertinį tašką, padėjusį pamatus šiandieniniam Kaunui. Būtent taip pavadintą kūrinį – skulptūrą „Kertinis taškas“ – sukūrė skulptorius Donatas Dovidavičius. Ji simbolizuoja pradžią ir tvirtą atramą, nuo kurios ima formuotis tapatybė bei ateities vizijos.
Tačiau be žmonių indėlio idėjos gali būti niekada neįgyvendinamos. Vienintelės simpoziumo dalyvės moters Olenos Dodatko įkvėpimu tapo ne miestas ir architektūra, bet miesto žmonės. Kūrinys „Miesto pulsas“ – padėka tiems, kurie kūrė, statė ir puoselėjo modernų Kauną, ir tiems, kurie išsaugojo jo dvasią, kad šiandien šis miestas skambėtų pasauliui kaip UNESCO pripažintas modernizmo paveldas.
Skulptūra įkūnija Kauno modernistinės architektūros ritmą ir energiją, kartu simbolizuodama žmonių kūrybą, nuolatinį judėjimą ir miesto gyvybę.
Pagauta dvasia
Pamataĩ ir žmonės, kuriantys miestą, įprasminti latvio Ā. Smildzerio skulptūroje „Modernistinis portretas“. Kūrinys akį patraukia ne tik optimistine geltona spalva, bet ir formų grynumu bei savitu lengvumu.
Neperkrautas, konceptualiai įgyvendintas kūrinys atspindi tarpukario modernizmui būdingas formas, nuteikia žiūrovą šviesiai – aukso spalva čia asocijuojasi su šviesa ir šiluma. Žvelgdama į ją, vis labiau pajuntu, kaip tiksliai pavadinimas „Modernistinis portretas“ atspindi kūrinio dvasią.
Tarptautinis skulptūros simpoziumas įkvėpė pažvelgti į Kauno modernizmą kaip į gyvą reiškinį.
Dvi interpretacijos
Keliaudama toliau pastebiu, kad dauguma skulptūrų įkvėptos tarpukario metu populiaraus funkcionalizmo, jose ryškėja bauhauzo architektūros stiliaus detalės, individualiai perteikiančios autorių požiūrį.
Du autoriai – G. Pašvenskas ir G. J. Česiūnas – savo darbuose tyrinėja tarpukario architektūrą; atrodo, tarsi jie kalbėtų ta pačia kalba. Vieno iš jų darbas interpretuoja balkono formos suolelį, o kitas akcentuoja balkoną kaip svarbios skulptūrinės kompozicijos dalį.
G. Pašvensko skulptūra „Suolelis“ – tarpukario architektūros detalės interpretacija, paremta modernizmo principu – racionalumu. Įkvėpimas sukurti kūrinį kilo vaikštant Kauno gatvėmis ir stebint pastatų balkonų ir dekoro elementus, kurie vėliau buvo sujungti į funkcionalų objektą. Šis G. Pašvensko darbas atspindi modernistinės architektūros bruožus – geometrines detales ir ritmą, primenančius to laikotarpio pastatus, kartu išlaikant praktišką, naudoti skirtą formą.
G. J. Česiūno „Balkonėlis“ ne tik primena tų laikų architektūros detalę, bet ir pateikia užuominų žiūrovui, leidžia pačiam nuspręsti, kodėl skulptūra pastatyta neįprastu rakursu. Metaforiškai žaisdamas autorius subtiliai perteikia mintį, kad tarpukaris Kaune buvo tarsi aukso amžius. Vertikalė simbolizuoja ne tik šuolį į dangų, bet ir į ateitį, į modernistinės visuomenės viziją, atspindi norą įsitvirtinti Europos žemėlapyje, išsivaduoti iš provincijos gniaužtų.
Darbai ne tik sąveikauja tarpusavyje, bet ir atskleidžia menininkų pasirinkimų ir juos įkvėpusių šaltinių sąsajas: tarpukario optimizmo estetika nusveria kitus motyvus, o architektūros elementai tampa šiandien gyva jų dvasios refleksija.
Judesys ir ramybė
Kitų dviejų autorių darbai vienas kitam yra tarsi antonimai, tačiau kalbantys ta pačia kalba – ukrainiečio V. Kochmaro kūrinio „Judesys“ minimalistinė forma, kylanti į viršų, simbolizuoja žmogaus ir technologijos santykį, pažangą bei kūrybinę energiją. Formos išlaiko pusiausvyrą tarp abstrakcijos ir atpažįstamų elementų, o kompozicija tampa gyvybingumo ir augimo simboliu.
Tuo tarpu V. Naručio „Poilsis“ – iš dviejų granitinių blokų suguldytos kėdės – kuria pabaigos, it amžinojo įšalo, nuotaiką, primenančią, kad pasikeitus politinei aplinkai Kauno modernizmas pamažu „užmigo“ ir liko istorijos puslapiuose.
Simboliška, kad skulptūros surado savo ilgalaikius namus Mažajame Ąžuolyne – vietoje, kuri įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ši pasirinkta vieta sustiprina kūrinių palikimo prasmę, paversdama juos ne tik meno objektais, bet ir nuolatine kultūrine žinia apie Kauno modernizmo paveldą.
Atgimti iš naujo
Kad renginys neatrodytų vien kaip menininkų saviraiškos platforma, simpoziumo organizatoriai į kūrybos procesą įtraukė ir miesto bendruomenę. Buvo surengtos molio lipdymo edukacijos, kurių dalyviai, padedami edukatorės, išsamiau susipažino su Kauno modernizmo architektūra, pagal pateiktus pavyzdžius lipdė dekoratyvines detales, o vėliau ėmėsi ir originalios kūrybos.
Smalsesni lankytojai turėjo galimybę apsilankyti aikštelėje, kur radosi skulptūros, iš arti pažinti į kūrybos procesą panirusius menininkus, stebėti, kaip idėja pamažu virsta kūnu, patirti, ką reiškia kurti skulptūrą – iš arti pamatyti, jausti ir suprasti kūrybos pulsą.
Svarbiausiu simpoziumo pasiekimu išlieka gebėjimas jungti skirtingas interpretacijas ir patirtis: architektūra, miesto gyventojai, menininkų kūrybos vizija susilieja į bendrą pasakojimą apie Kauno modernizmo palikimą. Tarp dulkių, garsų ir kūrybos ritmo gimė istorijos, pasakojančios apie miestą, kuris moka atsinaujinti neatsitraukdamas nuo savo šaknų.
Tarptautinis skulptūros simpoziumas įkvėpė pažvelgti į Kauno modernizmą kaip į gyvą reiškinį – tokį, kuris jungia praeitį su dabartimi, formą su idėja, žmogų su miestu. Galbūt būtent čia ir slypi modernizmo esmė – gebėjime nuolat atgimti iš naujo.
Naujausi komentarai