Panaši tendencija buvo pastebima ir meno lauke atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai išgyventas meninių grupių bumas: kūrėsi tokie kolektyvai kaip „Post Ars“, „Keturios“, „Geros Blogybės“, „Cooltūristės“ ir kt. Tuo laikotarpiu (apie 1989–2005 m.) menininkai aktyviai jungėsi į bendras grupes, ieškojo kolektyvinės tapatybės. Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, dauguma tų grupių liko tik istorijoje – išsiskyrė ar natūraliai išnyko.
Šiandien meno pasaulyje labiau vyrauja individualizmas, asmeninio pripažinimo siekis, o dalijimasis erdve ar dėmesiu – vis retesnis reiškinys. Jaunų menininkų grupių dabar yra palyginti nedaug – vos kelios veikia Vilniuje ar Kaune.
Vis dėlto iš noro ką nors daryti 2023 m. susibūrė keturių jaunų menininkų grupė „Kažką darom“. Susibūrusi Kaune gyvenančių ir kuriančių menininkų: Luko Marciulevičiaus, Eglės Marcinkevičiūtės, Ligijos Žilinskienės ir Lilijos Gotautaitės-Smalinskės – grupė pirmąjį debiutą ir prisistatymą visuomenei surengė šių metų liepą Šiauliuose. Spalį ši paroda atkeliavo ir į Kauną – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galeriją „Drobė“ ir veiks iki lapkričio 15 d.
L. Gotautaitės-Smalinskės kuruojamos parodos tema – paprasta, itin išpopuliarėjusi impresionizmo srovės laikotarpiu. Tema atspindėta žvelgiant pro postmodernizmo žiūronus.
Įžengus per galerijos slenkstį, akys pasitinka pavasarines gėles – E. Marcinkevičiūtės darbus „Myli–nemyli, žydi–nežydi“ (2024–2025). Ore tarsi sklendžiančios, visiškai išsiskleidusios gėlės, jų lapeliai, vandens šautuvas, nusitaikęs į tarytum besiginančią gėlę, šokanti projekcija ir subtilus simbolizmas puikiai atspindi kūrinio pavadinimą. Ypač įdomi darbų konstrukcija – ji primena trimačius kūrinius, kurių kiekvieną sluoksnį galima apžiūrėti gyvai, o visa kompozicija susidėlioja it dėlionė. Autorė siekia išsiveržti iš tradicinio peizažo, iš tapybos rėmų, artėti prie dirbtinumo ar industrializmo.
Šiandien meno pasaulyje labiau vyrauja individualizmas, asmeninio pripažinimo siekis, o dalijimasis erdve ar dėmesiu – vis retesnis reiškinys.
Nuo šios tematikos nenutolsta ir gamtos ir aplinkos motyvai, kurie pasiveja priėjus prie L. Gotautaitės-Smalinskės miniatiūrinio kūrinio „Kišeninis namelis“ (2025). Virš jo – darbas „Núomininkuose gyvena núomininkai, kurie nieko nenúomoja“ (2025). Jei šis kūrinys nebūtų pažymėtas parodos plane, tikriausiai jo nė nepastebėčiau – jis itin organiškai susilieja su aplink esančia plytų siena. Kūriniai puikiai įsilieja į nišos erdvę – tarsi mažas kaimelis su savais gyventojais ir etnokultūriniu peizažu, kurį nuosekliai nagrinėja menininkė.
Toliau keliaujantis žvilgsnis pastebi tos pačios autorės keturis mažus kūrinėlius. Darbe „Šilavoto dienoraštis: momentai“ (2025) L. Gotautaitė-Smalinskė botaniniais atspaudais fiksuoja ir tarsi užkonservuoja prisiminimus iš Prienų rajone esančio menininkų pamėgto Šilavoto. Ji leidžia tais prisiminimais keliauti ir parodos lankytojams – iš atskirų lapelių sudarytas miniatiūrines knygeles galima vartyti, tyrinėti, liesti ir taip dar labiau priartėti prie kūrinio.
Greitai prabėgusi pro L. Marciulevičiaus darbą, galiausiai vis tiek prie jo sugrįžtu. Kūrinys „Maži ir dideli sapnai“ (2025), kuriame susilieja įvairios tapybos priemonės, iš pirmo žvilgsnio sunkina žiūrovo gebėjimą susitelkti. Nors darbas – neryškių spalvų, jis traukia prieiti arčiau, nagrinėti kiekvieną detalę: liniją, tašką ar potėpį. Šio kūrinio efektas – ima atrodyti, kad žvelgiu apgautomis akimis, mintys – susimaišiusios, o visa, ką matau, – nerealu. Toks efektas tiksliai atliepia kūrinio pavadinimą. Be ryškaus apšvietimo darbas įgauna dar daugiau paslaptingumo ir metafizinio krūvio – temų, kurias autorius savo kūryboje nuosekliai nagrinėja.
L. Marciulevičiaus darbų šioje parodoje nedaug, todėl žvilgsnis greitai krypsta į jo vaizdo projekciją „SAULĖ 2023“ (2023). Čia taip pat pasirodo tapytojui būdingos figūros ir linijos, lydimos su visa paroda harmoningai rezonuojančios melodijos. Saulės ir linijų – it smilgų – šokis suteikia kūriniui lengvumo, kviečia akimirkai sustoti ir stebėti lėtą linijų baletą.
Atkuriant linijų motyvą, žvilgsnis natūraliai krypsta į centrinį parodos akcentą – L. Žilinskienės darbą „Horizontas tarp lentynų“. Juodų linijų tankis iš tiesų primena lentynas, tačiau šį kartą norisi kalbėti apie pačią medžiagą. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip plastiko lakštas su nutapytomis linijomis, tačiau iš tiesų autorė, nagrinėjanti bioplastiko ir taršos temas, šią medžiagą kuria pati. Tai išduoda net specifinis bioplastiko kvapas.
Tarsi in ir jang parodoje eksponuojamas ir baltas autorės kūrinys, kuris iš pirmo žvilgsnio labiau panašus į tekstilę nei plastiką. Kelių metrų ilgio „Konvejeris Nr. 3“ parodai suteikia masiškumo, kalba apie plastiku tampantį mūsų peizažą. Ne iki galo išvyniotas darbas sudarytas iš tvarkingai išdėstytų kvadratų, primena mašininį procesą – nuolatinę, tarsi konvejeriu vykstančią tų pačių objektų dublikatų gamybą.
Parodos pabaigoje – cianotipijos technika L. Gotautaitės-Smalinskės sukurtas darbas „Carina“ (2025). Tai masyvus, rankomis siūtas mėlynas audinys – sodrios dangaus spalvos, nusėtas smulkiomis baltomis žvaigždutėmis. Kūrinys subtiliai žaidžia lauko gėlių atspaudais, panašiais į prisiminimus, įamžintus išblukusiuose albumų puslapiuose. Šiame darbe susitinka dangus ir žemė, tarsi jų tylus dialogas būtų įsiūtas į audinio pluoštą.
Norint visapusiškai atskleisti keturių autorių kūrybos kryptis ir jų požiūrį į peizažo temą, pristigta erdvės ir eksponatų. Dėl šios priežasties ekspozicija, sutelkta daugiausia palei sienas, atrodo kiek suspausta, plokštėjanti, neišnaudotas erdvės potencialas.
Suprantama, kad menininkai daugiausia kuria tapybos lauke, kur dominuoja dvimatis paviršius, tačiau ekspozicijai būtų naudinga didesnė erdvinė įvairovė ir dialogas tarp darbų. Dabartinis ekspozicijos išdėstymas su aiškiai apibrėžtais sienų skyriais ir atsargiai išlaikomais tarpais tarp kūrinių kuria santūrią tvarką, tačiau kartu slopina galimą kūrinių dialogą ir erdvinį pulsavimą.
Keturių menininkų darbais paroda atskleidžia, kaip tradicinis peizažas ir gali būti interpretuojamas postmoderniškai: per asmeninius, konceptualius ir medžiagiškai inovatyvius filtrus. Kiekvienas kūrinys kviečia žiūrovą į naują vizualinę patirtį, kur erdvė, linija, spalva ir medžiaga susilieja į refleksiją apie žmogaus santykį su aplinka. Įžengus į parodos erdvę ir keliaujant nuo gėlių iki masyvių bioplastiko ar cianotipijos kūrinių lieka įspūdis, kad peizažas čia ne tik vaizdinys, bet ir emocija, judesys, prisiminimas.
Kas? Grupės „Kažką darom“ paroda „2²“. Paroda – Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečio programos dalis.
Kur? Galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308).
Kada? Veikia iki lapkričio 15 d. Darbo laikas: I–V 10–17 val., VI 11–16 val.
Naujausi komentarai