Birštono kurhauze pristatoma paroda kviečia į priešybių dialogą – tarp šviesos ir tamsos, logikos ir jausmo, materijos ir dvasios. Šiuolaikinio meno kalba čia tampa tarsi meditacija apie žmogaus prigimties dvilypumą.

Gerai apgalvotas parodos pavadinimas reiškia dvilypumą, dvejopumą ir gali būti taikomas tiek mene ar filosofijoje, tiek ir tiksliuosiuose moksluose: matematikoje, fizikoje ar psichologijoje. Kiekvieno kūrinio idėja ir mintis perteikta skirtingomis medžiagomis, išlaikant sintezę ir vienį. Kad nebūtų pernelyg abstraktu, o vizualiniai kūriniai įgautų prasmę, prie kiekvieno darbo autorė pateikia savo įžvalgas ir idėjas.

Naudodama mišrią techniką I. Cirtautienė šiuolaikinio meno kūriniuose įgalina architektūrinį ritmą, estetinį pojūtį ir vizualią harmoniją. Juoda ir balta tampa ne tik estetiniu sprendimu, bet ir egzistenciniu simboliu – gyvenimo dvilypumo, kuris egzistuoja kiekviename mūsų. Autorės pasirinktos dvi spalvos ne tik kontrastuoja, bet ir sukuria subtilią įtampą tarp vaizdo ir dvasios. Tik ekspozicijos pabaigoje esantis vienas spalvotas kūrinys sąmoningai pasirinktas parodos minčiai pabaigti ir  dvilypumo idėjai vainikuoti.

Ką galime teigti apie parodą? Minimalistinė kompozicija leidžia žiūrovui sutelkti dėmesį į idėją, o ne į formos dekoratyvumą. Menininkės kūriniuose formos kalba tampa tarsi vizuali filosofija – architektūriškai tiksli, tačiau ir emociškai jautri. Paveikslų kompozicijose išryškėja ne tik geometrinis ritmas, bet ir aiškus simbolinis turinys.

Žvelgiant ne tik į techniką, bet ir siužetą, autorė neatsitiktinai pasirenka dviprasmybės pavadinimą, vieną jų ji priskiria savo kūriniui, kurį galime vadinti kertiniu.

Menininkė teigia, kad mūsų gyvenimas perpildytas pasirinkimų ir priešpriešų.

Efektas: pasitelkusi mišrią techniką autorė įgalina architektūrinį ritmą, estetinį pojūtį ir vizualią harmoniją. / Organizatorių nuotr.

„Dualumas yra šios materialios visatos, kurioje egzistuojame, principas, veikiantis visus mūsų gyvenimo aspektus. Mūsų prigimtis taip pat yra duali: turime ir kūną, ir sielą, galime ir jausti, ir racionaliai mąstyti. Nors dažnai, vedami savo neramaus proto, nuklystame į kraštutinumus. Tampame kategoriški – padalijame pasaulį į juodą ir baltą. Suskirstome žmones į gerus ir blogus, praleisdami galimybę suprasti žmogaus prigimties sudėtingumą. Trokštame to, ką įvardijame laime, ir visaip stengiamės išvengti to, ką vadiname skausmu. Pilame savo nuomonę, taškomės savo tiesomis, o paskui išdidžiai vaikštome pripėduodami savo gyvenimą tais nenusivalančiais įsitikinimais. Bet toks yra mūsų pažinimo kelias šioje planetoje – per dualumą į vientisumą. Deja, jeigu nėra kraštutinumų, nėra ir kelio vidurio, o tam, kad galėtume eiti tuo kelio viduriu, turime pažinti abi jo puses“, – sako I. Cirtautienė.

Ši mintis atskleidžia esminę parodos kryptį – kelionę nuo priešybių link vienybės. Tai kelias, kurį menininkė išreiškia forma, struktūra ir medžiaga.

Dar giliau idėją sustiprina autorės pateikta pasaka: „Kartą vienas žmogus nusprendė lipti į aukštą kalną. Priėjęs prie jo, pradėjo klausinėti kitų keleivių, kuriuo keliu geriau kopti į viršų, bet kiekvienas rodė vis kitokį kelią ir vis kitaip pasakojo, ką matė užkopęs į viršūnę. Galiausiai, išklausęs daug istorijų, žmogus nusprendė nebelipti ir pasiliko kalno papėdėje. Moralas: gyvenk ne kitų, o savo gyvenimą. Jeigu turi tikslą – tiesiog pakelk subinę ir daryk. Jeigu tau pasiseks – pasieksi viršūnę.“ Ši trumpa istorija tampa gyvenimo kelio pasirinkimo ir neveikimo kainos alegorija. Tai savotiškas skambutis, kviečiantis ne teorizuoti apie gyvenimo prasmę, bet realiai imtis atsakomybės už savo sąmoningumą. Autorė kviečia nepasiklysti tarp išorinių balsų, pasitikėti vidiniu žinojimu. Kalnas čia tampa ne tik gyvenimo iššūkių simboliu, bet ir savotiška dvasine viršukalne, kurią galima pasiekti tik pasitelkus asmeninį ryžtą, o ne kitų patirtis.

Parodoje autorė nagrinėja gyvenimo filosofijas, atskleidžia prasmės paieškų gylį ir ieško atsakymo: kas esame? Galiausiai mūsų gyvenimai sueina į vieną harmoningą liniją, kuri vėliau neišvengiamai susipina tarpusavyje.

Autorės žodžiais, kūrinys „Vienis“ kalba apie tai, kad esame skirtingų tautybių, lyčių, įsitikinimų ir skirtingai vertiname mus supantį pasaulį, tačiau visi esame vienos kolektyvinės sąmonės dalis, tad ignoruoti šį faktą – vadinasi, paskęsti savo ego iliuzijoje. Todėl tikrasis sąmoningumas prasideda tada, kai išmokstame priimti šio pasaulio įvairovę, sako I. Cirtautienė.

Parodoje gausu ir poetinių minčių, atsiminimų, o rašytas žodis kaip dienoraštis įgalina autorės kūrinius rasti bendrą ryšį su žiūrovu. Mintys kaip debesys – viena iš gražiausių metaforų, kurią autorė pasitelkia norėdama atskleisti savo kūrinį. Šis sakinys puikiai atskleidžia Rytų filosofijos principaus – gebėjimą stebėti nevertinant, išlaikyti vidinę tylą net chaose.

„Mūsų mintys – kaip debesys. Kartais jos – sunkios, slegiančios, kartais – lengvos, džiugios. Jos keičiasi, formuojasi kaip debesys danguje. Tačiau debesys nėra dangus, o tu nesi savo mintys. Tu – kur kas daugiau. Tu esi Stebėtojas. Dangus, kuriuo plaukia debesys. Mes galime tiesiog stebėti savo mintis – ne kovoti, ne slopinti, ne įtikėti jomis, bet leisti joms praeiti. Kaip stebėtum plaukiančius debesis – ramiai, iš vidinės tylos, be vertinimo, be pastangos juos pakeisti. Kai užplūsta sunkios mintys, prisimink – didžiausios audros praeina. Ir mintys praeis. Tu liksi“, – taip poetiškai ir giliai savo minčių ir dvasios gylio paieškas aprašo menininkė.

Parodoje „Dualumas“ šiuolaikinis menas tampa dvasinės praktikos forma – ne tiek provokuoja, kiek kviečia į vidinį apmąstymą. I. Cirtautienės darbai primena, kad tik pažinę abi puses – šviesą ir šešėlį – galime priartėti prie vientisumo.

Šiuolaikinis menas vis dažniau peržengia estetinių vertinimų ribas ir tampa vidinio balso įsiklausymu ar net dvasinės terapijos forma. I. Cirtautienės kūriniai ne tik kalba apie žmogaus prigimties dualumą, bet ir kviečia žiūrovą pažvelgti į save iš stebėtojo pozicijos – atsitraukti nuo kasdienybės triukšmo, įsisąmoninti mintis ir jausmus. Tai leidžia žiūrovui ne tik ieškoti grožio ir meno subtilumo, bet ir tampa sąmoningumo praktika.

Šioje parodoje menas ne primeta žinutę, bet skatina žiūrovą sustoti ir įsiklausyti – kviečia ieškoti, atrasti ir jausti. Menas čia tampa jungiančiąja ašimi. Vizualiniai simboliai, formų ritmas ir spalvų tylėjimas skatina prisiminti gyvenimo prasmę, atrasti vidinį džiaugsmą, ieškoti harmonijos. I. Cirtautienės darbai tampa panašūs į veidrodžius, kuriuose galime atpažinti savo pačių priešybes, baimes ar vientisumo ilgesį. Taip menas virsta neatsiejama sąmoningumo ugdymo priemone – jis ne sprendžia problemas, bet parodo jų šaknis ir kviečia vidinio dialogo.