Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kūrybos 20-metį mini viena iškiliausių teatro solisčių – Nomeda Vilkanauskaitė-Kukulskienė. Nepaprastu sopranu užburianti solistė yra ne tik atlikusi daugelį įsimintinų vaidmenų teatre, bet ir dalyvavus daugelyje muzikinių projektų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kūrybinėje biografijoje – ne vieno konkurso ar festivalio laureatės diplomas.

Jubiliejaus proga – pokalbis su N.Vilkanauskaite-Kukulskiene apie dainavimo meną ir darbą teatre.

– Kokios nuotaikos ir mintys jus lydi žvelgiant į nueitą kūrybos 20-mečio kelią?

– Dažnai gyvenimo rutina neleidžia galvoti apie nueitą kelią ir gyventi prisiminimais, bet tam tikromis progomis vartant fotografijų albumus ar žiūrint vaizdo įrašus aplanko malonios mintys, kad šis kūrybinis etapas buvo ir yra labai prasmingas. Pernelyg savo kūrybinės veiklos datų nesureikšminu, nes tai, kas padaryta, vyko savaime, kaip lėmė likimas. Kas buvo skirta, tą dariau. Kartais pagalvoju, kad, datos, susijusios su šeimos emocijomis, yra stipresnės. Pavyzdžiui, niekaip negalima pamiršti emocijų gimus vaikams ir su jų augimu susijusių tam tikrų datų. Bet, žinoma, kūrybos kelyje buvo man svarbių, giliai įsiminusių įvykių ir darbų. Neužmiršiu konkursų, ypač Jazepo Vitolio tarptautinio konkurso Rygos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame laimėjau 1-ąją vietą ir kuris suteikė išskirtinę galimybę atlikti mini partiją Giacommo Puccini operoje "Bohema". Tai man atvėrė kelią į daugelį žinomų projektų Lietuvoje, kuriuose dalyvavau kartu su žymiausiais atlikėjais. Niekad nepamiršiu koncertų JAV, Austrijoje, Italijoje, Danijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir kitur. Mano kūrybinės veiklos procesas labai ramus ir savaiminis – kas buvo pasiūlyta teatro ar kieno kito, tas buvo griebta ir daryta. Vis dėlto dar labai daug ką norėčiau nuveikti.

– Ko gero, kiekvienas žmogus turi susikūręs sau kažkokį idealą ir jo siekia. Ar jūs jį turite? Jei taip, ar jaučiatės jį pasiekusi?

– Aš net negaliu pasakyti, kad jis yra. Idealas – per skambiai pasakyta. Pasiekti jį turbūt neįmanoma. Nors toji siekiamybė yra tarytum gyvenimo variklis. Visuomet siekiau ir siekiu geriausio rezultato, bet pagal savo išgales. Yra tekę kai kurių pasiūlymų ir atsisakyti, nes tikrai žinojau ir jaučiau, kad neatliksiu taip, kaip norėčiau. Nesakyčiau, kad norėjau idealiai padaryti, bet tiesiog tuo metu nemaniau, kad turiu jėgų viską atlikti taip, kad būčiau visiškai patenkinta – juk visada tarkuoju save kažko nepadariusi iki galo. Kad ir ką daryčiau, siekiu būti garbinga pirmiausia pati sau.

– Užaugote Panevėžyje, vėliau studijavote Vilniuje tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, dar vėliau – Konservatorijos Kauno fakultete. Kaip likimas jus atvedė į Kauną?

– Mano muzikinis kelias prasidėjo Panevėžyje, Jono Švedo pedagoginėje mokykloje, kurioje mokiausi chorinio dirigavimo. Studijuojant šią specialybę dainavimo pamokos yra privalomos. Ir jau tada dainavimas mane užkabino. Mano pirmoji dainavimo mokytoja R.Stančikienė įžvelgė manyje dainininkės talentą. Tad įkvėpta šių minčių nusprendžiau stoti į Konservatoriją.

Profesoriaus Zenono Paulausko dėka buvau paskirta mokytis vokalo pas nepaprastai talentingą dėstytoją profesorę Vladą Mikštaitę. Trečiame kurse ištekėjau ir po dvejų metų, gimus pirmam sūnui, persikėlėme gyventi į vyro gimtąjį miestą – Kauną. Tuo metu Kaune jau buvo įsteigtas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fakultetas, kuriame pabaigiau bakalauro ir magistro studijas (ir tapau pirmąja Muzikos akademijos magistre!) pas profesorės V.Mikštaitės buvusią studentę Sabiną Martinaitytę. Tuometis KVMT vadovas profesorius Gintas Juozas Žilys mane, dar studentę, pakvietė sukurti keletą nedidelių vaidmenų. Pirmasis, kartu ir pagrindinis, mano vaidmuo, buvo Adina Gaetano Donizetti operoje "Meilės eliksyras".

– Dainuojate operos, operetės, pastaruoju metu – ir miuziklo žanrų kūrinius. Vis dėlto daugiausia vaidmenų esate sukūrusi operečių pastatymuose.

– Taip, kai tik atėjau į KVMT, profesorius G.J.Žilys greitai manyje įžvelgė būtent operetės heroję. Nors kai mes visi įstojome studijuoti dainavimo, ko gero, visų mūsų pagrindinis tikslas buvo dainuoti operoje. Iš pradžių man tai buvo it karti piliulė – juk norėjau operos, o čia – operetė! Bet, pradėjusi dainuoti šio žanro kūrinius, supratau, kad operetė yra nė kiek ne menkesnis žanras už operą. Joje dainuoti yra be galo sunku, nes turi suderinti kalbą, dainavimą ir judesį. Gal tik, sakyčiau, dainuojant operetėje – trumpesnė karjera, nes sunku išlaikyti šviežią balsą. Mano tolesnei karjerai buvo be galo svarbu tai, kad pirmuosius pagrindinius tiek operos, tiek operetės vaidmenis atlikau kartu su šių žanrų primadonomis – S.Martinaityte ir D.Dirginčiūte. Galėčiau išskirti pačius brangiausius sau ir operos, ir operetės žanrų vaidmenis: Ana Eliza operetėje "Paganinis", jau minėta Adina operoje "Meilės eliksyras", Viktorija operetėje "Viktorija", Silva operetėje "Silva", Anina operetėje "Naktis Venecijoje", Madalena operoje "Andrė Šenjė", Liza operetėje "Šypsenų šalis", Andželė operetėje "Grafas Liuksemburgas", Šarlotė operetėje "Gasparonė", Laura operetėje "Studentas elgeta" ir Marica operetėje "Grafaitė Marica".

– Anksti pradėjote ne tik dainuoti ryškius vaidmenis, bet ir dirbti pedagoginį darbą. Ar dėstytojavimas netrukdė dainavimo karjerai?

– Kai atėjau dirbti į Muzikinį teatrą, po konkurso man buvo pasiūlyta pedagoginė veikla. Aišku, kai siūlo, labai malonu ir iš karto to imiesi, bet šiandien jauniems kolegoms aš nelabai patariu iš karto eiti dirbti pedagoginį darbą. Be abejo, šiame darbe įgyji patirties ir pritaikai sau, tačiau, visur nerdamas iki galo, nori atrasti save ir įrodyti sau bei kitiems, kad gali tai daryti. Tokiu atveju kažkas nukenčia. Žinoma, malonu, kai tavo studentai pelno prizines vietas tarptautiniuose konkursuose, tačiau pedagoginis darbas atima daug laiko ir kartais sunku yra suderinti šį darbą su savo dainavimo karjera taip, kad nenukentėtų abu.

– KVMT dirbate nuo 1994 m. Kaip, jūsų akimis, keitėsi teatras, o kartu su juo – ir jūs pati?

– Jaunam atlikėjui, atėjus į šį teatrą, jis atrodo kaip šventovė. Čia viskas taip idealizuota. Kai atėjau čia dirbti, vyresnioji karta man buvo šventos, gerbtinos asmenybės, labai geranoriškos ir šiltos. Ši gerumo aura gaubia visą teatrą, ir atėjęs jaunas artistas čia nesijaučia toks vienišas – jį supa meilė, dėmesys, pakantumas. Pamenu ir tai, ko trūko ir tebetrūksta. Iš senjorų pasakojimų girdėdavau, kad po spektaklių jie eidavo į kavinę ir toliau kalbėdavosi apie spektaklį – ir pagirdavo, ir duodavo vienas kitam pastabų. Kai aš atėjau, šios tradicijos jau nebuvo. Atsimenu, kaip po spektaklio lauki, nenori eiti namo, galvoje dar analizuoji, kas pavyko ir kas ne, ir taip norisi, kad kažkas ateitų – drąsintų ar pasakytų, kad tu ten atlikai taip ir anaip. Šių dalykų stinga ir šiandien. Gal tik man taip atrodo, nežinau.

Grįžtant prie atsiminimų, galvoju, kad vis dėlto mane lydėjo sėkmė. Pamenu, operetėje "Cirko princesė" gavau antraeilį subretinį vaidmenį – Meibl. Buvau jauna, vaidmuo buvo šmaikštus, apranga – triko. Su šia apranga jaučiausi labai nejaukiai ir niekaip negalėjau atsipalaiduoti – gal kaltas tas sovietinis auklėjimas, nežinau. Aš išsakiau savo dvejones dėl šio vaidmens režisieriui G.J.Žiliui ir man buvo labai malonu, kad jis suprato mano vidinę būseną ir po pirmo spektaklio sezono mane pakeitė kita atlikėja. Gal įžvelgęs manyje operetės heroję jis vėliau man paskyrė Viktorijos vaidmenį Paulo Abrahamo operetėje "Viktorija". Dainavau tą patį vaidmenį kartu su Danute Dirginčiūte – mūsų teatro primadona, operetės legenda. Man tai buvo didžiulis įvertinimas. Kaip jaunam žmogui, tuomet buvo pavojus susireikšminti, tačiau esu dėkinga tėvams, kurie visada pabrėždavo, kad negalima pernelyg aukštai iškelti savojo "aš". Todėl niekada, kiek lydėjo mane sėkmė, neleisdavau sau labai susireikšminti.

– O kaip su gerbėjais? Ar jų daug turėjote ir tebeturite? Dovanojančių gėles ir "Raffaello" saldainius?

– Esu ne tos kartos. Pamenu, vyresnieji pasakodavo, kad jiems gerbėjos ar gerbėjai su rožių puokštėmis laukdavo prie išėjimo. Man dainuojant to jau nebebuvo. Aišku, esu gavusi nemažai gėlių nuo nepažįstamų žmonių. Esu gavusi ir laiškų, tris iš jų saugau iki šiol. Šie žmonės buvo sujaudinti, sukrėsti to, ką man pavyko jiems perduoti, ir išsakė savo dėkingumą. Yra tokių netikėtų gerbėjų, kurie pateikia staigmenų. Dabar atėjo kitokia keista mada – po kiekvieno spektaklio žiūrovas atsistoja ir ploja. Be abejo, tai yra malonu, bet nesijaučia skirtumo tarp "gerai" ir "ypač gerai" bei pan. Dabar viskas susiniveliavę, nėra aišku, ar gerai, ar blogai. Norėtųsi, kad žiūrovas būtų reiklesnis ir labiau išgrynintų savo emocijas. Būna, kad kokiame koncerte dalyvauju ne kaip atlikėja, o kaip žiūrovė ir kartais sau pamąstau: na, nelabai profesionaliai atliekama ir dėl to atlikėjo truputį net nepatogu. Tačiau matai, kad žiūrovai ploja taip pat, kaip ir po išties puikių pasirodymų. Dabar dominuoja toks prisitaikymas – visi taip daro, tai darau ir aš. Ta pagarba turi būti, bet tai tau neduoda suprasti, kaip tobulėti. Tai mane labai erzina.

– O meilę dainavimui pajutote nuo vaikystės?

– Turbūt, kad taip. Su muzika buvau nuo vaikystės, nes labai muzikalus buvo tėvelis. Kuo tik negrojo – ir gitara, ir cimbolais, akordeonu, smuiku. Buvo savamokslis, bet jeigu būtų gyvenęs kitais laikais, manau, būtų buvęs tikrai geras ir dainininkas, ir muzikantas. Turėjo labai gražų balsą. Buvo gimęs daugiavaikėje labai dainingoje šeimoje. Ko gero, tiek aš, tiek sesuo ir paveldėjome balsą iš tėvelio. Šeimoje dažnai buvo dainuojama, kai susirinkdavo svečiai, giminės, visada pats pagrindinis dalykas buvo liaudies dainų dainavimas. Tokia buvo mano dainininkės kelio pradžia, bet paskui kelias buvo kiek vingiuotas. Iš pradžių norėjau būti baleto šokėja ir lankiau baleto pamokas. Tėvelis labai norėjo, kad būčiau smuikininke, ir patekau į muzikos mokyklą mokytis groti smuiku. Vis dėlto mokytojai manęs nepavykdavo įkvėpti meilės smuiko atlikimo menui, todėl po kurio laiko perėjau į akordeono specialybę. Ją baigusi pasirinkau chorinio dirigavimo specialybę, kuri ir atvedė mane iki dainavimo.

– Sakoma, kad dainuojama ne tik gerkle, bet ir visu kūnu. Ar laikotės kažkokių specialių dietų, pratimų, norėdama pagerinti balsą? Ar vis dėlto manote, kad balso grožis yra prigimtinis dalykas?

– Dainavimas yra amžinas procesas, turi jį nuolat lavinti, reikia ir pastabų iš šalies. Dabar yra visokiausių balso lavinimo sistemų. Bet yra vienas dalykas – balso tembras, kuris nepriklauso nuo paties, o yra toks, kokį davė Aukščiausiasis. Norint dainuoti labai svarbus yra tavo paties vidus. Tu turi mokėti taip valdyti balsą, kad balso spalvomis galėtum išsakyti savo jausmus. Man net nepatinka tie dainininkai, kurie vien tik galvoja, kaip čia tą natą paimti sterialiau, instrumentiškai, tobulai, iki galo išlaižytai. Dainininkas turi ir gyventi, ir dainuoti iš širdies. Buvimas scenoje yra begalinis džiaugsmas, kuriuo norisi pasidalyti ir su žiūrovu. Man atrodo, kiekvienam žmogui, o menininkui ypač, yra svarbus santykis su Aukščiausiuoju. Jis duoda tau ir jėgų, ir galimybę per muziką, per balsą daug ką pasakyti nepaviršutiniškai. Šiame mene tai yra be galo svarbu. Mes, solistai, norime sujaudinti ar net pakeisti žiūrovą. Ne visada tai pavyksta. Gyvenu čia ir dabar, tuo, ką likimas man duoda, tuo ir džiaugiuosi. Be galo džiaugiuosi, kad dirbu šiame teatre, labai myliu visus savo kolegas, ateinantį nepaprastai talentingą jaunimą. Esu laiminga, nes turiu be galo gerą šeimą, kuri mane supranta ir palaiko. Tuomet ir gera sulaukti kūrybos 20-mečio. Aš jaunimui sakau, ką ir man sakydavo: "Atrodo, viskas dar prieš akis, bet žiūri, kad laikas yra toks trumpas, todėl reikia stengtis viską imti iš gyvenimo, o ne galvoti, ar  galėsiu, ar negalėsiu. Reikia gyventi šia minute, čia ir dabar. Reikia imti ir, kai paimi, tada jau – reikalauti iš savęs, bet negalima atidėlioti, nes tai, kas atidėliojama, praeina ir nebegrįžta.

Kelias į žvaigždes

1993 m. N.Vilkanauskaitė pelnė pirmąją vietą Lietuvių vokalinės muzikos konkurse Kaune, 1995 m. laimėjo Tarptautinio J.Vitolio dainininkų konkurso "Gran Prix".

Dainininkė koncertavo su Lietuvos nacionaliniu ir valstybiniu simfoniniais orkestrais, Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT), Kauno valstybiniu chorais ir kameriniu orkestru, parengė kamerinės muzikos programas su Kauno kvartetu ir sakralinės muzikos koncertus, dalyvavo jaunųjų atlikėjų muzikos festivalyje "Atžalynas", Tarptautiniame Pažaislio vasaros muzikos festivalyje, E.Griego-M.K.Čiurlionio muzikos festivalyje, Naujosios muzikos festivalyje "Iš arti" Kaune ir Tomo Mano festivalyje Nidoje. Solistė nuolat kviečiama dainuoti tarptautiniame festivalyje "Operetė Kauno pilyje".

1999 m. N.Vilkanauskaitė su kolegėmis subūrė sopranų šou ansamblį "Panterų trio". Dainininkė su įvairių žanrų muzikos programomis koncertavo Danijoje, Italijoje, Latvijoje, Nyderlanduose, Austrijoje.

Solistė 2002 m. pelnė "Fortūnos" apdovanojimą už Madalenos vaidmenį KVMT operoje "Andrė Šenjė".

Solistės jubiliejui paminėti bus skirta sausio 24 d. KVMT rodoma operetė "Madam Pompadur".