Dauguma dailininkų, kartu su juo studijavusių dailę sovietmečiu ir prasidėjus nepriklausomybei turėjusių taikytis prie pasikeitusių kūrybos sąlygų, pradeda švęsti 60-mečio jubiliejus. Tie dailininkai priskirti Lūžio kartai, jų darbų ekspoziciją Paveikslų galerijoje Eglė Komkaitė-Baltušnikienė surengė 2000-aisiais.  V.Eigirdo kūrinių joje nebuvo, nes tapytojas niekur kartu su kitais bendraamžiais dailės gyvenime nedalyvaudavo. Jis veikė atskirai.

Mokytojai ir autoritetai

V.Eigirdas buvo dailininkas individualistas. Save pirmiausia laikė tapytoju, nors vienodai gerai piešė, liejo akvareles.

Knygoje "Kauno dailė: realijos en Face", 2011 m., dailininkas rašė: "Svarbiausia dailės sritis man yra tapyba. Visada link to ėjau, apie tai, rodos, mąsčiau dar negimęs." Šioje vaizduojamosios dailės šakoje jis buvo vienišas, išsiskyręs tiek kūrybos temomis, tiek požiūriu į tapybą. Ekspresyvi, emocinga mintis į paveikslą suguldavo per mėnesius.

V.Eigirdo mokytojas Juozo Naujalio dailės gimnazijoje buvo Algirdas Lukštas. Ruošiantis stotį į tuometį Vilniaus dailės institutą būsimasis dailininkas mokėsi privačiai pas tapytoją Adolį Krištopaitį. Viename interviu 1995 m. tapytojas pasakojo, kad institute jo autoritetu buvo Vytautas Mackevičius. Vis dėlto didžiausiais tapybos mokytojais V.Eigirdas vadino Renesanso dailininkus. Studijavo senų meistrų paveikslus, jų gruntų sudėtį. Ir pats dailininkas, siekdamas tapybos kokybės, tapė sluoksniais, naudojo tik "Rembrandt" dažus ir teptukus. Tokį tapymo pasirinkimą dar labiau sustiprino 2003 m. V.Eigirdo kelionė į Florenciją, kai savo akimis pamatė senųjų italų meistrų darbus.

Tapytojo reiklumas darbo kokybei buvo tapusi legenda. Kaip ir poreikis gerai atrodyti, nešioti tik kokybiškus drabužius. Iki šiol V.Eigirdo sesuo yra išsaugojusi kašmyro paltą, liudijantį dendišką brolio prigimtį. Tuo tapytojas visiškai išsiskyrė iš kitų savo vienmečių dailininkų, kurie klausėsi disidento, Dailės institute pozuotoju dirbusio Justino Mikučio mokymų apie dailės kūrinio prasmę ir jo atsiradimui būtiną kančią. Menas be kančios – neįmanomas. Toks buvo J.Mikučio mokymas. Materialūs dalykai tapdavo nereikšmingi.

V.Eigirdas nebuvo J.Mikučio sekėjas, tačiau kančios, kuri lemtų darbų atsiradimą neišvengė. Tik jo kančia buvo visiškai kitokia. Jį labiau jaudino pasaulio egzistencijos, gėrio ir blogio, materialaus ir dvasinio pagrindo kova, malonumo ir nuodėmės priešprieša. Dailininkas buvo pamėgęs mintis apie sudėtingą naujų potyrių, spalvų atsiradimo dailėje kelią. Jas išskaitė Henri Perruchot aprašytose XIX a. pabaigos dailininkų biografijose. Dėl to studijų metais savo namuose buvo net užsirašęs: "Gyvenimas – baisus dalykas".

Kančios sakralumas

Tiesa, V.Eigirdo kūrybinio kelio pradžia buvo šiek tiek panaši į bendrakursių. Baigęs studijas 1983 m., kaip ir bendraamžiai, jis tapė peizažus. Tačiau kai kiti jo kartos kauniečiai tapytojai, neturėdami mieste dirbtuvių, keliavo po Lietuvą, apsistojo kaimuose ir tapė Lietuvos gamtos peizažus, sumišusius su asmeniniais išgyvenimais, V.Eigirdas pasuko Vakarų Europos mitologijos ir religijos link. Europos susikūrimo mitai, susipynę su Senojo Testamento siužetais, tapo dailininko pasaulio egzistencijos analizės tašku.

Mitologiniuose paveiksluose išryškėjo ir V.Eigirdo tapymo stilistika – tapybą įrėminantis piešinys juoda linija. Įsitvirtino ir Lietuvos gamtovaizdžiui svetimos ryškios, kontrastingos penkios spalvos – juoda, balta, raudona, geltona ir mėlyna. V.Eigirdas atsiskleidė ir kaip figūrinių paveikslų dailininkas. Jo kūrinių pagrindą sudarė figūros, dažniausiai moterų – nuogos, brutalios, erotiškos, gašlios ir estetiškos.

Nuogą kūną V.Eigirdas tapė ir religiniuose paveiksluose. Tarp jo bendraamžių buvęs Eugenijus Varkulevičius taip pat kūrė religinius paveikslus, tačiau jis pabrėždavo sudvasintą Kristaus kančią, tikėjimo sakralumą. V.Eigirdo religiniuose paveiksluose vaizduojami ne šventieji, o nusidėjėliai. Nuodėmė, o ne nušvitimas – šio tapytojo kūrybos pagrindas. Tokios mintys tapytojui atsivėrė skaitant Šventąjį Raštą.

Biblija – knyga, kurią būtų galima pavadinti bestseleriu. Ją kasdien kas nors nuperka. Bet tai neįrodo, kad Biblija būtų labiausiai skaitoma knyga. O V.Eigirdas ją skaitė daugiau nei 20 metų. Surengęs parodą 50-mečio proga interviu "Kauno dienai" jis prisipažino: "Bibliją visai atsitiktinai pradėjau skaityti prieš penkiolika metų – nuo pabaigos. Apsireiškimo Jonui, Apokalipsės. Taip ir gimė fantazijos, kurias ilgainiui perkėliau į drobę."

Skaitydamas Senąjį Testamentą V.Eigirdas atrado krikščioniškame pasaulyje ir tradicinėje lietuvių Katalikų bažnyčioje vengiamus cituoti pranašo Ezekielio raštus. "Šiaurės Atėnuose" 2012 06 15 apie Ezekielį buvo rašyta: "Biblijoje nėra grėsmingesnės, negailestingesnės knygos už šio kunigo raštus. Ezekielis vadinamas tai vizionieriumi, tai ekscentriku, tai psichikos ligoniu ar dar blogiau. Jam pranašaujant žmonės krisdavę negyvi."

Kodėl Eigirdas pasirinko Dievo be meilės ir be švelnumo interpretavimą? Jis pats jokio paaiškinimo nepateikė, o ir jį pažinojusieji atsakyti negalėjo. Gal taip jis ieškojo savo kančios atsakymų. O gal tie atsakymai jį pasirinko.

Kurdamas religines scenas, Eigirdas jas ne citavo, bet interpretavo ar tiesiog panaudojo tam tikrus akcentus savo paties matomam pasauliui pavaizduoti. Nuodėmė, malonumas ir atgaila buvo religinių paveikslų pagrindinė tema. Tapytojas rinkosi Sodomos nuopuolio scenas, Apokalipsės siužetus. Juose brutalumas maišėsi su erotika, pamokslavimas – su estetika. Jį traukė ribinės, apokaliptinės situacijos. Apskritai V.Eigirdas yra vadinamas Apokalipsės dainiumi.

Garsieji koridos motyvas

Pasaulio egzistencijos analizė ir ribinių situacijų paieškos raudonų, kraujais išsitaškiusių paveikslų siužetuose priartino tapytoją prie koridos motyvų. Vis dėlto tikroji žmonių kovos su buliumi pramoga, kaip tapybos tema, V.Eigirdo kūryboje atsirado atsitiktinai ir įsitvirtino 2002-aisiais.

Dailininkas pasakojo: "Koridoje lankiausi viešėdamas Ispanijoje. Draugė įsiūlė – sakė, kaipgi galima apsilankius Ispanijoje nepamatyti koridos. Nuėjau, o tai, ką pamačiau, paliko neišdildomus įspūdžius. Ne tiek pati kova – labai įspūdingos žiūrovų tribūnos, tos netramdomos emocijos, šėlstančios moterys. Porą metų įspūdžius brandinau, o paskui gimė darbai. Turiu ir daugiau sumanymų, tad prie koridos temos dar tikrai grįšiu" ("Paveiksle turi būti paslapties", Kauno diena, 2007 11 10, p. 80).

Iš tiesų žiūrovų reakcija tapytojui padarė didesnį įspūdį nei buliaus ir toreadoro kova. Tai daugiausia ir vaizduojama jo paveiksluose – bulius ir toreadoras apsuptas šėlstančių žiūrovų. Paveikslų galerijoje surengtoje parodoje yra pirmą kartą eksponuojamos visos trys V.Eigirdo "Koridos", sukurtos 2002 ir 2006-2007 m. Skirtingi paveikslų sukūrimo metai liudija, kad tapytojas šios temos iš tiesų neapleido. Tiesa, vienas darbas, susidedantis iš dviejų dalių, rodomas ne visas. Dalis paveikslo yra dingusi.

Kūrybos paslaptis

Ar galima V.Eigirdo tapybą vadinti pranašiška? Ar jis, kaip ir dažnai skaitytas Ezekielis, tikrai yra vizionierius, ar tik ekscentrikas? Ar tikrai draugai dailininką pažino? V.Eigirdas, pasak jo bičiulių, niekada neturėjo barzdos. Autoportretuose dailininkas save tapydavo su barzda. Tarsi būtų pažįstamas ir neatpažintas. V.Eigirdo draugė sakė, kad autoportretą jis vadino savo kauke. Taigi, vaizduodamas save, jis užkodavo savo kaip tapytojo paslaptį. Tai matyti 1987 m. tapytame autoportrete juodame fone. Barzdotą save pavaizdavo ir raudonos bei juodos spalvos figūrinių dėmių fone, tapytame 1989 m.. Šio autoportreto yra likusi tik nuotrauka. Gal atsirastų to paveikslo savininkas?

Filosofas Arthuras Schopenhaueris meną laikė išskirtiniu reiškiniu, nulemiančiu žmogaus būties prasmę. Tai yra menas reiškė aukščiausią būties įsikūnijimą. Menininką A.Schopenhaueris vadino genijumi, kuris savo kūryboje ir veikloje vadovaujasi visai kitais principais negu dauguma žmonių, gyvenančių pagal valios diktuojamus įstatymus.

1995 m. V.Eigirdas prasitarė apie didžiausią jam esamą paslaptį: "Iš kur ateina mintys, idėjos, mano paveikslų kompozicijos? Iš kur?" ("Ekscentriškasis Kauno tapytojas", Kauno diena, 1995 04 04). Filosofo A.Schopenhauerio įsitikinimu, menas gimsta iš nevaldomų žmogaus instinktų. V.Eigirdo paveikslai rodo, kad tam tikrų knygų skaitymas formavo dailininko kūrybos instinktus.

Pasirinkęs tokias netradicines temas tapytojas kolegų buvo sutiktas prieštaringai ir net priešingai. Tam, be abejo, įtakos turėjo ir sudėtingas jo charakteris. Kita vertus, pažįstamų ir draugų jis turėjo nemažai. Tarp jų buvo ir kitos srities menininkų, kolekcininkų. Kiekvienas jų išsaugojo savus prisiminimus, požiūrį ir emocinį santykį su tapytoju. Kiekvienas jų galėtų sukurti vis kitokį dailininko gyvenimo ir kūrybos paveikslą.

Vis dėlto V.Eigirdo kūriniai yra Lietuvos dailės istorijos dalis. Jo kūrinių turi įsigiję Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės ir Lietuvos dailės muziejai, Lietuvos dailininkų sąjunga. Tiesa, didžioji V.Eigirdo kūrybos dalis yra saugoma privačiuose rinkiniuose Lietuvoje ir užsienyje. Praėjus penkeriems metams po dailininko mirties, kviečiame į dailininko kūrybą pažvelgti kaip į išskirtinį reiškinį ir apmąstyti V.Eigirdo vietą ne tik Lietuvos, bet ir Europos dailės kontekste.

Kas? Paroda "Vytautas Eigirdas (1957–2012). Tapyba".

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 1 d.