"Per "Šarūną" norėjau parodyti aukojimosi svarbą", – per spektaklio išvakarėse vykusią repeticiją sakė V.Rumšas. Ne pirmus metus istorinį spektaklį prie Kauno pilies kuriantis režisierius atsakingai ėmėsi V.Krėvės dramos, kurios centre – vienišas, nesuprastas, kompleksuotas dėl savo išvaizdos, atstumtas aplinkinių, maištaujantis, nepripažįstantis tradicijų Dainavos kunigaikštis Šarūnas. Gyvendamas pagonybės ir krikščionybės takoskyroje, remdamasis amžinomis moralinėmis vertybėmis jis suburia vieningą tautą.
Spektaklyje vaidina Evaldas Jaras (Šarūnas), Toma Vaškevičiūtė (Šarūno žmona Voverė), Remigijus Vilkaitis (Gelovinės tvirtovės valdovas Gelovinis), Rimantė Valiukaitė (mama kunigaikštienė Viltė), Kipras Chlebinskas (Šarūno dvasia-šešėlis), Marcelė Zikaraitė (Šarūną įsimylėjusi Eglė), Saulius Siparis (Voverės tėvas Džiangis), Algimantas Butvilas (Balyno tvirtovės viršininkas Briedis), Dalia Brenciūtė (Džiangio žmona Kirvė).
– Ne pirmus metus Kauno pilyje statote Valstybės dienai paminėti skirtus spektaklius. Savo vasarą tikriausiai pradedate mintimis apie būsimą spektaklį?
– Tikrai taip. "Šarūno" pjesė man buvo užkliuvusi jau anksčiau. Ji yra itin didelės apimties – 450 puslapių su visomis dainomis ir šokiais. Galite įsivaizduoti, kiek reikia laiko norint pastatyti tokį veikalą.
– Pažaislio muzikos festivalio metu jau statėte spektaklius apie Herkų Mantą, Vytautą, Mažvydą, Skirgailą. Kodėl šiais metais pasirinkote būtent V.Krėvės "Šarūną"?
– Manau, kad kai subręstame, kiekvienas prieiname prie tam tikrų dalykų. Taip buvo ir su "Šarūnu". Šis veikalas mane patraukė savo mintimi, kad, norėdami kažką gauti, turime kažką ir paaukoti. O gal tiesiog aš scenarijų pasukau tokia linkme.
Žmogaus gyvenime šalia pramogų, laimės valandėlių lygiagrečiai turėtų eiti ir kančia, auka. Tačiau ne blogąja prasme. Kad ir kaip būtų, kančia taurina žmogų. To reikia, kad mes nenuklystume į paviršutinišką, žmogų naikinančią laimės būseną. Nesuprantu šiuolaikinių žmonių noro visada gyventi gerai, lengvai, nuolat pramogauti. Tai nėra kelias į savęs pažinimą ar tobulėjimą. Jei žmogus yra sąmoningas, jis supras, kad turi ir kažką duoti tėvynei, kitiems žmonėms.
Taigi šiais metais tai norėjau parodyti būtent per "Šarūną", kuris, būdamas kompleksuotas, fiziškai nepatrauklus ir nuskriaustas gyvenimo, siekia tokių dalykų, apie kuriuos niekas aplinkui nė negalvoja. Jis nėra herojus ar idealas – jau labiau neharmoningas žmogus, bet turi puikų siekį ir nebijo dėl jo aukoti savęs. Net ir kalbėdamas apie didžiąją garbę ir siekdamas jos, jis pasiekia nuostabų tikslą – suvienija Dainavos šalį. Tad, broliai lietuviai, norint kažko pasiekti, reikia nemažai ir paaukoti.
– Kaip sekėsi ruoštis spektakliui? Kas buvo sunkiausia jį statant?
– Iššūkiai, su kuriais susidūrėme, buvo paprasti, bet svarbūs. Pirmiausia visi aktoriai yra labai užimti, tad didžiausias iššūkis buvo suburti juos. Pasiekti, kad bent keliose repeticijose būtų visi artistai, nebuvo lengva. Kolektyvą sudaro net 20 žmonių, o vasarą aktoriams prasideda pats darbymetis. Antra, turėjome būti pasiruošę gamtos iššūkiui. Yra buvę įvairių atvejų. Pavyzdžiui, spektaklio "Kazimieras Sapiega" metu aktoriai turėjo vaidinti per siaubingą liūtį, kuri nenurimo 15 min. Keista, bet mikrofonai neišsijungė ir viskas puikiai pavyko. Juk kliūtys ir yra tam, kad jas įveiktum. Jos yra tavo pakopos į viršų. Puiku, jei pasiseka su orais, o jei ne, tai irgi yra be galo įdomu.
– Ką statydamas šį spektaklį būtumėte daręs kitaip, jei jis būtų rodomas uždaroje patalpoje?
– Atviroje erdvėje reikia daug daugiau visokių efektų – to teatre nepadarysi. Šiame spektaklyje visus efektus stengiausi susieti su spektaklio prasme. Ugnies žaidimas, dūmų dvelksmas, vienišos žvaigždės iškėlimas, šviesos žaismas – viskas turi būti ryškiau nei teatre.
– Jūsų režisuojamuose Pažaislio muzikos festivalio spektakliuose pagrindinį vaidmenį dažnai atlieka aktorius E.Jaras. Kodėl būtent šį aktorių pasirenkate?
– Pirmiausia, jis yra puikus aktorius. Antra, mudu seniai vaidiname kartu, vienas kitą puikiai pažįstame. Mums lengva skaityti vienas kito mintis. Kartais užtenka poros žodžių ar netgi judesio, kad susišnekėtume. O tai yra be galo svarbu.
Bebraidydami po šią lietuvišką dramaturgiją jaučiame didžiulį įkvėpimą ir manau, kad tą patį jaučia žiūrovai. Tokie spektakliai yra visos tautos reikalas, jie yra arčiausiai širdies.
Niekas neužkabins medalių Pažaislio muzikos festivalio iniciatoriams Justinui Krėpšai ir Petrui Bingeliui, bet, žinote, jie yra to verti. Abejoju, ar latviai, estai, prancūzai ar vokiečiai kažką panašaus turi. Manau, kad tai yra unikalu ir tai reikia pripažinti. Mes, lietuviai, dažnai esame kuklūs, mėgstame save nuvertinti, o be reikalo. Jeigu toks renginys vyktų kur nors kitur, visi aplinkui tai žinotų, būtų tiesiog bomba. Kita vertus, džiugu, kad tokie spektakliai žiūrovui yra pažintiniai – vieta, kur galima susipažinti su nuostabia lietuvių dramaturgija.
– Kokį vaidmenį šiame spektaklyje norėtume suvaidinti jūs?
– Aš puikiai suprantu Šarūną, bet norėčiau suvaidinti Gelovinį, kurį vaidina Remigijus Vilkaitis. Gelovinis yra filosofas, žmogus, kuris žiūri į pasaulį ir priima jį tokį, koks jis yra.
– Kaip manote, ar spektakliai Lietuvos didvyrių tematika gali paskatinti lietuvius didžiuotis savo šaknimis?
– O kaipgi! Mes juk nepradėsime didžiuotis savimi statydami prancūzų, vokiečių ar anglų dramaturgiją. Lietuviai, kurie įkvėpė dvasią šiems veikalams, – Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Maironis. Jie čia sudėjo visus savo jausmus ir tikėjimą. Jeigu, būdamas režisieriumi, tai skaitai ir viską jauti – iš karto tai perduodi aktoriams ir, svarbiausia, žiūrovams. O tai yra tiesiog 360 laipsnių.
Naujausi komentarai