Kelionė į Briuselį pristatyti Kauno pažangos įgyvendinant tai, kas pasižadėta paraiškoje tapti Europos kultūros sostine, tada – trumpos žiemos atostogos su šeima, iškart po jų – komandiruotė į Bulgariją pasveikinti šiemet Europos kultūros sostine tapusio Plovdivo. O jau sausio 19-ąją – ir Materos Italijoje, antrosios 2019-ųjų Europos kultūros sostinės, atidarymo fejerverkai. Vis dėlto tokio dydžio projekto vadovės darbas – ne tik komandiruotės ir šventės. Kauno bienalę užauginusi iki tarptautinio masto šiuolaikinio meno įvykio menotyrininkė, pernai šį projektą perleidusi į jaunesnių kolegių rankas ir visiškai atsidėjusi Europos kultūros sostinės projektui, kasdien mąsto apie tai, ką dar galima padaryti, kad 2022-aisiais kultūra tvyrotų ne tik parodų ir koncertų salėse ir žurnalų puslapiuose, bet ir kiekviename Kauno kieme bei laiptinėje. Taigi du kavos puodeliai žydrojoje "Kaunas 2022" biuro dalyje ir pluoštas klausimų V.Vitkienei.

Galbūt galima išvirti kavos turistams? Jei pats tampi reiškinio kūrėju, dalyviu, tai ir imi jį pozityviai vertinti.

– Kaip sekėsi pristatyti nuveiktus darbus Europos Komisijoje Briuselyje?

– Jautėme ženklus, kad žiuri nariai seka mūsų veiklą, tai, ką viešiname socialiniuose tinkluose. Matėme, kad jie nusiteikę pozityviai – kvietė mus į savo rengiamas konferencijas, kad pristatytume programą. Bet, nors ir jautėme palankumą, ataskaitą rengėme nuoširdžiai, su daugybe priedų. Tačiau kad jie mus taip pasitiks, bučiuodami, apkabindami, negalėjome įsivaizduoti. Buvo ypatingas momentas. Supratome, kad jiems svarbu ne tik tai, kad mes gerai dirbame, bet ir tai, kad gera mūsų pradžia ir ateities sėkmė gali tapti pavyzdžiu, kaip toks projektas gali gerai startuoti ir, tikėkimės, – veikti. Iš tiesų nemaža dalis titulą gavusių miestų susiduria su daug problemų jau pirmuosiuose projekto etapuose.

– Bet juk tai normali proceso dalis? Jei nebūtų iššūkių, galbūt nereikėtų ir titulo, kuris dažnai yra paskatinimas?

– Taip, taip. Tai nėra lengvas projektas. Jei viskas gerai, tai nereikia jo daryti. Kaip tik vakar kalbėjome su lietuvių menininke, studijuojančia šokį Amsterdame. Klausiau jos, ar jai teko girdėti apie Leuvardeną, Nyderlandų miestą, kuris pernai buvo Europos kultūros sostinė. Sakė, ne: dalyvavau metų pabaigoje, bet nesupratau, kad tai Europos kultūros sostinės renginys; Amsterdame tiek visko vyksta, kad mums net nebuvo girdėti apie Leuvardeną. Mūsų šalis šiuo požiūriu irgi gana monocentriška, vis dėlto manau, kad vilniečiai girdi, jog Kaune kažkas prasideda.

– Turbūt vienas iššūkių – vilniečiams pristatyti Kauną?

– Taip, ir tai tikrai nemažas iššūkis!

– O kaip sekasi bičiuliautis su Kauno rajonu? Turbūt viskas daug įdomiau, nei buvote numatę paraiškoje?

– Paraiškoje numatėme, kad abi savivaldybės dalyvaus programoje, abiejų tarybos tam pritarė ir finansiškai įsipareigojo. Kauno rajonas nuo pat pradžių buvo programos dalis, bet nebuvome išanalizavę rajono tapatybės. Praėję metai buvo pagrindiniai pažindinimosi metai, įveikėme tūkstančius kilometrų ir dabar jau suprantame, kad vienu sakiniu Kauno rajono neapibūdinsi. Neužtenka sakinio ir įvardyti, kuo Kaunas skiriasi nuo Kauno rajono. Arba Kulautuva nuo Čekiškės, Arlaviškės nuo Garliavos... Arba Rokai, kurie yra pusiau miestas, pusiau rajonas. Žodžiu, tai nevienalytis teritorinis vienetas. Dalis Kauno rajono gyventojų save identifikuoja kaip kauniečius, kiti – savo vietovės patriotai, jiems frazė "Kauno rajonas" – tik adreso dalis.

Visi kuratoriai, kurie po rajoną važinėja su savo programomis, grįžta tokie įkvėpti, kad aš jiems net pavydžiu. Būtent Kauno rajone vyksta daugiausia asmeninių susitikimų, jie daug kameriškesni. Tik į labai svarbius renginius susirenka pusšimtis. Šiaip – penki ar dešimt žmonių. Tada gali skirti laiko ilgiems pokalbiams, suprasti, kuo jie gyvena.

Nemažai "Kaunas 2022" programos dalių iškeliame į Kauno rajoną, tai darome įvairiais masteliais. Suprasdami šio teritorinio vieneto unikalumą, pradėjome ir visai naują programą, kurios nebuvome numatę paraiškoje. Tai "Šiuolaikinės seniūnijos". Kartu su vietos gyventojais, ragindami juos bendradarbiauti – neretai ir mažuose miesteliuose aktyvūs žmonės tarpusavyje nekalba – teikti bendras paraiškas, vystyti bendrus projektus. Pradėsime šiemet unikalų didelį projektą, jis augs iki pat 2022-ųjų.

– Kiek yra tikimybės, kad miestiečiai, aktyvūs kultūros vartotojai, Kauno centre esančių įstaigų lankytojai ims ir atras Kauno rajoną, jo gyvenvietės taps kultūrinių maršrutų dalimi? Ar vis dėlto svarbiau, kad pats Kauno rajonas savimi patikėtų?

– Labai tikiuosi, kad kauniečiai susigundys aplankyti "Šiuolaikinių seniūnijų" pristatymus. Jau esame sutarę su šiuolaikinio cirko kūrėju Roberto Magro, jis dirbs su bendruomene ir įtrauks ją į pasirodymą su Europos atlikėjais. Tai tik pavyzdys. Egzotiškas kultūros patyrimas ne ten, kur gyveni.

– Vis pasigirsta kalbų apie Kauno ir Kauno rajono sujungimą. Ar gali Europos kultūros sostinės programa tapti žingsniu link to?

– Tai labai politinis klausimas, ir, matyt, Kauno ir Kauno rajono atstovai į mano atsakymą pasižiūrėtų skirtingai (juokiasi). Mūsų tikslas yra atrasti, kuo šie administraciniai vienetai gali vienas kitam atsiskleisti. Pagalvojus, gal Kauno miesto ribos gali plėstis, bet ar miestas pasiruošęs apglėbti tokią didelę teritoriją? Taigi tai nėra mūsų užduotis, bet džiaugiamės ir vertiname galimybę bendrauti su dviem savivaldybėmis, nes tai dvi skirtingos patirtys ir vis nauji iššūkiai.

– O ar tarp tikslų yra aktyvesnis Kauno rajono gyventojų dalyvavimas Kauno miesto kultūriniame gyvenime?

– Žinoma, laukiame ir lauksime visos Lietuvos, o ir užsienio, gyventojų. Kauno rajono gyventojai, jų bendruomenės į Kauną važiuos ir su savo renginiais bei programomis. Vis dėlto, kaip ir į Kauno miesto mikrorajonus, taip ir į Kauno rajono gyvenvietes stengiamės atvežti užsienio menininkų projektų, kad gyventojai jaustųsi svarbūs ir matomi Europoje.

– Kai kurios Europos kultūros sostinės į programą stengiasi įtraukti ir tuos savo šalių miestus, kurie taip pat siekė šio titulo. Ar taip bus ir pas mus?

– Su Klaipėda palaikome šiltus santykius, bendraujame su ten gyvenančiais menininkais, esame sutarę dėl bendrų programos dalių. Klaipėdos kūrėjus siuntėme į Liuksemburgo miestą, mūsų partnerį Ešą prie Alzeto. Taip pat ateinančiais metais planuojame paskelbti viešą kvietimą kandidatavusiems miestams, sukviesti visus prie bendro stalo, apsvarstyti galimą maršrutinę programą. Kol kas to nedarėme, nes mažesnių miestų komandos neišliko, artėja savivaldybių rinkimai, tikėtina, kad situacija keisis, tad kiek palūkėsime. Bet, grįžtant prie klausimo, taip, tai tendencija, ir ji teisinga, juk pastangos rengiant paraišką būna didelės, sugalvojama tikrai daug puikių idėjų, dedama vilčių. Būtų apmaudu visa tai tiesiog palaidoti.

– Kaip sekasi su programos "Kauno iššūkis", skirtos vyresniųjų moksleivių įgūdžiams stiprinti, dalyviais? Ar niekas iš jau programoje dalyvavusių jaunųjų kauniečių nepaspruko į Vilnių ar užsienį?

– Iš pirmųjų 30-ies su mumis liko ir veiklose aktyviai dalyvauja apie trečdalį, iš antrosios laidos – apie 20 jaunuolių. Daugelis jų dar mokosi mokykloje, tad viliamės, kad iš Kauno pabėgs kuo mažiau. Žinoma, ne viskas vien mūsų rankose! Galiu pasidžiaugti, kad viena iš alumnių prisijungė prie "Kauno iššūkio" komandos, ji padeda vesti kursus jaunesniesiems dalyviams. Siekiame, kad alumnai perimtų programos kūrimą ir vykdymą, jaustųsi už ją atsakingi ir po 2022-ųjų. Jei jiems tai seksis, tikiuosi, niekur ir bėgti nereikės.

– Ar smarkiai skiriasi "Kaunas 2022" komandos įsivaizdavimas apie tai, ko nori jaunesnioji karta, ir tai, ko ji iš tiesų nori?

– Mane stebina, neslėpsiu, bet aš juk viena vyriausių komandoje (juokiasi). Jie į gyvenimą žiūri kaip į žaidimą, tai labai žavu. Svajoja neribodami savęs, tiki, kad viskas yra įmanoma. Teko dalyvauti viename "Kauno iššūkių" idėjų pristatymų. Nuo tokių žemiškų, kaip naujas žurnalas MASS, kuris, beje, jau išleistas, iki fantastinių kaskadų, sujungiančių Kauno kalvas – spektras labai platus. Tai, be abejo, ir mus visus įkvepia mąstyti plačiau, svajoti drąsiau. Suaugusieji neretai pamiršta, kaip tai smagu.

– Ar apskritai formuojant komandą pavyksta ištrūkti iš "Kauno kultūrininkų" rato?

– Šiemet smarkiai neaugsime, turime tikslą kitas kultūros organizacijas į mūsų veiklas įtraukti kaip partnerius. Tikime, kad esame viena komanda su Kaune veikiančiais muziejais, teatrais – tikrai nereikia visų geriausiųjų įsidarbinti, juk kažkas turi ir kitose įstaigose dirbti. Pastebiu, kad kaskart įkėlus darbo skelbimą juo domisi žmonės iš visos Lietuvos, įskaitant sostinę. Turime ir važinėjančių iš Vilniaus bendradarbių, kurie planuoja įsikurti Kaune. Turėsime naują kolegą, ateinantį iš tarptautinių ryšių srities, taigi ne tik kultūrininkus buriame.

– Artėja rinkimai, kaip manote, ar politiniai procesai gali turėti įtakos "Kaunas 2022" planams?

Iš kitų miestų patirties matyti, kad šie projektai niekada nėra saugūs, juk krauju sutarčių nepasirašinėjame. Yra paraiška, virtusi sutartimi su Europos Komisija, joje įrašytos konkrečios sumos. Yra savivaldybių tarybų sprendimai dėl finansavimo, jį jau gauname, ir nuolat pagrindžiame, kad jį išleidžiame miesto ir rajono gerovei. Atsiskaitome gana dažnai ir įvairiais lygiais, stengiamės būti kiek įmanoma labiau permatomi. Pagrindinė Vyriausybės dotacijos dalis mus pasieks 2022-aisiais, kaip didžiausias saugiklis. Taip pat mūsų rinkodaros komanda nuolat susitinka su galimais partneriais verslo pasaulyje. Visiems potencialiems rėmėjams rengiame unikalius pasiūlymus, juos ilgai aptarinėjame, tad tai netrumpas procesas.

– Ar į "Kaunas 2022" kaip miesto kultūros įstaigą kreipiamasi patarimų strateginiais klausimais? Tarkime, kalbant apie naujus kultūrai skirtus objektus Kaune, esamų renovaciją?

– Mielai sutiktume savo įžvalgomis pasidalyti, vis dėlto kreipiamasi ne taip ir dažnai. Suprantu, kad strateginiai projektai vykdomi lėtai, bet reikia pripažinti, kad kultūros bendruomenė apie juos žino mažokai. Ypač sergame dėl Mokslo salos – tikiu, kad šis projektas būtų įgyvendintas 2022-aisiais, taptų itin reikšminga mūsų programos dalimi, pastiprintų turistų trauką. Tačiau kai kuriuos projektus, pavyzdžiui, naują skaitmeninį e.rinkodaros produktą kultūros turizmui skatinti, rengiame kartu su Kauno miesto savivaldybe.

– Kultūros bendruomenė nuolat kalba apie poreikius – juodąją dėžę scenos menams, erdvę šiuolaikiniam menui. Ar "Kaunas 2022" gali padėti diskusijoms virsti realybe?

– Mes nuolat apie tai galvojame. Komandoje turime žmonių, nuodugniai tiriančių Kauną, jo pastatus, erdves, svarstančių, ką būtų galima pritaikyti šiuolaikinei kultūrai. Ruošiame pasiūlymus vienos švietimo įstaigos renovacijai, mąstome apie buvusio taksi parko patalpas. Variantų yra, tik visi jie nepigūs ir mūsų vienų biudžetui nepakeliami, tad ieškosime kitų būdų.

Kalbant apie parodų sales... Neslėpsiu, kai pradėjau dirbti su "Kaunas 2022", dar rengiant paraišką, esu sakiusi, kad šis titulas reikalingas jau vien dėl to, kad Kaune atsirastų šiuolaikinio meno centras (šypsosi). Vis dėlto, išanalizavus situaciją, akivaizdu, kad pakaktų tiesiog iš pagrindų sutvarkyti Kauno paveikslų galeriją ir Mykolo Žilinsko dailės galeriją, ir tai atitiktų mūsų miesto poreikius. Bet tai labai komplikuota, nes pastatai priklauso ne miestui, o Vyriausybei. Tarkime, paveikslų galerijos renovacijos šiuo metu nėra jokiuose planuose. Joje įrengtos saugyklos, šių nėra kur iškelti... Teko jau daug kartų drauge su galerijas valdančio Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus atstovais lankytis Kultūros ministerijoje, kalbėtis, diskutuoti apie galimybes. Na, bet ministerijoje irgi viskas keičiasi.

– Mąstant apie "Kaunas 2022" programų poveikį kartais atrodo, kad sėkmingai veikiančių, užsienyje Kauną garsinančių galerijų ar kitų institucijų veiklos šis projektas iš esmės nepakeis, tai yra jos jau dabar pasiekusios aukštą meninį lygį. Taigi Europos kultūros sostinės titulas daugiau įtakos turės ne profesionaliajam menui, o, tarkime, mikrorajonų bendruomenėms. Ar yra tokiose mintyse tiesos?

– Tikrai, Kauno situacija nėra tokia jau bloga. Savo kultūros lygiu netgi esame išskirtiniai Europos kultūros sostinių kontekste. Juk ne tik didieji miestai, kultūros židiniai, pelno šį titulą. Sakyčiau, esamiems ir būsimiems mūsų partneriams trūksta ne kokybės ar idėjų, bet finansų.

– Ir auditorijų?

– Tiesa, ir būtent čia "Kaunas 2022" gali padėti. Visiems mums, taip pat ir dirbantiems "Kaunas 2022" – juk atėjome iš savo organizacijų ir planuojame į jas grįžti – aktualu žinoti, kaip pasiekti naujas auditorijas, kaip ištrūkti iš pačių apsibrėžto elito rato ir matyti plačiau. Kaip tik dabar vyksta pirmoji auditorijų plėtros mokymų programa mūsų "Tempo akademijoje", dalyviai labai įkvėpti. Kvietėme įvairių organizacijų atstovus dalyvauti atrankoje, iš kiekvienos ją įveikusios mokymuose dalyvauja po du žmones. Žinoma, jei organizacija didesnė, tie du dar turės nudirbti didelį darbą grįžę po šių mokymų. Jie, beje, vyks iki pat 2022-ųjų, taigi tikiuosi, kad mąstymo apie būsimą auditoriją virusas spės po Kauną pasklisti plačiai. Žinote, taip pat tikiuosi, kad galimybė dalyvauti tokio tipo užsiėmimuose pritrauks į Kauno organizacijas jaunų darbuotojų! Ypač didelėse, veikiančiose daug metų, itin reikia šviežio kraujo ir naujo požiūrio.

– O dabar – ne apie darbuotojus, bet apie auditoriją. Tai yra tuos, kurie dar nėra auditorija. Skaitinėjant internete įvairias iš pirmo žvilgsnio pozityvias naujienas vis dėlto tenka susidurti su nemažai neigiamų komentarų. Maždaug kam švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus troleibusams marginti, plakatams spausdinti, mokymams – tai yra ne apčiuopiamiems projektams, infrastruktūrai, o kultūrai... Ar nesvyra jums rankos dėl tokio požiūrio? Ar galima per keletą metų jį pakeisti? Gal ne pakeisti, bet pakviesti gyventi įvairiaspalvį gyvenimą, nežiūrėti tik į ne visuomet nuvalytas šaligatvio plyteles?

Visi kuratoriai, kurie po rajoną važinėja su savo programomis, grįžta tokie įkvėpti, kad aš jiems net pavydžiu.

– Kiek teko bendrauti su kitų Europos kultūros sostinių atstovais, visi jie sako, kad bambėjimas ruošiantis pagrindiniams programos metams auga. Iš pradžių visi džiaugiasi: "Laimėjome!" Džiaugsmui nuslūgus imama svarstyti, kam viso to reikia, kokia bus nauda man ir miestui... Jei viskas gerai, per pagrindinius metus tas nepasitenkinimas ir skepsis vėl sumažėja, kyla miestiečių savivertė, jie jaučiasi svarbūs ir matomi Europoje.

Aš pati manau, kad svarbu kuo daugiau kauniečių įtraukti į savanoriškas veiklas, pakviesti juos būti atvirus, svetingus. Pavyzdžiui, užleisti vieną seniai nenaudojamą savo buto kambarį svečiams iš užsienio ar pabūti gidu, pavežioti užsieniečius po Kauno miestą ir rajoną savo automobiliu. Galbūt galima išvirti kavos turistams? Jei pats tampi reiškinio kūrėju, dalyviu, tai ir imi jį pozityviai vertinti. Bet bambeklių neišvengsime ir nereikia jų vengti. Mes darbo metu irgi bambame. Gal tai lietuvių tipinis bruožas? Vis dėlto darydamas ir matydamas rezultatus imi jausti malonumą.

– Akivaizdu, kad kalbant apie svetingumą ir savanorystę daug darbo turi ir turės "Fluxus" agentai, bendruomenių budintojai, veikiantys miesto mikrorajonuose ir Kauno rajono gyvenvietėse.

– Taip, nuo pavasario Kaune ir Kauno rajone veiks jau 20 agentų. Kaip tik šiuo metu mokosi antroji jų grupė. Aš pati asmeniškai labai nustebau, kad iš pirmųjų aštuonių agentų per pirmuosius metus nė vienas neatkrito! Juk jie, galima sakyti, išmetami į bekraštę jūrą veikti savarankiškai! Kiek teko kalbėtis su agentais, visi tikina, kad daugiausia motyvacijos jiems teikia pabudintų žmonių atsiliepimai. Jie jaučia, kad yra reikalingi. Kol kas – tik kol kas, nes jau šiemet prasidės profesionalių menininkų veiklos "Fluxus Labas!" ribose – itin didelių renginių mikrorajonuose nebuvo, bet akivaizdu, kad vien jau galimybė pabūti kartu, pasikalbėti ne tik apie kultūrą žmonėms labai daug reiškia.

– Gegužę vyks jau antrasis Europos kultūros sostinės forumas. Kuo jis bus kitoks nei vykęs pernai?

– Norime mažiau pranešimų, bet tikrai įkvepiančių, ir daugiau praktinių susitikimų su savo sričių profesionalais. Forumą šįkart pavadinome "Human Factor" (liet. "Žmogiškasis faktorius") – tai reiškia žmogiškumą šviesiąja prasme, tai, ką atsinešame su savo vizijomis ir kaip jomis užkrečiame kitus. Taip pat norime kalbėti ir apie žmogiškas klaidas. Juk kultūrą kuria žmonės. Be to, kviesime dalyvauti ne tik kultūros, bet ir verslo sektoriaus atstovus. Rengsime bendrus seminarus, kad vieni kitus pažintų ir galėtų paieškoti bendrų sąlyčio taškų.

– Atrodo, dar kalnas neapkalbėtų temų liko. Bet... ar jums pačiai lieka laiko užsukti į renginius Kaune, kurių, akivaizdu, gausėja, ir ne tik pažymėtų "Kaunas 2022" logotipu?

– Man laiko tikrai per mažai! Ir jo tik mažėja. Visgi labiausiai išgyvenu, kad trūksta laiko susitikimams su kultūros organizacijų vadovais. Sau, mąstydama apie 2019-uosius, pasakiau, kad jau geriau išvis niekur neisiu, bet susitiksiu su visais, ir ne po kartą. Metų pabaigoje norėčiau jau matyti gaires, ką partneriai veiks 2022-aisiais.