Tarptautinio festivalio "Poezijos pavasaris" kulminacija laikomame renginyje vainikuotas šiųmetis laureatas – "Kauno dienos" apžvalgininkas, poetas Kęstutis Navakas.
Tradicijas ir simbolius, net ir nelabai mėgstamus, galima prisijaukinti. Lengviausia tai padaryti tuomet, kai pats tampi jų dalimi. Tiksliau, kai tos kiek nuobodžios tradicijos pagriebia tave ir iškelia virš minios. Kažkas panašaus nutiko ir K.Navakui.
Per subtilaus humoro akinius stebintis ne tik Kauną su visais jo gyventojais ir poetais, bet ir likusią pasaulio dalį, savo pastebėjimus išguldantis esė ir savaitės komentaruose "Kauno dienoje", šįkart jis pats atsidūrė dėmesio centre. Kažin ar žodžio maestro dėl to jaukiai jaučiasi. Ypač – su pečius slegiančiu vainiku, apie kurį pasisakė ir "Poezijos pavasario" almanache.
Žinoma, kalbėjo su humoru: "Mane šiek tiek nervina ir tas tradicinis ąžuollapių vainikas – tokius geriau kabinti karvėms per Sekmines. Kolūkių laikais tai buvo cool, tokius pindavo ir geriausiam artojui, dabar gi gal būtų laikas rasti kitą simbolį, ne visi poetai tebenori būti krivių krivaičiai."
Vis dėlto labiau nei vainikavimo tradiciją jis norėtų pakeisti sąlygas, kuriomis išrenkamas vainikuojamasis.
"Potencialių laureatų kasmet mažėja, nes visi jau gavę. Tad kartais tie laurai atitekdavę ir ne pagrindiniams flagmanams, nors akivaizdžios gėdos lyg ir nebuvo. Sakyčiau, kad ši premija turėtų būti skiriama ir ne po vieną kartą, kitaip ilgainiui labai susmulkės. Antrą ar trečią kartą ji galėtų būti skiriama tik už visiškai išskirtines knygas, o tokių juk poetai parašo, nors ir LABAI retai.
Premija teikiama už geriausią metų poezijos knygą, įstatuose yra punktas, kad kitos gautos premijos komisijos sprendimui įtakos nedaro. Tad ir kadais gauti "Poezijos pavasario" laurai laikytini nuvytusiais, nebegaliojančiais ir atnaujintinais, arba kalbas apie geriausią knygą galime pamiršti. Visų jų autoriai bus "jau gavę", – sakė K.Navakas, pats laureatu tapęs už pernai išleistas eilėraščių knygas "100 du" ir "Lorelei: 50 meilės laiškų + meilės eilėraščių".
Tačiau nuostatai – bene viskas, ką "Poezijos pavasario" portrete norėtų pakeisti jo vienmetis K.Navakas.
"Romantiškas vaikystės veblenimas – paauglystės ambicijos – brandos ramybė – vėlyvosios brandos sukalkėjimas – ir: kas? Žinoma – antroji jaunystė ir naujai permąstomos formos. Nieko čia nereikia keisti, nes tai lyg skaičius pi – nieko nepakeisi. Kad ir kiek keistum, atskris poezijos paukštė ir pasirodys, kad visi čia laukė jos, ne tavęs, reformatoriau. Keisti galima tik vidujai, išorinis "tinklelis" priešinsis. O to tinklelio rėmuose galima visko pripinkliuoti, kas dabar šiek tiek ir daroma", – sakė K.Navakas.
Kaip šiandien jautėsi maestro, galima tik spėti: širdyje juokėsi įsivaizduodamas save vainikuotą; jautėsi išduodąs poeziją, kuri jam – pernelyg intymus reiškinys, kad būtų skaitoma miniai. Tačiau "Poezijos pavasaris" – vieta, kur kuriantieji susitinka su skaitančiaisiais. Ir nesvarbu, kad "Poezijos pavasario" renginiuose vyraujanti nuotaika – abejonė: poetai abejoja, ar publika yra jų auditorija, o pastaroji abejoja, ar iš tikrųjų mato savus autorius. "Abejonė yra filosofinė būsena, kelkraščiais pereinanti į poetinę", – sako K.Navakas.
Naujausi komentarai