Šlovė ir užmarštis

Kauno senosios kapinės. Taip gera vėl žengti parku tapusių kapinių siaurais takelių vingiais, mėgaujantis medžių paunksnėmis ir klausantis paukščių pokalbių, ką tik autobusų stotyje išlipus iš pajūrio ilgai vežusio autobuso. Aplink ypač tylu. Regis, vienas iš įprastai šiltų ir ramių vasaros vakarų, kurį taip nostalgiškai prisiminsi, kai viską aplink jau greitai vėl ilgam papuoš šerkšnas. Kojos veda prie plačiakamienio sunkiai apglėbiamo ąžuolo ir jo papėdėje esančio vieno mažo kapelio, greta didžio paminklo, skirto už tėvynės laisvę žuvusių karių atminimui. Kapo, nebyliai pasakojančio, kad prieš 85 metus ši diena čia buvo visiškai kitokia.

Čia dar veikė pagrindinės miesto kapinės, įkurtos 1847 m. Dar aidėjo gilūs atodūsiai ir atėjusiųjų akis drėkino gailesčio ašaros. Daugybės susirinkusiųjų sielos verkė ir šią dieną čia prie dar liauno ąžuolėlio laidojant V.Podėnaitę – jauną talentingą Valstybės teatro solistę, kurios pavardė puikuojasi žymiausių Lietuvos tarpukario operos solistų sąraše.

Klausimų kyla ne vienas. Koks buvo šios asmenybės gyvenimas? Kodėl teatro sceną ji paliko taip anksti? Ir kodėl šis kapas šiandien yra toks akivaizdžiai vienišas?

Posakis, kad garsiu pripažintu menininku tampama tik po mirties, dar sykį pasirodė esąs teisingas. Esant gyvai, V.Podėnaitei kišo koją lietuviškas pavydas. Tik pasitaikius progai jos pavardė buvo stumiama į paraštes, nenorint leisti jos talentui laisvai skleistis skiriant pagrindinius vaidmenis. Ypač vyresnių kolegių moterų. O šiai jaunai solistei tikrai buvo kuo pasigirti – turėjo ir unikalų dramatišką sopraną, ir žiūrovų akis užburdavo charizmatiška, nuoširdžiai natūralia vaidyba bei savo dailia išvaizda. Solistė buvo vidutinio ūgio, liekna, mėlynų akių, garbanotų kaštoninių plaukų.

Po mirties jos vardas greitai primirštas, o galiausiai – ir pats kapas. 1959 m. sovietinė valdžia nusprendė sunaikinti kapines, kuriose ilsėjosi ir daugelis mūsų tautos herojų. Išlikę gyvi giminaičiai turėjo galimybę mirusiųjų artimųjų palaikus perkelti į kitas miesto kapines. Tačiau ne visi kapai buvo perkelti. Tarp jų – ir solistės kapas, kuris buvo sulygintas su žeme.

Kad ir kaip būtų, šiandien, žvelgiant atgal, drąsiai galime sakyti, jog tai buvo išskirtinio talento dainininkė. Nesulaukusiai atitinkamo dėmesio Pirmosios nepriklausomybės metais likimas jai tarsi suteikė antrą šansą. Praėjusio amžiaus pabaigoje Aido Rimšos iniciatyva identifikuota kapavietė ir 1997 m. gruodžio 29 d. atidengta paminklinė plokštė (architektas Stasys Pūtvis). 1998 m. miesto centre, ant Gedimino gatvėje esančio namo, pažymėto 20-uoju numeriu, atidengta memorialinė lenta su užrašu "Šiame name 1932–1933 m. gyveno Lietuvos operos solistė Veronika Podėnaitė". Atkurti teisingumą siekta ir pavieniuose trumpuose spaudoje pasirodžiusiuose tekstuose ar naujai leidžiamose istorijos knygose ir enciklopedijose, bent trumpai užsimenant apie šią lietuvių operos solistę ir jos indėlį į Lietuvos profesionalaus operos teatro raidą.

Žavinga burtininkė

Iš išlikusių istorinių šaltinių žinoma, kad V.Podėnaitė gimė 1902 m. Kūčių dieną Rygoje. Jos abu tėvai buvo grynakraujai lietuviai: tėvas – aukštaitis, motina – žemaitė. Prasidėjęs karas privertė juos su dar kūdikiu baltaplauke Veronika pasitraukti į Rusiją, Charkovą, kur šeima gyveno ypač sunkiai.

Į Lietuvą Veronika, jos sesuo Salomėja ir motina sugrįžo 1919 m. alkanos, išsekusios, nudriskusiais rūbais. Jau Charkove jaunoji dainininkė mokėsi dainavimo meno ir stebino savo talentu. O į Kauną gyventi solistė atvyko 1920 m., kai, lenkams okupavus Vilnių, laikinąja sostine tapo Kaunas ir čia Lietuvių meno kūrėjų draugija įsteigė Operos vaidyklą, kuri po šešerių metų, susijungusi su dramos teatru ir baleto trupe, tapo Valstybės teatru.

Dainininkės sesuo ištekėjo už politiko, Krašto apsaugos, susisiekimo ministro Balio Sližio, kuris valdė Alantos dvarą Molėtų rajone, kuriame gyveno ir Podėnaičių motina.

1920 m. gruodžio 31 d. Valstybės teatre V.Podėnaitė atliko Floros partiją Giuseppe's Verdi "Traviatoje" – pirmajame profesionaliame Lietuvos operos teatre. Pagrindinius vaidmenis atliko Kipras Petrauskas ir Adelė Galaunienė, dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, libretą išvertė Balys Sruoga ir Faustas Kirša.  Floros vaidmuo nebuvo pagrindinis, aštuoniolikmetės solistės talentas neliko nepastebėtas, ją gyrė ir publika, ir spauda. Pastarojoje nuo to laiko nuolat pasirodydavo trumpos žinutės apie V.Podėnaitės kūrybinius žingsnius, išvykas ir sugrįžimą, pasirodymus premjerose, vis akcentuojant tai, kad Dievas šią asmenybę apdovanojęs ir grožiu, ir talentu. Ji buvo vadinama žavinga burtininke. Dainavo ir kitose operų premjerose Kaune.

Ypatinga sėkmė Italijoje

Debiutas Kauno scenoje buvo lemtingas – Lietuvos meno kūrėjų draugijos iniciatyva jai buvo paskirta stipendija ir ji turėjo galimybę išvykti studijuoti į Italiją. Pirmiausia solistė mokėsi pas privačius mokytojus, bet jai to neužteko, tad vėliau įstojo į Šv.Cecilijos konservatoriją Romoje. Čia ketverius metus jos pagrindine mokytoja buvo žymi Italijos solistė Edvige Ghibaudo. 1926 m. baigusi konservatoriją, studijas gilino Paryžiuje. 1929–1930 m. koncertavo Paryžiuje, Sorbonos universitete, kartu su kitais garsiais to meto lietuviais solistais A.Galauniene, S.Dievaityte, V.Bacevičiumi.

1930 m. V.Podėnaitė pradėjo solistės karjerą didžiojoje operos scenoje Italijoje. Pradėjusi dainuoti privačiuose Romos operos teatruose, po metų solistė gavo netikėtą laišką, kuriame Romos karališkosios operos – Teatro Reale dell’Opera – direktorius lietuvaitę kvietė padirbėti šiame didžiausiame Romos teatre. Ten vaidmenis ji kūrė Richardo Wagnerio, Richardo Strausso, Francesco Cilea operose.

Balsas turėjo vieną svarbią ir operos scenai būtiną savybę – lengvai "ėjo" per scenos rampą, pro dirigento galvą iki paskutiniųjų eilių salėje.

Po vieno spektaklio lietuvaitė buvo pristatyta ir karališkajai šeimai. Šiai pažinčiai buvo skirta valanda, per kurią solistė sulaukė didelio įvertinimo. Jai nusišypsojo laimė kartu dainuoti su žymiausiais to meto italų operos solistais Milano teatre "La Scala". Įdomi detalė: italai sunkiai ištarė solistės pavardę, taip pat dar ir dėl priežasties, jog solistė baiminosi, kad jos pavardė italų ausims gali būti pernelyg neskambi, Romoje solistė dainuodavo slapyvardžiu Vera Gaila (sutrumpinta motinos Gailiūtės pavardė), o "La Scala" teatre – jau tikrąja savo pavarde, operų afišose prie savo pavardės pridėdama dar "una artista lituana".

Svarbu pažymėti, kad V.Podėnaitė – pirmoji moteris solistė iš Lietuvos, dainavusi teatre "La Scala" – viename prestižiškiausių, garsiausių operos teatrų pasaulyje (įkurtas XVIII a. antrojoje pusėje). Kartu su Kipru Petrausku jie buvo pirmieji solistai lietuviai, dainavę šiame teatre. Patekti į jį, ypač svetimtaučiams, buvo ypač sunku.

Kaip vėliau prisiminė solistę artimai pažinojęs dirigentas Vytautas Marijošius, neįtikėtina sėkmė Italijoje jaunąją solistę lydėjo ir dėl jos audringo temperamento: "Podėnaitės balsas turėjo vieną svarbią ir operos scenai būtiną savybę – lengvai "ėjo" per scenos rampą, pro dirigento galvą iki paskutiniųjų eilių salėje. Turėjo daug kontrastingų spalvų ir puikią dikciją – ji žodžius tiesiog "krimste krimto". Problemų jai kartais sudarydavo audringas temperamentas, didesnis nuosaikumas būtų davęs kartais lygesnę emocijų moduliaciją, bet galbūt tai buvo viena iš tų savybių, kuri jos karjeroje taip imponavo italams..." ("Kultūros barai", Nr. 4, 1980).

Italijos spauda ypač palankiai įvertino lietuvaitės pasirodymus. Po 1929 m. teatre "La Scala" įvykusios "Aidos" premjeros, kurioje ji atliko pagrindinį Aidos vaidmenį, Italijos kritikai solistę įvertino kaip turinčią originalią, su niekuo nepalyginamą sceninę išraišką ir virtuoziškai valdančią balsą. "V.Podėnaitė turi soprano balsą, kuris turi visas savybes saldybės ir pajėgumo: ji moka duoti intymiškuose Aidos pergyvenimuose visus aistros virpėjimus, pagavimus, visą ašarų gailumą" ("Naujoji Romuva", 1932 m.). Ir tai tik viena citata iš daugelio kitų tekstų.

Lemtinga kelionė į Kauną

V.Podėnaitė nuolat galvojo apie galimybę pasilikti Italijoje ir toliau dainuoti "La Scaloje", mat jau buvo gavusi pasiūlymą dainuoti čia penkiose operose. Tačiau už Lietuvos švietimo ministerijos studijoms suteiktą stipendiją ji turėjo grįžti į Lietuvą ir dvejus metus dainuoti čia. Tad 1932 m. rugpjūtį ji sugrįžo į Kauną ir debiutavo G.Verdi operoje "Aida", kurioje įspūdingai atliko Aidos partiją.

Anot dirigento V.Marijošiaus, šis vaidmuo buvo tikras iššūkis: "Gerai įdainuotas itališkas tekstas visur skambėjo pasigėrėtinai, bet dainuojant lietuvių kalba ne tik priebalsiai, dvibalsiai, bet ir balsiai sudarė tiek daug rūpesčio, kad tik jos būdo savybė – bet kokia kaina pasiekti tikslą ir mano paaukotos atostogos beveik viską nugalėjo."

Tiesa, kaip pažymima to meto spaudoje, "Aidos" premjera buvo vis atidėliojama ir dėl teatre vykstančių intrigų Aidos vaidmenį norėta atiduoti kitoms solistėms.

Dainininkės kūrybos bruožus būtų galima įvardyti tokiais tarpukario spaudoje pasirodžiusiais žodžiais: balsas iš prigimties turtingas, elastingas, ryškus, šiltai nuoširdus, giliai turiningas, skambaus tembro, giliai dramatiškas, techniškai išlavintas, natūralus vaidybiškumas, nepamainomas dramatinis sopranas Valstybės teatre. Visa tai galima pajusti ir vienoje iš paskutinių solistės sukurtų arijų – Giacomo Puccini operoje "Toska" (Toskos arija), kurios fragmentą galima išgirsti ir šiandien – internete laisvai prieinamame 1990 m. išleistos plokštelės "Lietuvos operos solistai" skaitmeniniame įraše.

Kokia būtų buvusi tolimesnė solistės karjera, galima tik įsivaizduoti. Grįžimas į Kauną buvo lemtingas. 1933 m. ją užklupo sunki liga, Miško gatvėje veikusioje gydytojo I.Levitano įkurtoje klinikoje (dabar Krikščioniškieji gimdymo namai) jai buvo atlikta operacija, tačiau nesėkmingai ir liepos 9 d. 22 val. solistė paliko šį pasaulį.

Laidotuvės įvyko liepos 11 d., 17 val. kūną išlydint iš Karmelitų bažnyčios į Kauno miesto (dar vaidintas Karmelitų) kapines. Laidotuvėse dalyvavo solistės motina, jos sesuo, giminės, teatro kolektyvas ir didžiulė minia kauniečių. Kaip akcentuojama to meto spaudoje, atrodė, kad solistė sugrįžo į Lietuvą ne dainuoti, o numirti. Po operacijos dainininkė planavo važiuoti ilsėtis į Palangą. Ketino netrukus ir ištekėti, tačiau viskas taip ir liko neįgyvendinta.

Viename iš 1936 m. publikuotų tekstų žurnale "Naujoji Romuva" apie solistę ir jos mirtį buvo rašoma taip: "Ji buvo labai nuoširdi, atsidėjusi savo mylimai dainai ir net labai vienuoliška, elgetai atiduodavus paskutinį centą. Jos pažįstamų įvertinimu, ji buvo šviesulėlis... Mirė belaukdama grįžtančio iš Italijos sužadėtinio, su kuriuo norėjo susituokti visai sveika. Deja, sužadėtinis grįžęs rado tik jos kapą."

Nebuvo laukiama

Vis dėlto po sėkmingo karjeros etapo Italijoje ir italų kritikų pripažinimo V.Podėnaitė, kaip per greitai iškilusi žvaigždė, Lietuvoje nelabai buvo laukiama. Tačiau ji pati nesiveldavusi į intrigas ir stengėsi jas ignoruoti, jų nepastebėti. Nors ir pasirodydavo palankių tekstų spaudoje, būtent to meto lietuviai teatro kritikai savosiose recenzijose gana kritiškai vertino solistės duomenis, teigdami, kad jos vaidyba yra ne visai vykusi, o ir balsas neva ne toks ir puikus.

Dainininkės talentas tuomečiame lietuviško teatro kontekste atrodė kiek svetimas, kitoniškas, neįtelpantis į dominuojančius šablonų rėmus.

Kita vertus, dėl to nereikėtų per daug stebėtis, kadangi pirmieji profesionalaus lietuviško teatro žingsniai buvo paženklinti gilių mėgėjiškumo pėdsakų visuose lygiuose, taip pat ir kritikoje. Be to, atitinkamą išsilavinimą ir duomenis turinčių profesionalių kūrėjų ir kritikų itin trūko.

Per menkai susipažinę su Vakarų kultūra, savose sultyse virusi nemaža dalis to meto menininkų ir kritikų kūrė bei vertino remdamiesi gana subjektyviais kriterijais, taip pat ir teatro scenoje dominuojančia rusų realistinio teatro mokyklos estetika. Iš Italijos sugrįžusi V.Podėnaitė į lietuviškąją sceną atnešė naujoviškumo dvasią. Čia realistine vaidybos mokykla besiremiantys solistai ir aktoriai vaidmenis kūrė daugiausia remdamiesi išoriniais efektais, V.Podėnaitė vaidmenis kūrė savo vidumi, vidine ekspresija. Tokia vaidyba Kaune liko nesuprasta, vadinta nebylia.

Dainininkės talentas tuomečiame lietuviško teatro kontekste atrodė kiek svetimas, kitoniškas, neįtelpantis į dominuojančius šablonų rėmus, todėl tarytum ir kritikų iki galo buvo nesuprastas ir neįvertintas. Bijota ir to, kad šis talentas gali nustelbti vyresnių solisčių vietas, pripažinimą ir šlovę. Buvo netgi paskleista paskalų, neva solistė nėra lietuvė.

Viename interviu, kai solistę žurnalistas kalbino jos pačios bute Gedimino g. 20, šypsodamasi ji paneigė šias kalbas: "Daugelis taip mano dėl to, kad aš, būdama kitatautė, patekau "Scalon". Bet jie labai klysta. Aš esu gryniausio kraujo lietuvė. Net Italijoj visur save taip vadinau. Patys italai mane vadindavo ne pavarde, bet "sinjora Lituana". Norėdama dar labiau savo lietuviškumą užakcentuoti, koncerte "Dell’opera Delle Chiese Povere", kuriame dainavo žymiausi pasaulio dainininkai, aš dainavau lietuviškai: "Aguonėles", "Našlaitėlę" ir "Plaukė sau laivelis".

Galbūt dėl viso to jos kapas dvelkia vienišumu. Perėjus išlikusiais solistės biografijos pėdsakais, iškyla ir dar vienas klausimas: ar istorija nesikartoja ir šiandien, kai mąstydamas kitaip, būdamas atviros ir šviesios širdies lokalioje erdvėje taip dažnai pasijunti svetimas ir vienišas?