Negausūs metai

"Kaip gimė premija? Ginčuose ir nesutarimuose. Mums atrodė, kad reikia turėti kažką, ko nepaveiks valdžių kaita ir savivaldybės rinkimai", – stojęs prieš minią Kauno menininkų namuose, literatūrinės premijos sumanytojas poetas Petras Palilionis džiaugėsi, kad savo kelią pradėjęs 1999-aisiais, litas toliau gula į nusipelniusiųjų delnus.

Įtupdytas skulptoriaus Stasio Žirgulio autoriniame darbe, litas kartu su diplomu ir pinigine premija šlovina rašytojų meistrystę.

Vienas laureatas, anot P.Paliliono, iš laimės litą bučiavo, kitas garbus kūrėjas pinigo atsisakė.

"Šiaip ar taip, litas buvo ir bus", – kalbą užtvirtino poetas.

"Vieno lito" literatūrinė premija teikiama jau dvidešimtus metus. Kandidatuoti į ją gali įvairiausių žanrų, skirtingas temas analizuojantys ir įvairų patirties bagažą turintys Kauno kūrėjai.

Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis apgailestavo, kad 2018-ieji nebuvo gausūs knygų. Jei ankstesniais metais Kauno kūrėjai į skaitytojų namų bibliotekas paleisdavo pusšimtį ir daugiau, praėjusiais metais jie parašė tik 27 knygas: dešimt poezijos, dvi prozos, vieną fakto literatūros, septynias vaikų ir septynis verstus romanus.

"Tai, kad mažiau, nereiškia menkesnę literatūrinę vertę", – metų geriausiojo rinkimų tvarką priminė poetas ir prozininkas V.Kiaušas-Elmiškis.

Nurungė likusius

Simbolinę "Vieno lito" premiją kiekvienais metais įteikiama labiausiai pasižymėjusiam ir geriausiai rašytojų sąjungos narių įvertintam autoriui.

Diskutuodami, jį išrenka LRS Kauno skyriaus tarybos nariai – patys rašytojai. Kompetentingi savo srities profesionalai ir žinoma, reikliausi skaitytojai.

Pervertę 2018-aisiais išleistas Kauno kūrėjų knygas, komisijos nariai nusprendė, kad premijos nusipelno ne Kęstutis Navakas su dviem savo "kūdikiais", ne Lina Navickaitė su "Po mirksnio atspėčiau", o D.Zelčiūtė ir jos egzistenciniai ieškojimai, autentiški atsivėrimai eilėraščių rinkinyje "Prieglaudos miestai".

"Miela Dovile, kreipiuosi į tave, nes nebėra ko slėpti – esi dvidešimtoji garbingos "Vieno lito"  premijos laureatė. Daugybę metų esame pažįstami, stebime vienas kito gyvenimą, kūrybą, pasiekimus, netektis ir džiaugsmus. Bet šiandien nori kalbėti tik apie džiaugsmus, – apglėbęs gėlių puokštę, praėjusių metų premijos laureatas Gediminas Jankus kreipėsi į pirmoje eilėje sėdinčią poetę, dramaturgę ir eseistę Dovilę Zelčiūtę. – Man tu – ne tik poezija. Man tu – teatro žmogus. Lenkiuosi ir nuoširdžiai sveikinu."

Tapatino su estafete

Kartu su G.Jankumi džiaugėsi ir P.Palilionis. Esą labai simboliška, dvidešimtoji premija iškeliavo į pirmojo premijos laureato, satyriko, prozininko ir vertėjo Jurgio Gimberio našlės rankas. "Vieną litą" kaip ženklą iš aukščiau vertino ir pati kūrėja.

"Jurgis premiją gavo 1999-aisiais, aš – po dvidešimties metų. Gyvenimo prasme mus taip pat skiria dvidešimt metų, – įvertinimą su estafete, kurių ji niekada nemėgo, tapatino poetė. – Taip, mokykloje dėl savo kompleksijos estafetes aš sugriaudavau. Todėl veiksmas ir pats žodis, kai esi kolektyvinėje eigoje man visada atrodė rizikingas. Šia estafete aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi."

Ne mažiau nei kūrybinių lenktynių etapas, su kuriuo susidorojo sėkmingai, kūrėją džiugino ir įveikti konkurentai. Bene labiausiai – vasario pradžioje Vyriausybės kultūros ir meno premija apdovanotas K.Navakas.

"Žiūrėjau, kas man galėtų pavydėti iš garbingų ir visas premijas susišlavusių žmonių iš Kauno. Pasirodo, kad Kęstučiui Navakui nušluosčiau nosį", – šmaikštavo laureatė.

Keliais sakiniais užsiminusi, ką mano apie kūrybą, vertinamą premijomis ir kaip svarbu išlikti savimi, poetė prabilo savo eilėmis. Jomis ji užbaigė ir vakarą.

"Sniego baltumas persmelkė. Laikas sugrįžti. Mama, vežk mane rogėmis atgal į vaikystę. Nuo Žaliakalnio tiesiai į daubą, kur miestas ir kaukės, teatro svaiginantis kvapas protą sujaukęs", – į susirinkusiuosius žvelgė D.Zelčiūtė.