Atsitiktinumo burtai

Užsiplikau čiobrelių arbatos. Už lango besileidžiančios saulės peizaže draugiškai mojuoja žalutėliai kaštono lapai – nuleidžiu romanetę. Ne, tamsos neužtenka – uždegu žvakę. Jau daugiau paslapties. Atsisėdu priešais kompiuterį, nekantriai laukiu. Nuslydusi nuo kojos šlepetė šlepteli žemėn, į sieną bumbteli kaimyno sieninės spintos durys, į kambarį įsėlina namiškiai, klausdami, kada "grįšiu" iš teatro... Lydint tokioms teatro magiją į dvikovą kviečiančioms buitinėms aplinkybėms "YouTube" prasideda interneto spektaklio (kūrėjai jį įvardijo internetine (anti)utopija) "Protestas" premjera.

Turbūt panašiai dviprasmiškai jautėsi visi, nusprendę išvysti šį kūrybinį projektą. Greičiausiai ir patys aktoriai, ko gero, vaidinę taip pat avėdami šlepetėmis. Belaukiant premjeros galvoje sukosi įvairios mintys ir daugybė klausimų. Ypač nerimą ir kartu intrigą kėlė faktas, kad spektaklis buvo sukurtas labai greitai. Žaibiškai ne tik parašyta pjesė, bet ir subrandintos kitų spektaklio sudedamųjų dalių vizijos. Spektaklį žiūrėjau ne vieną vakarą. Ką gi, galiu drąsiai teigti, kad rezultatas ne tik nenuvylė, bet ir stipriai įkvėpė.

Viena stipriausių spektaklio pusių ta, kad nors tai internetu transliuojamas ir tiesiogiai kuriamas spektaklis, todėl kūrėjams kėlęs daug iššūkių, jis stipriai išgrynintas. Įprastu būdu teatro scenoje vaidinamas ne vienas spektaklis ne visada būna toks "grynas" ir "tiesioginis". "Proteste" nėra nereikalingų objektų, žodžių, veiksmų, garsų. Atrodo, viskas yra ten, kur tam yra skirta vieta. Jau tokios fatališkos yra Ž.Vingelio rankos – kas į jas patenka, įgyja gyvybę ir turi teisę egzistuoti, kaip kad už mano lango kaštonas. Jo spektakliai ypatingi ne demonstratyviu šiuolaikiškumu, hiperįmantriomis formomis, siekiu šokiruoti, kas dažnai yra būdinga jauniems režisieriams, bet gebėjimu įtikinti, kai, regis, net atsitiktinumas yra nulemtas iš anksto.

Ž.Vingelis elgiasi lyg burtininkas. It koks Gendalfas trinkteli nematoma magiška lazda žemėn ir materializuojasi iš kito laiko ar dimensijos išsprogusi realybė. Jau pirmieji režisieriaus spektakliai leido padaryti išvadą, kad jis mąsto visai ne kaip jaunas žmogus. Lyg būtų daug gyvenimų nugyvenusi į jauną kūną reinkarnavusi siela, turtinga išmintimi ir stebėtina kantrybe prasibrauti į tas gelmes, kurias nuo žmogaus saugo daugybė durų. Tai leidžia gimti stipriai paveikiems spektakliams, kuriuose susitinka teatras, vizualieji menai, mokslas ir magija. Paradoksalu, gana šiuolaikiški Ž.Vingelio spektakliai išryškina tai, kas yra tikrasis teatras. Turiu minty antikines tragedijas, persmelktas esminio klausimo – ar žmogaus likimas yra nulemtas dievų ar vis dėlto jis jį gali keisti savo valia?

Dabarties ir ateities vienatvė

Bendrystės pojūtis tampa tikroviškesnis nei šiandien TV, kompiuterių ar išmaniųjų telefonų ekranuose kuriamos realybės versija.

Ar žmogus privalo tik vykdyti kažkieno valią ar gali išdrįsti nepaklusti, svarstoma ir "Proteste", kuriame Dzeusą įkūnija 2220 m. egzistuojanti betautė žmonijos valstybė Monaksija. Ar, tiksliau, ją valdančios Motinos Monaksijos valia. Dramaturgės Godos Simonaitytės parašytame siužete šios valstybės gyventojams draudžiama jausti stiprias emocijas, jos yra slopinamos specialiais gėrimais, to nedarantiems gresia griežtos bausmės. Monaksija sukurta siekiant mokslo progreso, kad žmonės galėtų dirbti racionaliai, o ne priimti sprendimus vedami emocijų. Žmonijos istorija jau įrodė, kad stiprios emocijos gimdo karus.

Spektaklyje veikia šeši personažai: Motina Monaksija, Mokytojas, trys jo mokiniai ir dirbtinio intelekto programa Kiri. Siužetas gana paprastas: Mokytojas nuotoliniu būdu veda bendravimo įgūdžių mokymus, padedamas programos Kiri, jis pasakoja apie tai, kaip žmonės bendravo anksčiau, galėdami jausti. Šie mokymai yra slapti. Vieną dieną į mokymus prisijungia mokinys Milas2194 ir papasakoja apie tai, kad jis patyrė draudžiamą meilės jausmą. Taip po kurio laiko Mokytojas ir jo mokiniai emociškai suartėja ir nusprendžia nepaklusti Monaksijos įstatymams. Jie rengia protestą, siekdami teisės jausti. Istorijoje gausu humoro, kuriozinių atsitiktinumų. Tiesa, pjesės pagrindinė tema nenaujas reiškinys, ji jau yra gvildenta ne viename kino filme, kad ir tame pačiame klasika tapusiame Kurto Wimmerio "Ekvilibriume". Vis dėlto tai lietuviška fantastika ir tai kelia žavesį.

Spektaklis konstruojamas iš ekrane vienu metu matomų Mokytojo ir jo mokinių profilių. Kaip kad karantino dienomis bendraujame posėdžiuose, paskaitose, diskusijose ar kituose virtualiuosiuose susitikimuose. Kokie izoliuoti ir vieniši spektaklio veikėjai žvelgia į mus, tokie ir mes stebime juos. Vienatvės jausmas ir noras patirti tikrus jausmus nutiesia tiltą tarp šiandienos pasaulio ir ateities Monaksijos. Ekranuose matai tik aktorių futuristiškai nugrimuotus veidus, pasitelkiant apšvietimą ir garsą kuriamas skirtingas veiksmo vietas ir atmosferas, tačiau vaizduotė sukuria labai tikrovišką 2220 m. realybės versiją. Lyg nebūtų to 200 metų skirtumo.

Karantinas leido patikėti neįtikimais dalykais, kaip kad neseniai vieną rytą pabudus išvystu apsnigtų žydinčių sodų grožiu. Šis laikas sukūrė naują realybę, kurioje vienu metu gali egzistuoti daug vienas kitam prieštaraujančių reiškinių. Prie kurios stebėtinai greitai pripratome ir kuriai kartu norisi priešintis. Daug kas, kas anksčiau atrodė tikra, dabar tampa melu, ir atvirkščiai. Bendrystės pojūtis, viduje protestui kartu susivienijus su spektaklio veikėjais, tampa tikroviškesnis nei šiandien TV, kompiuterių ar išmaniųjų telefonų ekranuose kuriamos realybės versija.

Naujos galimybės

Negalima nepagirti puikios aktorių vaidybos. Jie kuria įtikinamus vaidmenis, tarsi vaidintų tikroje teatro scenoje. Jeigu mes dažniau virtualiai mokėtume taip išreikšti emocijas, ištverti karantino apribojimus būtų kur kas lengviau. Net Vilmos Raubaitės suvaidinta dirbtinio intelekto programa Kiri spektaklyje tampa itin žmogiška. Šarūno Banevičiaus Mokytojas – labiausiai regimą transformaciją patiriantis personažas. Jis nebijo parodyti tikrų savo jausmų, kad ir kokie nepriimtini jie būtų. Mokinius vaidina aktoriai Kamilė Lebedytė, Deividas Breivė (taip pat Monaksijos įvaizdžio autorius), Gytis Laskovas ir Saulė Sakalauskaitė, kuri, kaip vėliau paaiškėja, iš tiesų yra pati Motina Monaksija. Ž.Vingelio spektakliuose svarbų vaidmenį vaidina ir muzika. Gyvybiškai būtina ji yra ir čia – kompozitorius Audrius Šiurys taikliai mesteli emocijas virpinančias garsų jungtis. Virtualiąją erdvę originaliai kuria vaizdo menininkas ir tiesioginės transliacijos režisierius Kornelijus Jaroševičius bei dailininkė Dovilė Gecaitė.

Ž.Vingelio "Protestas" išryškino tas teatro galimybes, kurios iki šiol nebuvo efektyviai išnaudojamos. Ne vieną dieną nemokamai transliuotas spektaklis turėjo pasiekti nemažai žiūrovų. Sudominti ir tuos, kurių kasdienybėje žodis "teatras" buvo tolimas svečias. Ko gero, ateityje virtualiojo spektaklio žanras taps tokia pat norma kaip tragedija ar komedija.

"Protesto" eksperimentas – tauri ir kartu trapi idėja, žaismingai įkvepianti nusiplėšti paklusniai abejingo stebėtojo kaukę ir leisti savyje pajusti emocijų gyvumą, ar tai būtų pyktis, baimė, juokas, viltis, nuostaba, nusivylimas ar liūdesys. Blogų emocijų nėra. Blogai yra apsimesti, kad jos, drauge ir mes, neegzistuojame.

Aktoriai planuoja ir daugiau pasirodymų – gegužės 22 d. ir 31 d. 20 val.