Kartos drama

„Nepalenkiamasis“ – taip pavadinti savąją knygą autorę paskatino Z. Varnausko įvaizdis, išryškėjęs analizuojant valstybiniuose ir privačiuose archyvuose saugomus šaltinius. R. Žukienė jį vadina  svarbia Kauno meninio gyvenimo asmenybe, vienu įdomiausių pokarinės kartos dailininkų, kūrusį daugiausiai ne viešumai, nuolat priešgyniavusį prieš visus ir viską, dažnai nepaisiusį primetamų sąlygų.

Gausiai dailininko portretais, gyvenimo epizodus atspindinčiomis nuotraukomis, kūrinių reprodukcijomis iliustruota knyga, įspūdinga gausa šaltinių, liudijimų paremtas, vaizdinga kalba parašytas tekstas pasakoja ne tik apie patį Z. Varnauską, bet ir apie jo gyvenimo laikmečio Kauno menininkų bendruomenės, Lietuvos dailės studijų transformacijas.

Anot Dr. Lijanos Natalevičienės, ši monografija – ne vieno žmogaus, bet visos jo kartos gyvenimo istorija, pasakojimas apie sudėtingas istorines pervartas, į kurias pakliuvo ne tik Z. Varnauskas, bet ir kiti jo bendraamžiai dailininkai. Juolab kad, pačios autorės teigimu, pirmosios pokario kartos menininkų kūryba kol kas dar nesulaukė pakankamai dailės istorikų dėmesio.

Z. Varnauskas (1923-2010) ir jo kartos kūrėjai – prieškariu ir karo metais dailę studijavę, savo profesionalaus kelio pradžioje patyrę milžiniškus sukrėtimus – pokario represijas, artimųjų netektis – išgyveno šalies grimzdimą į sovietų okupacijos tamsą.

Dėstytojas Z. Varnauskas su pozuotoju „Žveju“. 1950 m. Iliustracijos iš „Nepalenkiamasis. Zenonas Varnauskas, Rasa Žukienė. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2022 m.“

Įtampos, nuolatinės konfrontacijos su suvaržymais kūrybai, rizika, jog visuotine kontrole pagrįsta totalitarinė sistema bet kada gali peržengti ir asmeninio saugumo ribas, lydėjo Z. Varnauską gražiausiu gyvenimo etapu. Traukiantis frontui, Lietuvą paliko ir daug autoritetingų meno pedagogų: 1944 metų rudenį ūmai pasikeitė Žaliakalnio, Ąžuolų kalno peizažas – likusiems teko mokytis naujos elgesio strategijos, laviruoti tarp okupacinės valdžios politikos ir meniškos prigimties.

Kartai nebuvo leista įgyvendinti lūkesčių, todėl vieni rinkosi nonkonformistų kelią, kiti savo maištą slėpė giliai dirbtuvėse. Daug jų tapo pedagogais, dirbo pramonės įmonių dailininkais.

1947-ųjų vasarą Z. Varnauskas gynėsi diplominį darbą: austinį kilimą „Statybos“. „Išreikšti sovietinio gyvenimo optimizmą, nors daugelio atmintyje dar tebestūksojo karo vaizdai, kasdien grėsė tardymai ir tremtis, o tikrovė tepriminė buvusios laisvės griuvėsius“, – apie sąlygas, kuriomis Z. Varnauskas turėjo įžengti į profesionalų pasaulį, rašo R. Žukienė.

Z. Varnausko kartai nebuvo leista įgyvendinti sąmoningo profesijos pasirinkimo pradžioje puoselėtų lūkesčių, todėl vieni rinkosi patogesnį nonkonformistų kelią, kiti savo maištą slėpė giliai dirbtuvėse. Daug jų tapo pedagogais, dirbo pramonės įmonių dailininkais, tad liko lietuvių dailės paribiuose. Iš dalies juos nustelbė postalininė karta, o vėliau dėmesio pristigo tiems dailininkams, kurie sovietmečiu pasirinko gyventi ir kurti ne sostinėje, bet Kaune.

Autoportretas. Popierius, mišri technika, kopijavimas dauginimo aparatu.

Indėlis į meno studijas

Ilgu 1947-2000 m. laikotarpiu Z. Varnausko pavardė buvo svarbi ne tik Kauno, bet ir Vilniaus kultūros lauke. „Jis yra viena iš kelių svarbiausių Kauno asmenybių, kurios neleido nei sau, nei aplinkiniams – meno funkcionieriams, dailės studentams – pamiršti prieškarinių Kauno meno mokyklos tradicijų, nepasidavė kultūriniam „antrojo miesto“ smukdymui, vykdytam sovietmečiu“, – rašo R. Žukienė.

Būdamas garsiosios Kauno meno mokyklos auklėtiniu (Kauno valstybiniame taikomosios dailės institute studijavo tekstilę ir grafiką 1940-1947), Z. Varnauskas liko Kaune net ir tuomet, kai 1951 m., uždarius institutą, dailės studijos buvo perkeltos į Vilnių. Likęs Kaune, dirbo taikomosios dailės vidurinėje mokykloje, Stepo Žuko technikume, tačiau jau netrukus ėmė rūpintis savosios alma mater atkūrimu. 1959 m. tapo faktiniu Dailės instituto Kauno vakarinio taikomosios dailės skyriaus vadovu – šioje institucijoje, keitusioje pavadinimus ir galiausiai virtusiose Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetu, dirbo iki pat 2000-ųjų.

Mergina su balta drobe rankose.

Atgauti tarpukariu susiformavusį Kauno kaip menininkų kalvės prestižą Z. Varnauskui rūpėjo jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. To meto spaudoje jis kėlė tuometinio Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno pramoninės dailės fakulteto studijų sistemos gerinimo klausimus, siūlė diegti konkrečius gerosios praktikos iš praeities pavyzdžius.

Prieš srovę

Knygos autorė Z. Varnauską vadindama tiesiu ir drąsiu žmogumi, kuris sugebėjo ne vien kalbėti, bet ir kurti, veikti veržliai ir apdairiai.

Pirmasis diplomuotas Lietuvos tekstilininkas, daug nuveikęs kuriant profesionalią lietuvių tekstilę, ugdydamas jaunuosius menininkus, Z. Varnauskas aktyviai propagavo tradicinės audimo technikos ir austinių kilimų modernioje buityje naudojimą. Nors, kaip pastebi knygos autorė, menininko tekstilės palikimas nedidelis, jis labai savitas – kūrėjas perėmė ir vystė savo mokytojų – Viktoro Petravičiaus, Antano Tamošaičio, Liudo Truikio idėjas ir principus. Monografijos autorė detaliai išnagrinėja kai kurių Z. Varnausko kilimų techniką, motyvus, atskleisdama kūrinius platesniame kontekste.

Z. Varnausko, Liudo Truikio, Vaclovo Šiugždinio pavardės reiškė daugiau nei sovietmečio vadinamieji menininkai inteligentai: jie buvę niekada nieko nepardavę žmonės-oazės.

Pirmojoje personalinėje parodoje tuometiniame SSRS valstybiniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje 1973 m. Z. Varnauskas eksponavo ne tik tekstilę, bet ir tapybą, grafiką, monotipijas, piešinius. Nuostabos toks sprendimas nekeltų šiandieniniame kontekste, kai meno žemėlapyje išplaukusios ribos tarp disciplinų, o kūrėjai nevengia trumpesnių ar ilgesnių ekskursų į anaiptol ne vien tik kaimynines sritis.

Sovietmečio Lietuvoje dailininkų pasiskirstymas pagal dailės sritis ir turimus specialybių diplomus buvęs griežtas ir net pačių menininkų nekvestionuojamas dalykas. Tačiau Z. Varnauskas buvo veržlus dailininkas, todėl stebino ne tik dailės sričių aprėptimi, bet ir savarankišku požiūriu į kūrybos techniką, motyvus.

Nors 8-ojo dešimtmečio pradžioje vertingesne laikyta tapyba aliejumi ant drobės, jis rinkosi guašą, temperą ir popierių, pratęsė Adomo Galdiko pamėgtą tapybos būdą: tapęs greitai, impulsyviai, o jau paskui iš dešimčių bandymų atrinkdavęs geriausiai pavykusį kūrinį.

Gobelenas. Nemuno krašto žmonės. 1983 m.

Visą gyvenimą pildytame Z. Varnausko tapybos ir grafikos darbų cikle „Nemuno krašto žmonės“ atskleidžiamas prieškario kartos dvasinis paveikslas. Kaip to paties laikotarpio Lietuvos fotografijos mokyklos meistrai jis bandė sustabdyti nykstančio lietuviško kaimo akimirkas.

„Priešingai oficialiai sovietinio meno taisyklei vaizduoti optimistiškai nusiteikusius personažus, Varnausko kūriniuose žmonės apskritai liūdnoki, neretai suvis paskendę sunkiose mintyse“, – rašo R. Žukienė, pabrėždama trapų šiose kompozicijose atspindimą saugumo jausmą.

Kaip ir milijonai sovietinės Lietuvos gyventojų, Z. Varnauskas skaudžiai jautė nuo geležinės uždangos, atskyrusios okupuotą šalį nuo laisvojo pasaulio, sklindantį bauginantį šaltį. Jis nebuvo iš tų „patikimųjų“ menininkų, kuriems būtų leista išvykti bent į socialistines šalis, tačiau radęs progą gerte gėrė žinias apie Vakarų meno kontekstą – nuolat lankėsi Maskvoje, tuometiniame Leningrade rengiamose užsienio meno parodose, rūpinosi gauti anuomet deficitinės literatūros, meno albumų apie užsienio dailę.

Gerbė laisvę

Knygoje susitelkiama į Z. Varnausko kaip menininko profesionalo gyvenimą – asmeniniai jo aspektai atskleidžiami tik tiek, kiek yra susiję su kūryba ar veikla.

Pusšimtis pedagoginio darbo metų Kauno dailės mokyklose ir dabartiniame VDA padalinyje paliko ryškų Z. Varnausko pėdsaką ne tik studijavusių būsimųjų menininkų atmintyje, bet darė įtaką ir jų kūrybai.

Šias išvadas pagrindžia ir knygoje užfiksuoti buvusių menininko studentų, šiandien radusių savo vietą meno pasaulyje, atsiminimai. Kai kuriems jų Z. Varnausko, Liudo Truikio, Vaclovo Šiugždinio pavardės reiškė daugiau nei sovietmečio vadinamieji menininkai inteligentai: jie buvę niekada nieko nepardavę žmonės-oazės.

Z. Varnauskas save laikė L. Truikio mokiniu. Anot buvusio Z. Varnausko mokinio Antano Miškinio, kurio prisiminimai taip pat randami knygoje, abu motyvų kūrybai ir dvasinės striprybės ieškoję liaudies mene.

Anot dailininkės tekstilinkės Jūratės Petruškevičiūtės, Z. Varnauskas dirbo kitaip nei kiti dėstytojai, suteikė daugiau laisvės, tačiau sykiu ugdė ir atsakomybę. Pats turėjo tvirtą nuomonę ir skonį, bet jo neprimetė studentams – matęs kiekvieno gabumus, leidęs jiems reikštis ir vystytis.

„Z. Varnauskas degdavo noru perteikti tai, ką pats buvo supratęs (...). Gerai pamenu jo atsakymą į paties užduotą klausimą, kas yra kompozicija. Atsakymas priblokšdavo paprastumu: (...) popieriaus lapas turi po dvi vertikales ir horizontales, tai jei norime, kad pavyktų kompozicija, turime galvoti apie šias kompozicijos linijas“, – prisiminė dailės pedagogė Rasa Užpelkytė.

Motina. 1942 m.

Keramikui Vladui Rukšai Z. Varnauskas – tarsi lietuvių Dievas Senelis, kuris ne jėga, bet išmintimi primena žmogaus esmes ir taip stengiasi išjudinti iš sustingimo bei inercijos.

Kaip pastebi knygos autorė, šiandien po truputį atsikratoma schemiškumo, kai menininkai dalijami pagal santykį su sovietų valdžia ar geografinį pasirinkimą, į „tyliuosius modernistus“ ar „oficialiuosius“ dailininkus, kūrusius vaizduojamąjį ir vadinamąjį taikomąjį meną. Tad galima viltis, kad akademinės institucijos atiduos skolą, kurios dažnas praeities kūrėjas nesulaukė, ir ties praeities menininkų sąvadu rasis daugiau solidžių leidinių, pateikiančių profesionalią jų kūrybos, pasaulėvaizdžio analizę.