Graži ir išmintinga
Su Z.I.Dargiene norisi kalbėtis iki paryčių: jos prisiminimai apie karą, pokarį, kelią į meno pasaulį, šeimą ir paslaptingą Laimos tinklą įdomūs, intriguojantys, išmintingi. Ir niekaip nenustoji žavėtis 80-ąjį jubiliejų mininčios menininkės grožiu – ji išties labai graži, tiek labai, kad norisi įminti šią paslaptį. Ir, regis, tai pavyksta – Z.I.Dargienė nekaupia savyje nuoskaudų, nusivylimų ar pykčio, jos veide ryškiausiai įsirašęs moteriškas švelnumas, nuolankumas ir atlaidumas, o jaunatviški prisiminimai nė mažumėlę neapnešti burblenimų, esą "mūsų laikais jaunimas buvo kitoks" ar pan.
Tekstilininkė puikiai prisimena, kad egzaminams ruoštis į tuometę Taikomosios dailės mokyklą (vėliau – S.Žuko technikumas, dabar – Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas) buvo labai sunku, nes iki ryto su bendrabučio kambario draugėmis šokdavo ir linksmindavosi.
Kai klausaisi dailininkės, atrodo, kad tuomet išties visi labiau mokėjo linksmintis ir džiaugtis. Nors per karą ji pati su tėvais bėgo iš bombarduojamos savo sodybos, į kurią, beveik sudegusią, po savaitės grįžo. Ji, gimusi septynių vaikų šeimoje, augino savo seses ir brolius, padėjo tėvams ir sako, kad aplink niekas nesiskundė, kad sunku, kad nėra pramogų ar kokios įvairovės.
Kita vertus, niekas iš esmės nepasikeitė – aplink tarsi visko ryškiai daugiau, bet žmonės, kaip ir tada, labiausiai trokšta būti mylimi, bijo vienatvės, nori būti sveiki ir rasti savo pašaukimą. Ir jokie telefonai, kompiuteriai ar kokie kiti XXI a. stebuklai nenumaldė nei žmogaus ilgesio, nei paprasto troškimo būti reikalingiems.
Tuomet bene didžiausia pramoga buvo knyga, dovanojanti emocijų, fantazijos, vaizduotės skrydį, ir pieštukai, kuriuos paėmus į ranką buvo galima patirti kūrybos džiaugsmą. Mažoji Zinaida Irutė labai mėgo piešti, ji prisimena, kai mokykloje dailės mokytojas jai primygtinai pasakė, kad bus dailininkė. "Atsimink tai", – dar pabrėžė. "Ir iš kur jis žinojo?" – iki šiol neatsistebi garsi Kauno tekstilininkė.
Kita vertus, jos gyvenime būta įvairių magiškų susitikimų, kurie vėliau privertė suklusti, apmąstyti lemtį, Dievo pasireiškimą, žmogaus galimybes ir pasirinkimus. Taigi naujausioji paroda "Laimos tinklas" – tarsi išausta iš paties gyvenimo, artimųjų ženklų-kodų, joje – atradimai, išmintis ir paslaptys.
Atsidavusi menui
Na, o tuomet jaunutė, pabaigusi septynias klases Zinaida Irutė mamai nedrąsiai parodė laikraštyje skelbimą, kad Kaune netrukus vyks priėmimas į Taikomosios dailės mokyklą. "Norėčiau", – tepridūrė. Jos vyresnioji sesuo jau buvo pasirinkusi mediciną, ir Zinaidai tėvai vis pasiūlydavo praktišką dantų gydytojos specialybę. Tačiau jos visiškai netraukė medicina, juolab – odontologija, bet jei mama būtų stipriau paspaudusi, Zinaida nebūtų priešgyniavusi – ji buvo ypač paklusnus vaikas.
"To paklusnumo savyje aš nemėgstu, – švelniai šypsodamasi prisipažįsta Z.I.Dargienė. – Man jis gyvenime trukdė ir tada, kai jau studijavau tekstilę. Kartais būtina ir stipriau pakovoti už savo įsitikinimus, net pamaištauti, jei reikia." Tačiau bendraujant su menininke kažkodėl atrodo, kad tas jos paklusnumas vėliau virto nuostabiu moterišku švelnumu, vidine inteligencija, dvasios ramumu, stojiškumu gyvenime.
Taigi tuomet Zinaidos mama įsiklausė į dukters troškimą ir išleido į Kauną. Į Taikomosios dailės mokyklos egzaminus būsimoji menininkė atvažiavo neturėdama nė vieno savo piešinio, nes nors piešdavo daug, savo piešinių nesaugodavo, tiesiog nežinojo, kad gali prireikti. "Kai jau buvau daiktus susidėjusi kelionei, į namus užėjo mamos draugė, – prisimena Z.I.Dargienė. – Ji ėmė stebėtis, kad vykstu stoti į dailės mokyklą neturėdama nė vieno savo darbo, ir patikino, kad važiuoti neverta. Aš, žinoma, susikrimtau, jau nebežinojau, ką daryti: kelionei pasiruošta, ir štai – vykstu kaip visiška neišmanėlė. Nuramino mama, pasakiusi, kad nenuleisčiau rankų, pamėginčiau, o jei nepasiseks – galėsiu grįžti."
Egzaminus Zinaida Irutė išlaikė, o mokyklą baigė raudonu diplomu, t.y. vien puikiais pažymiais. Vėliau, kai Kaune buvo atidarytas Dailės instituto (dabar – Dailės akademija) Tekstilės fakultetas, baigė ir jį. Kodėl būtent tekstilė? "Atvažiavusi aš nieko nežinojau, tiesiog pasiūlė rinktis tekstilę, aš ir pasirinkau", – šypsosi Z.I.Dargienė, puikiai suvaldanti ir akvarelę, ir grafikos technologijas, ir tapybą.
Šiandien menininkė yra surengusi per 50 autorinių parodų Lietuvoje, Kanadoje, JAV, Lenkijoje, Ispanijoje, Latvijoje ir kt. Z.I.Dargienė darbų yra įsigiję Lietuvos, Rusijos, Kanados muziejai ir privatūs asmenys JAV, Nyderlanduose, Izraelyje, Australijoje ir kt. Taigi yra kūryboje pasiekė daug?
"Ne, – šypsodamasi prieštarauja garsi Kauno tekstilininkė. – Kalbant apie kūrybą, mano apetitas – labai didelis. Kitose gyvenimo srityse ypatingų troškimų neturėjau, su daug kuo nesunkiai susitaikydavau, o mene, kūryboje norėčiau būti tam tikru laiku padariusi daugiau. Bet taip jau susiklostė, kad tada, tarkim, apie keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus, dirbau "Šilko" kombinate, buvo sovietmetis, daugybė draudimų, tekstilė buvo traktuojama pirmiausia kaip amatas. O man visada atrodė, kad nesvarbu, ar tai tekstilė, skulptūra, ar kokia kita sritis – turi ieškoti kelių, kūrybinių sprendimų, kad kūryba taptų menu, jis – man įdomiausias. Dabar jau kiti laikai, daugybė informacijos ir galimybių, deja, jėgos – nebe tos."
Girdėdamas šiuos žodžius neišlaiko Z.I.Dargienės vyras Stasys, operatorius ir režisierius, garsus Kauno dokumentalistas, sukaupęs įspūdingą archyvą apie Kauno menininkus. S.Dargis pakomentuoja, kad po parodos Zinaida paprastai pasako, jog dabar pailsės, kurį laiką nieko nekurs, o kitą dieną nuo pat ryto jau, žiūrėk, kažką krebždena, dėlioja ir, pasirodo, jau atsiranda naujų sumanymų kitai parodai.
Baltiškieji ženklai
Naujausioji Z.Dargienės paroda sukurta remiantis Modrio Tenisono projektu "Laimos tinklas", kuriam talkino kompiuterinės programinės įrangos specialistas Armandas Strazdas ir dailėtyrininkas Vytautas Tumėnas.
Į interneto paieškos lauką įvedus asmens vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą, "Laimos tinklas" pateikia to asmens kodą-ženklą, paremtą baltų juostų simboliais ir ornamentika. Taigi šiuolaikinė ženklų interpretacija leidžia kalbėti apie deivės Laimos lemties ranką, žmogaus charakterį, būsimą gyvenimą.
"Likimas man suteikė šiek tiek galimybių pažinti pasaulį betarpiškai, aplankant kai kurias šalis, – pasidžiaugia Z.I.Dargienė. – Įdomiausia būdavo pažinti tos šalies dvasią. Apie ją kalbėdavo žmonių bendravimo kultūra, mitologija, tikyba, simboliai, liaudies meno stilistika. Būdavo įdomu pastebėti šiuos ženklus architektūroje, buityje, profesionaliajame mene ir kasdienybėje. Sušildydavo tos šalys, kur liaudies meno ženklai buvo kasdienybės realija, kur tautos dvasia nesvetima ir profesionaliajai dailei. Po šio suvokimo atėjo troškimas mūsų – baltiškojo meno – ženklų kalbą dar labiau aktualizuoti, pateikti ją ne tik kaip istorinio palikimo dovaną, bet kaip gyvą šiandienos realiją. Deja, užduotis pasirodė gana sudėtinga. Pabodusi kasdienybės stilistika, suvokiama kaip baltiškojo meno raiška, neretai atrodo nuobodi ir pasenusi audringai besivystančios kompiuterizacijos ir naujų technologijų akivaizdoje."
Aplankę naujausią Z.I.Dargienės parodą kiekvienas liksime maloniai nustebę – ekspozicija įdomi, jaunatviška, stebinanti netikėtais, šiuolaikiškais sprendimais.
"Lietuvių ir latvių likimo lėmėja – mitologinė būtybė Laima – siekia, kad pildytųsi lemtis, – pasidalija žiniomis Z.I.Dargienė. – Gimimo ir gyvenimo lėmėjos ženklas – Eglė. Pasinaudodama suteikta M.Tenisono galimybe kompiuteryje paklaidžioti po pasaulio tinklą su deive Laima, atsispaudžiau visos savo šeimos ženklus-kodus, ir šioje parodoje žaidžiu su jų interpretacijomis. Žaidimas labai smagus ir, galima sakyti, beribis."
Kas? Z.I.Dargienės paroda "Laimos tinklas".
Kur? Galerijoje "Meno parkas".
Kada? Veikia iki 2017 m. sausio 4 d.
Naujausi komentarai