Žalioje Kuprevičių sodo oazėje noksta obuoliai, senas, kompozitoriaus dėdės sodintas ąžuolas, nors ir nebesmarkiai bežaliuojantis, meta šešelį ir saugo nuo karštos rugsėjo saulės. Po truputį renkasi svečiai.
„Idėja labai paprasta. Pasaulis labai susvetimėjęs. Tiek tautos, tiek žmonės, tiek giminės susipriešinusios, todėl svarbu žengti bendrą žingsnį, kad vienas prie kito būtume arčiau“, – kalbėjo G. Kuprevičius.
Kompozitorius negali tiksliai suskaičiuoti jau kelintus metus tęsiasi ši tradicija, bet, su keliomis išimtimis, kaimynai pas Kuprevičius kasmet renkasi jau du dešimtmečius.
„Tai nieko beveik nekainuoja. Tai ne kokios bendruomenės kontoros, politikų ar bažnyčios suorganizuota šventė, o privati iniciatyva. Nereikia mums gauti leidimų, samdyti apsaugos, turėti budinčią greitąją, viskas paprasta. Susitikimą lengviau surengti pas meno žmogų, kuris yra laisvesnis nuo visokių įsipareigojimų ir mitų“, – kalbėjo jis.
„Šiame sode daug įvairaus amžiaus žmonių – nuo kūdikių iki emeritų, nuo sentikių, katalikų iki bedievių, o dauguma susirinkusiųjų Žaliakalnyje gyvena iš kartos į kartą“, – kalbėjo kompozitorius.
Kaip G. Kuprevičius kalbėjo, taip ir buvo – jokios oficialumo ar dirbtinumo auros šventėje nesijautė.
„Svarbiausia, kad žmonės tarpusavyje pabendrautų, o ne kokių pranešimų klausytųsi. Koncertuos Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijos studentai. Paklausysime muzikos, pakalbėsime, atsigersime šampano ir užkasime“, – sakė šeimininkas.
Pirmąjį namą šiame sklype Rokiškio gatvėje įsigijo dar G. Kuprevičiaus senelis iš motinos pusės 1936 metais, tuo metu buvęs karinio dalinio kapelmeisteriu. Kompozitorius buvo ir G. Kuprevičiaus tėvas, tad nenuostabu, kad tądien sodelyje skambėjo jų kurta muzika.
Šmaikštumo nestokojantis menininkas pristatė atlikėjus – pianistę ir koncertmeisterę Audronę Eitmanavičiūtę ir jos mokinius – tarptautinių konkursų laureatus Gabrielę Kuzmickaitę, Moniką Pleškytę ir Jurgį Jarašių, kaip pats kompozitorius pašmaikštavo, „žinomus nuo Italijos iki Babtų".
Naujausi komentarai