Tapytoja Aušra Vatiekūnienė šįkart nusprendė pažaisti su žiūrovu ir paliko etiketes savo galvoje, leisdama pačiam lankytojui nuspręsti, apie ką kūrinys ir koks gali būti jo pavadinimas.

Galerija išskirstyta į keturis kambariukus, tad pradėsiu nuo paties didžiausio – jį pavadinsiu žaisliukų kambariu. Ši erdvė pilna ne tik mums įprastų Kalėdų žaisliukų – spragtukų ir pelių iš baleto „Spragtukas ir Pelių karalius“, bet ir sentimentalių, ne tik Kalėdų žaisliukų: stiklinių sniego burbulų, nestandartinių eglutės žaisliukų: klounų, grybukų. Parodoje išvystame ir objektų, vienas jų – po stiklu: saugiai paslėptas nuo pasaulio baisybių tupi į klouną panašus žmogelis, o šalia jo – ryški raudona iš karoliukų sunerta eglutė.

Judėdami į kitą erdvę pastebime nuplikusį (tikrąja to žodžio prasme) medį ir ant jo pakabintus it lėkštės formos paveiksliukus. Iš taip aprengto medžio turime suprasti, kad tai ta pati mūsų švenčių eglutė. Nuskenavusios nuo viršaus iki apačios akys sugauna motyvus – šikšnosparnį, spragtukus su šokėjomis ir apačioje tupintį pelių karalių, jau baigiantį graužti sūrį. Užėję iš kitos pusės, pastebėsime vos vieną žaisliuką – geltonos ir mėlynos spalvos drabužėliais apsirengusią, šviesą dangaus link nešančią šokėją. Nešančią šią sunkią akimirką šviesą ten, kur jos labiausiai reikia.

Vos pakėlus akis aukščiau – nuo grindų iki lubų dydžio paveikslas, lyg Edvardo Muncho „Klyksmas“, tačiau šiurpesnė jo versija – „Klykiantis spragtukas“. Jo estetika gniaužia kvapą ne vien dėl siurrealistinio siaubo, bet ir dėl gilios asociacijos su dabartimi. Spragtuko figūra, iš pirmo žvilgsnio šventiškai papuošta girliandomis, virsta apgaulingu švytinčiu šarvu, slepiančiu niūrią tiesą. Pilkšvai mėlynas antrasis planas paryškina šio grotesko beviltiškumą, neleisdamas žiūrovui pasinerti į šventinio pozityvizmo iliuziją.

Aušra Vaitkūnienė. Be pavadinimo. / Organizatorių nuotr.

Stovint prie nuplikusios eglutės su vienu žaisliuku, akis pagauna klykiančio spragtuko žvilgsnį – žiūrovas gali pajusti, kad gyvena baimėje, nežinodamas ateities, nuolat spėliodamas, kas gi bus toliau? Tačiau šiurpinanti atmosfera šioje erdvėje nėra absoliuti. Ją kiek sušvelnina ir kontrastuoja autorės židinių triptikas, spinduliuojantis šilumą ir sentimentus. Trijuose paveiksluose vaizduojami židiniai – jaukūs, nostalgiški, tarytum atkeliavę iš vaikystės prisiminimų. Autorė juos sieja su savo tėčio ritualais: šaltais žiemos rytais jis užkurdavęs ugnį. Šis atminimas persmelktas paprasto, bet gilaus intymumo, kuris šildo ne tik kūną, bet ir sielą.

Paskutinę erdvę pavadinau Senio Šalčio rezidencija. Vos įžengusio į ją žiūrovo dėmesį prikausto trys mėlyno kolorito paveikslai, kuriuose tarsi įkūnytas žiemos alsavimas. Šie kūriniai ne tik emociškai atšaldo, bet ir sukuria subtilią melancholijos ir slogučio nuotaiką. Šone stūkso Senis Šaltis – savotiško paradoksalumo apsuptas personažas. Apsijuosęs margaspalviu, šventiškumu pulsuojančiu diržu, jis atrodo it šventės simbolis, tačiau į stikliniame sniego burbule įstrigusias čiuožėjas nukreiptas jo hipnotizuojantis žvilgsnis kelia dvilypių jausmų. Žvelgi į jį ir jauti, kaip išorinis šaltis virsta vidiniu.

Organizatorių nuotr.

Perėjus visą galerijos erdvę, džiugina A. Vaitkūnienės drąsa eksperimentuoti. Nepaisant ilgos karjeros meniniame lauke, autorė ir toliau tyrinėja tapybos ribas, kūrybiškai eksperimentuoja, įtraukdama ir objektus. Greta tapybos kūrinių subtiliai įkomponuoti objektai papildo ekspoziciją, išplečia jos ribas ir suteikia trimatę patirtį. Jie ne tik papildo paveikslų istorijas, bet ir padeda išvengti blankumo, suteikdami kūriniams naujos gyvybės ir dinamiškumo.

Šioje parodoje nerasime tradicinės švenčių nuotaikos – čia neskamba linksmos melodijos, nėra akį rėžiančių girliandų ar spindinčių puošmenų. Ši erdvė – kontrapunktas prieškalėdiniam šurmuliui, parduotuvių blizgesiui, komerciniam švenčių triukšmui. Šią ekspoziciją būtų galima pavadinti savotišku realybės šou, tačiau ne paviršutinišku ar komerciniu, o veikiau tikruoju, nesuvaidintu. Tai vieta, kurioje susiduriame su įvairiomis emocinėmis būsenomis, kurios dažnai išlieka šešėlyje švenčių įkarštyje. Čia kalbama apie dualizmą – apie švenčių šviesiąją ir tamsiąją puses. Šventės gali būti linksmybių ir artumo metas, tačiau jos gali išryškinti ir vienatvę, liūdesį ar gyvenimo sudėtingumą.

Kas? Paroda A. Vaitkūnienės kūrinių paroda „Žiemos istorijos“.

Kur? Galerijoje „Muitinė“ (Muitinės g. 2, Kaunas).

Kada? Veikia iki 2025 m. sausio 15 d.