Skaičiuojant laiptus, vedančius į galerijos "Meno parkas" trečią aukštą, viduje kirba smalsumas, kurį pažadino parodos anotacijoje perskaityta eilutė: "Tai To Žmogaus – piliečio, menininko, kuratoriaus, galerijos vadovo – pastarųjų 25-erių metų kasdienės veiklos, kūrybos ir gyvenimo epizodai."

Trečio aukšto laiptų aikštelėje žiūrovas gali sustoti ilgėliau, žvilgsniu liesdamas tvarkinguose baltuose rėmuose tankiai sukabintus "epizodus". Arvydas Žalpys personalinėje parodoje "Pasakojimai. Tas žmogus (Neparašyta biografija)" atskleidžia į "daugybę dalelyčių (istorijų) sudalintą savo gyvenimą", kurias žiūrovas gali narstyti po vieną atidžiai, smulkmeniškai.

Nedidelio formato kūriniai (juos galima vadinti įrėmintais gyvenimo fragmentais), pasitinkantys parodos lankytoją dar neužkopusį į trečią galerijos aukštą, – visiškai atviri. Jie atskleidžia, kad Tas Žmogus nebijo būti nesuprastas. Tas Žmogus nebijo būti kritikuojamas. Tas Žmogus nebijo būti savimi. Jam nebereikalingos kaukės, Jis nesižavi madingais laiko įvaizdžiais.

Ekspozicijoje žiūrovas gali patyrinėti, nuo ko prasidėjo To Žmogaus kūrybinis kelias, kurį iliustruoja fotografija "Budapeštas" (apie 1980–1986) ir šalia jos esantis autoriaus prierašas: "Pirmos fotografijos buvo paveiksluotos fotoaparatu "Smena". Vienas kitą dengiantys gelsvo popieriaus lapai, užpildyti ranka rašytais žodžiais, sugula po stiklu, įrėmindami projektą "Vilties sodai" (2003). Greta – du autoportretai vienu pavadinimu "Tas Žmogus". Vienas jų aliejiniais dažnais tapytas ant kartono (1986), kitas kurtas pasitelkiant šiuolaikines technologijas – skaitmeninę spaudą (2015). Asmeniškiausias ekspozicijos "epizodas" – dienoraštis. Autentiškas, tamsiai pilkšvu kietu viršeliu, o virš jo įrėminta trumpa pastraipa. Deja, jos perskaityti nepavyks (nebent parodos lankytojas visada kišenėje nešiojasi veidrodėlį). Šis "eksponatas" užmezga atvirą To Žmogaus santykį su kiekvienu parodą lankančiu asmeniu, tad reikėtų išlaikyti pagarbą ir netraukti iš kišenės veidrodėlio. Tegu žodžiai pasilieka po stiklu. Jausmas, žvelgiant į dienoraštį,  vertingesnis nei vien smalsumo patenkinimas.

Prieš įžengiant į trečio aukšto galeriją žiūrovą nulydi įrėminti balto popieriaus lapai "Naujų pamąstymų laikas". Sudėliojęs mintyse regėtus To Žmogaus gyvenimo epizodus, parodos lankytojas žengia į erdvę, pripildytą konstruktyvių garsų, sklindančių iš devynių ekranų. Viename jų – raibuliuojantis vanduo, kitame – judantys šokėjų kūnai, trečiame – įamžintas kūrybinis procesas (grafikos kūrinio atsiradimas, lydimas raižymo, dažų įtrynimo, atspaudo gavimo), degantis rožės žiedas ar dokumentalūs kadrai iš lankytų parodų. Šiuose ekranuose skirtingu laiku atsiranda tekstai, kurių klausytis galima čia pat, prisėdus ant kėdės.

Šviesioje erdvėje stovinti viena medinė kėdė – lyg nuoroda, kad parodą reikėtų lankyti po vieną. Taip susitikimas su Tuo Žmogumi bus paliečiantis, intymus ir asmeniškas.
Kol žiūrovas stebi, kas vyksta devyniuose ekranuose, Tas Žmogus žvelgia į jį. Vaizdo projekcijos su žmogaus figūra juda nuo vienos sienos ant kitos, akimirką pranyksta ir vėl atsiranda, žiūri lankytojui į akis ar atsuka nugarą – tarsi žaisdama slėpynių. Neapleidžia iausmas, kad kažkas šioje ekspozicijoje yra paslėpta.

Tas Žmogus išliks pasislėpęs visos parodos metu, o kiek jo dalių atras žiūrovas, kokius dialogus užmegs, kiek atsakymų juose ras, liks tik tarp jų.