Reagavo principingai

Asmens garbė ir orumas yra konstitucinės vertybės, kurios ginamos civilinės, administracinės ir baudžiamosios teisės nuostatomis. Tiesa, administracinės normos daugiausia orientuotos į įvairių pareigūnų garbės ir orumo įžeidimą, tuo ne taip seniai ir pasinaudojo policija.

"Stovi agurkai prie pepco", – taip skambėjo pareigūnus įžeidusi žinutė. Tauragės apskrities policija nurodė, kad sausio 28 d. feisbuko grupėje "Pagalba vairuotojams Tauragėje" buvo publikuota nuotrauka, kurioje vaizduojamas tarnybinis policijos automobilis su minėtu prierašu.

Policijos vertinimu, dvidešimtmetis jaunuolis savo veiksmais įžeidė ne tik policijos pareigūnų garbę ir orumą, bet ir padarė administracinį nusižengimą – statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos ar žvalgybos pareigūno garbės ir orumo pažeminimas. Už šį pažeidimą numatyta bauda nuo 90 iki 140 eurų.

"Informuojame, kad policijos pareigūnus, sąžiningai vykdančius savo pareigas, gina įstatymai, o į bandymus nusikalstamai paveikti pareigūnus reaguojama principingai. Gerbkite tuos, kurie pirmieji atskubės jums į pagalbą ištikus nelaimei", – buvo rašoma Tauragės apskrities policijos feisbuko paskyroje.

Vasario pradžioje vienas tauragiškis buvo nubaustas administracine bauda, pavadinęs policininkus agurkais. (Vytauto Petriko nuotr.)

Asmeninė patirtis

Įstatymai turėtų ginti ne tik policijos pareigūnus,  bet ir visus Lietuvos piliečius. Taip, kaip policija suskubo ginti saviškius, ko gero, kiekvienas žmogus tikisi, kad taip pareigūnai gins ir jo garbę bei orumą.

Tiesa, nuo 2015 m. garbės ir orumo gynimas dekriminalizuotas, fiziniams asmenims lieka kreiptis į policiją dėl šmeižimo arba civiline tvarka į teismą. Pačiam žmogui kreiptis į teismą dažnu atveju nusvyra rankos, žinant apie ilgai trunkančius teisinius procesus, išlaidas advokatams, nervų gadinimą. Juolab kad vargu, ar bent vienas advokatas tokiose bylose suteikia šimtaprocentinę laimėjimo garantiją.

Kaip rodo teismų praktika, garbės ir orumo bylos kartais užtrunka ir keletą metų. Tad paprastesnė galimybė apginti savo garbę ir orumą yra kreiptis pagalbos į policiją dėl šmeižimo. Šiuo atveju pasiremsime, kaip sakoma, asmenine patirtimi. Žurnalistų atžvilgiu įžeidūs žodžiai skrieja, ko gero, ne rečiau nei policijos pusėn.

Du atvejai, dėl kurių "Kauno dienos" žurnalistai kreipėsi į policiją dėl šmeižto, parodė gana formalų pareigūnų požiūrį. Jis buvo kardinaliai priešingas policijos požiūriui į įžeidimą pavadinus juos agurkais.

Viešas šmeižtas

Įdomu, kaip pareigūnai būtų sureagavę pavadinti debilais? "Kauno dienos" žurnalistė debile buvo pavadinta vaizdo įraše jutube. "Debilė" – tai tik vienas iš įžeidžių žodžių. Tokių epitetų žurnalistė nusipelnė aprašiusi asmenį, teisiamą už vengimą mokėti mokesčius ir pretendavusį tapti tautos išrinktuoju Seime.

Žurnalistė buvo užgauliojama dėl neva priklausymo "prokurorų klanui", kuris esą sufabrikavo prieš jį bylą, kad vykdo susimokiusių prieš tą asmenį žmonių nurodymus, vadinta "neatsakingo elgesio žurnaliste", lyginama su laisvo elgesio moterimi, vadinama pseudožurnaliste ir t.t.

Na, žurnalistai irgi žmonės, ir ne visuomet užgauliojimai nubėga kaip vanduo nuo žąsies. Be to, minėtas epitetas nebuvo nesuvaldytų emocijų pliūpsnis. Vaizdo įrašas buvo tikslingai sukurtas, kai žurnalistė telefonu susisiekė su minimu asmeniu, norėdama išklausyti ir pristatyti jo poziciją. Tam asmeniui pakako įžūlumo asmenine žinute atsiųsti nuorodą į vaizdo medžiagą. Vaizdo įrašą mate per 7 tūkst. žiūrovų.

Žurnalistė kreipėsi į policiją ir prašė įvertinti pateiktą informaciją bei vaizdo medžiagą sukūrusį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl šmeižiančios informacijos skleidimo.

Įvertino ir nuramino

Net du policijos tyrėjai ėmėsi nagrinėti vieno skundo ir atsiuntė du atsakymus. Sunku pasakyti, ar dviejų tyrėjų darbas turėjo parodyti, kokias pajėgas padėti žurnalistei metė policija, ar pareigūnai tiesiog susipainiojo. Tiesa, abu atsakymai buvo beveik identiški ir netrukus paaiškės, kodėl.

Policijos vertinimu, moterį pavadinti debile yra nuomonė, o ne šmeižtas. "Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją – faktus ir duomenis nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Už nuomonės skleidimą baudžiamoji atsakomybė nekyla. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Taip pat spėjamas manymas ir subjektyvaus pobūdžio negatyvus asmens vertinimas nesudaro baudžiamosios atsakomybės", – atsakyme žurnalistei nurodė policija.

Net dviejuose atsakymuose į vieną pareiškimą policija pademonstravo teisės teorijos žinias apie žmogaus galimybes ginti jo pažeistas teises ir tai, kad baudžiamoji teisė yra kaip paskutinė priemonė.

"Baudžiamasis procesas ypatingas tuo, kad jame naudojamasi procesinėmis prievartos priemonėmis ir jis yra skirtas pavojingiausiems teisės pažeidimams – nusikalstamoms veikoms – tirti ir nagrinėti", – policija tarsi gynė nuo galimų grėsmių epitetų autorių.

Išvadą nesunku pasidaryti – kai žmogus vadinamas debilu ir kiti įžeidžiantys apibūdinimai įvertinami kaip nuomonė, žinoma, kad tai nebetelpa į Baudžiamojo kodekso 154 straipsnį – šmeižtą.

Pritrūko faktų?

"Nuomone" įvertinti ir kitą žurnalistę užsipuolusių komentatorių žodžiai. Skaitytojų audrą sukėlė aprašytas žurnalistinis tyrimas apie neteisėtą grožio industrijos specialistės veiklą karantino metu.

Įdomu, kaip pareigūnai būtų sureagavę, pavadinti debilais?

"Žodžiu rašinelio autorė yra tikrai žurnalistinės SLIUCHA (šliucha)"; "Pigus užsakytas straipsnis! Kodėl kaunadienis apie banditus taip išsamiai, su foto, pavardėmis nerašo, todėl, kad sumoka?!" "Sunkus metas žurnaliūgoms! O ypač tokioms, kurioms jau jokios procedūros nepadės, tada ir parsidavyneti tenka už grašius". (kalba netaisyta – red. past.) Tai tik keletas ištraukų iš komentarų. Juos policija taip pat įvardijo nuomonėmis.

Nieko šmeižikiško ar žeminančio žmogaus garbę ir orumą pareigūnai nepastebėjo. "Išnagrinėjus komentarus nenustatyta, kad juose autoriai vartotų necenzūrinius žodžius ar kitaip šmeižtų autorę, pateiktų konkrečius šmeižiančius faktus, kurie sudarytų nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 straipsnio 1 dalies, sudėtį. Komentarų autoriai tekste, bendrame kontekste vartoja žodžius SLIUNDRA, SLIUCHA, "žurnaliūgoms", kurie galėtų būti vertinami kaip nepagarbūs, netaktiški ar nekorektiški", – paaiškino pareigūnai, kurių kolegos įsižeidė pavadinti agurkais.

Įdomu tai, kad skirtingoms žurnalistėms policijos pateikti atsakymai praktiškai identiški. Tai leidžia daryti prielaidą, kad tik nedidelė dalis policijos atsakymo remiasi konkrečia situacija, dėl kurios buvo prašoma pagalbos. Paprasčiau tariant, pareigūnai puikiai įvaldę atsirašinėjimo meną.

Dar viena detalė atskleidė, kaip "kruopščiai" policija vertina kiekvieną atvejį. Policijos atsakyme nurodoma, kad rašinys buvo publikuotas portale lrytas.lt., nors pareiškime policijai aiškiai buvo parašyta: kaunodiena.lt.

Pafantazuokime: gauna policija pareiškimą dėl galimo šmeižto. Iš storuose segtuvuose parengtų šablonų atrenkamas labiausiai tinkamas, tada pradžioje perrašoma dalis pareiškimo, o toliau nukopijuojama – ir atsakymas parengtas. Koks skirtumas: kaunodiena.lt, lrytas.lt ar kitas portalas.

Vertina visas aplinkybes?

Aiškiai suprasdami administracinės ir baudžiamosios teisės skirtumus, paprašėme Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjo Ramūno Matonio palyginti policijos ir žurnalistų atžvilgiu skriejusius epitetus.

R.Matonis nenurodė, kiek žmonių pernai kreipėsi dėl teismo, bet ikiteisminiai tyrimai nebuvo pradėti. (I. Gelūno/Fotobanko nuotr.)

– Ar, jūsų vertinimu, apibūdinimas agurku yra labiau įžeidus nei šliundra, debile? Abiem atvejais Kauno apskrities policija nurodė, kad žurnalisčių pavadinimas šliundra, debile yra nuomonė. Kodėl policijos pavadinimas agurkais nėra nuomonė?

– Jūsų minimais atvejais jūs painiojate administracinę ir baudžiamąją atsakomybę. Administracinių nusižengimų kodeksas konkrečiai numato atsakomybę būtent už statutinio pareigūno įžeidimą, juo remiantis ir yra priimti šie sprendimai. O jūsų minėtuose nutarimuose atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jau kalbame apie baudžiamąją atsakomybę. Kiekvienas atvejis yra individualus, tyrėjai vertina visas aplinkybes, o jas įvertinus, nutarimą tvirtina prokuroras.

Komunikacijos skyriaus vedėjas nesivargino išsklaidyti kilusių abejonių dėl galimai tyrėjų naudojamų atsakymų šablonų. R.Matonis nurodė, kad 2020 m. už šmeižtą visoje šalyje pradėti 77 ikiteisminiai tyrimai. Kiek žmonių kreipėsi, tačiau tyrimai nebuvo pradėti, policijos atstovas nenurodė.

Skaitytojų teismas

Teisininko Edgaro Skrėbės aiškinimu, "šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos, esmė yra melagingos informacijos apie asmenį paskleidimas. Tačiau BK straipsnio, numatančio atsakomybę už šmeižimą (154 str. 1 d.) dispozicija sukonstruota taip, kad paskleista informacija turi būti ne tik melaginga, bet ir niekinanti ar žeminanti asmenį arba galinti pakirsti pasitikėjimą juo. Taip pat svarbu paminėti, kad šmeižimas gali būti padaromas tik prieš žmogų, t.y. fizinį asmenį".

Teisininkas išaiškina, kad "šmeižtu negalime vadinti bet kokios tikrovės neatitinkančios informacijos apie asmenį paskleidimo, bet ji dar turi būti melaginga, nukreipta prieš fizinį asmenį, niekinanti ar žeminanti arba galinti pakirsti pasitikėjimą šmeižiamuoju, taip pat nukreipta į šmeižiamojo garbę ir orumą".

Taigi žurnalistų parengtos publikacijos pateikiamos viešam skaitytojų teismui. Interneto žiniasklaida žavi tuo, kad ko ne akimirksniu po straipsnio publikavimo pasipila skaitytojų komentarai.

Visada vertinama racionali kritika, neretai ji paskatina tęsti pradėtą temą arba pažvelgti į ją kitu kampu. Tačiau neretai kritika būna be jokių argumentų. Dažnu atveju ji būna skirta aprašomam asmeniui. Tai įpareigoja žurnalistą stebėti, kad kritiškas komentarų turinys nebūtų necenzūrinis ir neperžengtų visuotinai priimtų moralės normų bei nebūtų tiesioginių įžeidimų aprašomo asmens atžvilgiu.

Dažniausiai tokius komentarus rašantys asmenys būna anoniminiai, juk drąsu taškytis niekuo nepagrįstais kaltinimais, kai esi pasislėpęs po kokiu nors "ku ku", "lia lia" ar "besmegenio" vardu.

Nepasitenkinimą žurnalistu gali išreikšti ir rašinių herojai. Tokiu atveju kreipiamasi į Žurnalistų etikos komisiją. Žurnalistas privalo pateikti komisijai paaiškinimą, pagrįsti savo publikacijos motyvus, kuo remiasi pateikdamas informaciją.

Rengdami publikacijas žurnalistai remiasi turimais dokumentais, atliktais tyrimais, įvairių institucijų atsakingų asmenų aiškinimu. Žurnalistų etikos komisija, įžvelgusi, kad galimai nebuvo išlaikyta etikos riba, teikia žurnalistui ir jo atstovaujamai žiniasklaidos priemonei įspėjimus, reikalui esant, gali taikyti ir griežtesnes priemones.