Kauno ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius rytais mėgsta stovėti Rotušės balkonėlyje ir žvelgti į aikštės gyvenimą. Čia Rotušės a. draugijos įkūrėjui kyla idėjos, kaip šią istorinę erdvę paversti jaukia ir lankoma vieta.

Rūpi istorija

"Mūsų draugija nori, kad aikštė, kurią lanko turistai, miesto svečiai, besituokiantys kauniečiai, būtų jiems jauki, kad būtų sudarytos sąlygos įdomiai leisti laiką ir būtų galimybė susipažinti su miesto istorija. Kad čia nevyrautų elementari tvarka", – pasakojo K.Ignatavičius. Jo teigimu, draugijos nariai yra kauniečiai, kurie myli savo miestą, nes Rotušės a., kurioje lankėsi garsiausi žmonės, yra pasididžiavimas miesto istorija.

"Rotušė yra Kauno apžvalgos, susipažinimo su miestu pradžia, galų gale ir tas istorinis balkonas, kuriame pasitinkame ir krepšininkus, ir miesto svečius, galėtų būti lankomas. Visi tik ir svajoja, kaip į jį, o gal net į bokštą patekti. Mano užduotis – kad šis objektas kaip visos pasaulio rotušės būtų lankomas ne tik naujavedžių, bet ir turistų. Tai mano sena svajonė, kuri iki šiol sunkiai įgyvendinama, nes čia vis dar veikia daug skirtingų institucijų, daug šeimininkų yra", – ateityje K.Ignatavičius viliasi, kad turistai galės laisvai vaikščioti po rotušės patalpas ir į ją ne tik žiūrės, bet ir pačiupinės.

K.Ignatavičiaus iniciatyva atsirado ne tik Rotušės a. draugija, bet ir vienas labiausiai lankomų objektų mieste – senoji vaško lydymo krosnis, kuri duoda ir finansinės naudos. Į vieną iš devynių po Rotušės a. grindiniu esančių krosnių galima įmesti pinigų, kurie metų pabaigoje yra išimami. Litai, o dabar jau ir eurai, padalijami į tris lygias dalis ir padovanojami vaikų dienos centrams, o kitų šalių smulkūs pinigai, kurių bankai nepriima, kolekcionuojami kaip muziejaus eksponatai.

Laukia rekonstrukcijos

Anot K.Ignatavičiaus, vienos krosnies negana. Jo planuose – atkurti ir šiuolaikiškai pritaikyti istoriniuose šaltiniuose aprašytus Rotušės a. vykusius papročius ir įtraukti į juos kauniečius.

Kadaise, kai aikštėje vykdavo turgus, o rotušėje būdavo saugomi matų etalonai, svarstyklės ir veikė gelumbės pjaustykla, trys bokšte veikiantys laikrodžiai valdydavo miestiečių gyvenimą. Vienas skelbdavo laiką ginti gyvulius į ganyklas, kitas – parginti, trečias – turgaus pradžią. K.Ignatavičius įsivaizduotų, kad pagal panašų ritmą kažkas, į ką būtų verta pasižiūrėti, nuolat vyktų ir Rotušės a.

Pokyčių reikia ir pačioje aikštėje. Pasak ceremonmeisterio, pagrindinėje miesto aikštėje vis dar yra pastatų aptriušusiais fasadais, nuo 1973 m. rekonstrukcijos nekeistas grindinys, kera pasenę želdiniai. Svarbiausia – neaiški aikštės paskirtis.

"Manau, kad rekonstrukciją reikėjo pradėti nuo čia, o ne nuo Laisvės al. Gerai verslininkai, kurie turi kavines, jie savo fasadus sutvarko ir išgražina, tačiau kai kurie namai visai aptriušę. Be abejo, grindinį taip pat reikia keisti. 1973 m. iškasė visą aikštę ir sudėjo paprastus betoninius blokelius, kuriais vaikštome iki šiol. Nuo to laiko čia vyko tiek renginių, sunkios mašinos važiavo, scenos stovėjo – nuo svorio išsiklaipė grindinys, dabar po lietaus balos telkšo. Suoliukus būtina pakeisti patogesniais. Želdiniai, prie kurių jau pripratome, mums atrodo gražūs, tačiau reikia galvoti apie ateitį. Dabar kai jau nuvirsta medis, tada ir pakeičiame", – vardijo K.Ignatavičius.

Išguis automobilius

Pasak Rotušės a. draugijos pirmininko, turime didelę gražią aikštę, tačiau erdvė nesuvaldyta. "Ji tinka koncertams, dideliems renginiams, mugėms, o paprastą dieną tampa pereinama erdve. Žmonės eina Vilniaus g., tada kerta Rotušės a. ir neužsibūdami čia eina arba į prieplauką, arba į Ryšių kiemelį, arba pasiskirsto po kavines", – K.Ignatavičius mano, kad jai trūksta kažkokio centrinio objekto, kaip Laisvės al. yra fontanas, prie kurio žmonės galėtų būriuotis, skirti pasimatymus.

Dabartinis fontanas, nustumtas į aikštės kraštą, nepritraukia žmonių. O suoliukų ne tik nėra aikštės viduryje, bet ir esantieji prisiglaudę prie pat automobilių stovėjimo vietų. "Kaip tu ant jo sėdėsi, kai automobilis remiasi buferiu į suoliuką?" – piktinosi K.Ignatavičius, transporto eismą priskirdamas prie vienos iš didžiausių aikštės blogybių.

"Čia reikia ateiti patiems ir pėsčiomis aplankyti gražiausias vietas. O dabar pėsčiųjų srautas nuo aikštės yra atskirtas transporto. Jau stengiamasi riboti greitį ir dalį gatvės užkariavo kavinių staliukai, tačiau manau, kad ateityje nebus to apvažiavimo. Visiems labai svarbu privažiuoti ir pasistatyti savo tačkę, kad matytų, bet tai yra mūsų atsilikimas, kuris anksčiau ar vėliau pasikeis", – prognozavo Rotušės a. gražinimo idėjomis užsidegęs K.Ignatavičius.

Prisimena potvynį

Fotomenininkas Romualdas Požerskis prisimena, kaip 1976 m. kovo mėnesį Rotušės a. užtvindė didžiulis potvynis. Tuo metu Fotografijos galerijoje kaip tik buvo atidaryta kolegos Antano Sutkaus paroda.

"Pamenu tą naktį po atidarymo buvo labai didelis potvynis. Užliejo patalpas rūsyje, todėl turėjome ekspoziciją iškraustyti", – pasakojo jis.

Menininkas taip pat prisimena 1973 m. vykusią Senamiesčio rekonstrukciją, pats kartu su architektais dalyvavo pertvarkant fotomenininkams naujai skirtas patalpas. "Tai yra XVI a. pirklių namai, išsaugoję labai senus rūsius. Kai darbininkai atkasė su žemėmis ir šiukšlėmis užverstus rūsius, pamatė mažiukus laiptus, kylančius į viršų. Anot architektų, jie buvo skirti šnipinėti, kadangi viršuje vykdavo Hanzos pirklių derybos ir slapti pokalbiai. Kai atsikraustėme, vieną dieną pas Aleksandrą Macijauską atėjo keli kostiumuoti vyrai iš saugumo, liepė atiduoti visus raktus ir tris dienas čia nesirodyti. Mes jau supratome, kad buvo sudėta pasiklausymo įranga. Kadangi žinojome apie tai, jautėmis saugūs – žinojome, ką kalbėti", – juokėsi prisimindamas R.Požerskis.

Triukšmas ir smarvė

Rotušės a. gyvenantis Kauno valstybinio muzikinio teatro direktoriaus pavaduotojas Rimantas Lekavičius neslepia pasipiktinimo čia leidžiamu transporto eismu.

"Jeigu jau kažką daro, tegul daro iki galo. Pabandykite pasėdėti prie to stalelio gatvėje – neįmanoma, uostyti dūmus reikia", – R.Lekavičius teigė ratuotiems kauniečiams aikštė – ne tik skirta važiuoti, bet ir pasirodyti.

"Sėdint kavinėje gali suskaičiuoti, kiek ta pati mašina suka ratų. Gal ir gerai, turbūt į merginas žiūri, bet pasižvalgyti galėtų ir pėsčiomis", – pyko R.Lekavičius.

Anot jo, kartais norėdamas patekti į namus, jis turi pralaukti pusvalandį spūstyje. "Nereikia visiškai uždrausti, užtenka riboti – kad galėtų važiuoti specialiosios tarnybos, aptarnaujantis personalas, į namus patektų vietiniai gyventojai", – siūlė Rotušės a. gyvenantis R.Lekavičius.

Be to, aikštė tikrai pagražėtų, jei neliktų automobilių stovėjimo vietų.

Architektai siūlė savo idėjas

Prieš dvejus metus Rotušės aikštės draugija inicijavo konkursą, kuriame architektai teikė projektus, kaip galėtų būti sutvarkyta aikštė. Konkursą laimėjo jaunų architektų komanda, Aušra Lekauskaitė, Mėta Šalūgaitė, Martynas Leščišinas ir Tomas Kuleša, pateikę projektą "Baltas lapas". Projekto autoriai siūlė atsisakyti automobilių judėjimo šiaurinėje ir rytinėje aikštės dalyje, taip pratęsiant ir sustiprinant pėsčiųjų zoną. Pašalinti dalį medžių ties Jėzuitų bažnyčia ir pasodinti naujų šiaurinėje aikštės dalyje. Ties skvereliu siūloma demontuoti buvusius kepyklos ir sandėlio priestatus, taip atveriant vertingą Kunigų seminarijos kuriją. Rotušės a. architektai norėtų iškloti tamsiai pilko granito danga ir pietrytiniame bei šiaurės vakarų kampuose suformuoti 9 cm įdubą tarp Rotušės ir Jėzuitų vienuolyno bažnyčios. Anot autorių, joje atsirandantis ir pranykstantis vanduo, atspindintis šiuos du pastatus, pabrėžtų jų tarpusavio ryšį. Taip pat buvo siūloma po stiklo danga atkurti visas vaško lydymo krosnis, perkelti M.Valančiaus skulptūrą ir fontaną "Laimės šulinys".