Kauno rajono viešojoje bibliotekoje E.Vaitkienė pristatė savo naują romaną „Emigrantės“. Autorė pasakojo, kad, jeigu ne Lietuvoje gyvenanti mama, šios knygos nebūtų išleidusi.

E.Vaitkienė su šypsena aiškino, kad knyga ne šiaip pavadinta slapyvardžiu, o ne tikruoju vardu: „Turiu dvi dukras, joms duoti deivių vardai. Visada norėjau trečiosios dukros, kurią galėčiau pavadinti lietuvių karo deivės vardu – Junda. Deja, vaikų daugiau nebeturėsiu, todėl šis lūkestis atsidūrė knygos viršelyje“. „Man – tai dvasinė būsena, kurią įvardyčiau – tarp“, – taip knygos anotacijoje ir pristatymo metu emigraciją apibūdino E.Vaitkienė.

– Kada pirmą kartą emigravote?

– Pirmą kartą emigravau 2000-aisiais, kai būdama ketvirtakursė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentė išvykau į JAV pagal kultūrinių mainų programą. Viskonsine mane paskyrė būti profesionalia gelbėtoja, nors plaukti mokėjau tik šuniuku, tačiau vis tiek atvykau į Čikagą. Tuo metu turėjau 200 dolerių kišenėje, tačiau atvykdama žinojau – aš čia pasiliksiu. Ne mėnesiui, ne dviem. Turėjau tikslą, kuris buvo labai žemiškas – norėjau nusipirkti nuosavą butą. Kai kas iš šių detalių yra mano dabartinėje knygoje, sakyčiau, vienos iš pagrindinių veikėjų Ingos gyvenime atsispindi šie 2000-ieji metai.

Savajame romane E.Vaitkienė atskleidžia emigrantų patirtis. „Suvokti emigrantų tuštumą yra sunku“, – sako ji. (Rugilės Barauskaitės nuotr.)

– Kaip išvykote į Airiją?

– Po trejų metų Amerikoje grįžau atostogų į Lietuvą. Tada susipažinau su savo dabartiniu vyru. Tuo Amerika ir baigėsi.

– Minėjote, kad esate dėstytoja. Kaip jums sekėsi įsitvirtinti?

– Prieš šešiolika metų, kai atvažiavau į Airiją, mano dukrai buvo vieni. Pradžioje visur vaikščiojau su savo gyvenimo aprašymu (CV) ir ieškojau darbo. Manęs niekas nesamdė, buvo keista: juk mokslus (filosofijos studijas – aut. past.) baigiau ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje. Vyras man patarė parašyti, kad esu baigusi tik vidurinę mokyklą. Kai tik parašiau, darbą gavau tą pačią dieną – parduotuvėje. Žinoma, negalėjau visą laiką dirbti parduotuvėje. Radau metus trunkančius buhalterių kursus, kuriuos intensyviai lankiau ir mokiausi. Pabaigus šiuos kursus atsitiko įdomus dalykas – gavau pasiūlymą praktiką atlikti švietimo skyriuje. Kai įsitraukiau į šio skyriaus veiklą, tvarkiau įvairius popierius, mano koordinatorė pasiūlė būti vienos dėstytojos asistente. Ta dėstytoja atkreipė į mane dėmesį ir prasitarė, kad Monachano grafystės, kur aš gyvenu, laikraštyje yra skelbimas, kuriame ieško anglų kalbos dėstytojo. Ir man pasisekė! Aš gavau darbą. Buvau pirmoji emigrantė, dirbanti Monachano grafystės švietimo skyriuje. Dabar jau keturiolika metų dirbu šį darbą.

– Koks tai darbas?

– Dirbu suaugusiųjų centre, į kurį žmonės dažnai ateina persikvalifikuoti. Taip pat dirbu ir su pabėgėliais. Tai sunkus darbas. Žmonės atvažiuoja iš įvariausių zonų, juos net prakalbinti būna sunku, ką jau kalbėti apie anglų kalbą. Kartais jie nemoka net rašyti.

– Ar gyvendama užsienyje pasikeitėte?

– Užsienis gadina žmogų. Ne blogąja prasme. Tavo akiratis pasikeičia, nebegali būti Lietuvoje. Gali atvažiuoti, gali viešėti, bet tik tiek. Galbūt tai ne visiems, bet man tai išsipildė – aš nebegalėjau būti Lietuvoje.

– Ar emigravus teko patirti kultūrinį šoką?

– Patirtą kultūrinį šoką ir atskleidžiu savo knygoje. Mes esame labai tautiška šalis, galima sakyti, nacionalistai, turime savo šaknis, savo kalbą. Amerika – vienas didelis katilas. Žinoma, yra bendruomenių, kurios stengiasi išlaikyti unikalumą. Man buvo labai keista, kad šeimos vakarienės metu žmonės sėdi ir kalbasi apie padažą, kuriuo užsipila kepsnį, bet nekalba apie jausmus, nuveiktus dienos darbus, išgyventus darbus. Aš esu toks žmogus, kuris mano, kad svarbu kalbėtis ne apie tai, ką tu darei, bet kaip tu jauteisi tai darydamas. Žinoma, ne visi to nori. Tai per gilu, nemalonu atskleisti. Žmonės neretai labai susvetimėję.

– Ar įsiliejate į lietuvių bendruomenes Airijoje?

– Seniau aš buvau ir lietuvių mokyklėlės direktorė. Iš pradžių pusę metų buvau mokytoja, vėliau – direktorė. Rašėmė įvairius projektus, dalyvavome seminaruose ir Lietuvoje. Dabar šioje mokykloje nebedirbu, bet įvairiuose bendruomenės organizuojamuose renginiuose visada dalyvaujame.

– Ar gyvendama Airijoje pastebite panašumų su Lietuva?

– Airija ir Lietuva labai panašios. Vien tik istoriškai, airiai visada pykstasi, draskosi su anglais. Lietuva irgi visada būdavo kažkieno užimama, teko kovoti. Airiai, kaip ir mes, tiek gerąja, tiek blogąja prasme yra nacionalistai. Mes juk nelabai norime naują žmogų įsileisti, juk tai ir yra tautos išsilaikymo pagrindas. Tik lietuviams labai pasisekė – mes turime savo kalbą. Airių kalba yra, ji privaloma ir vidurinėje mokykloje. Mano abi dukros jos mokosi, bet ji kaip ir lotynų kalba – negyva. Tik labai maži regionai Arijoje kalba airių kalba. Dar vienas bendras požymis, kuris man įsiminė, tai – tiek airiai, tiek lietuviai labai saugo savo šeimas. Airiai ypač saugo ir to įrodymas yra tai, kad Airijoje nėra vaikų namų. Kokie stiprūs yra šeimos ryšiai, jeigu šaliai nereikia vaikų namų.

Emigracija – ne vien tik puiki patirtis. Arba dabar jau žmonės galvoja, kad tai tik degradacija, tačiau tai irgi ne tiesa.

– Ar „Brexit“ tema Airijoje yra diskutuotina?

– Monachano grafystė – pats pasienis prie Šiaurės Arijos. Prieš dvejus metus apie tai buvo kalbama labai daug, galvojome, ar tikrai pastatys čia tas tikras sienas. Tačiau iki dabar nelabai kas pasikeitė: daugybė žmonių iš ten dirba čia ir atvirkščiai. Buvo kalbama ir apie universitetus. Juk daugelis iš Airijos savo vaikus išleidžia į Belfasto universitetą Šiaurės Airijoje – jis yra pigesnis. Niekas nepasikeitė. Lygiai taip pat vyksta ir gydymas. Kaip seniau važiavo iš ten operuotis ir gydytis čia, taip ir dabar važiuoja.

– Daugelis emigrantų grįžta į Lietuvą tik dėl sveikatos apžiūrų. Ar jūs esate vienas iš šių žmonių?

– Aš gana dažnai grįžtu į Lietuvą pasitikrinti sveikatą, nes Airijoje yra gana prasta sveikatos priežiūra. Tikrai dažnai grįžtu tikrintis ar net operuotis.

– Ar domitės politika?

– Galima balsuoti, tik klausimas, ar mes to norime? Aš esu apolitiškas žmogus. Nė karto nebalsavau. Man daug įdomiau, kas vyksta knygynuose, teatre, mene nei politikoje.

Rugilės Barauskaitės nuotr.

– Ar gyvenant užsienyje netrūksta tautinių dalykų? Kaip žinoma, daugelio emigravusiųjų vaikai nebekalba lietuviškai, pamiršta tradicijas...

– Kepame juodą duoną, švenčiame visas šventes remdamiesi papročiais. Aš esu lietuvė, mano dukros – taip pat. Mano vyresnei dukrai, septyniolikmetei Medeinai, lietuvių kalbą ir tradicijas padėjo išlaikyti vasaros pas močiutę. Ji nuo ketverių metukų mėgaujasi visu tuo lietuviškumu. Dainuoja dainas, valgo lietuvišką maistą. Mano jaunesnioji dukra, devynmetė Andeinė, nenori be manęs skristi į Lietuvą ir tie visi lietuviški patiekalai jai ne prie širdies (juokiasi). Airijoje yra dvi vidurinės mokyklos, kurios turi kaip dalyką įvestą lietuvių kalbą. Monachano grafystėje yra tokia mokykla. Vyresnioji dukra mokosi lietuvių kalbos ir laikys lietuvių kalbos egzaminą

– Ar ko nors pasiilgstate iš Lietuvos?

– Mamos, brolio. Mes su mama labai panašios. Kartais savaitgaliais ir galvoji, kaip norėčiau sėsti į mašiną ir nuvažiuoti pas mamą blynų pavalgyti. Be šaknų žmogui yra sunkiau. Kiekvienas mes norime būti suprastas, nors kelias minutes. Šiaip būti suprastam labai sudėtinga. Suvokti emigranto tuštumą yra sunku, nes emigracija – ne vien tik puiki patirtis. Arba dabar jau žmonės galvoja, kad tai tik degradacija, tačiau tai irgi ne tiesa.