Pavieniai aitvarai dar gerokai prieš šventės pradžią skrodė žydrame danguje. Laikrodžio rodyklėms artėjant prie vidurdienio margaspalvių vėjo draugų vis daugėjo.
„Oras geras. Gal vėjas šiek tiek stiprokas“, - padėtį įvertino du kartus aitvarų varžybų nugalėtoju tapęs Martynas iš Šilutės.
Būrelis jo kraštiečių juokavo, kad šiemet kaip ir pernai ketina susižerti visus prizus, gerai praleisti laiką ir važiuoti namo.
Tiesa, aitvarų varžybų vyriausiasis teisėjas, rodos, visai nenorėjo išskirti vieno ar kelių svarbiausių. „Paleidi aitvarą ir grožiesi. Daugiau nieko nesinori, nes užburia tas vaizdas. Tačiau laikau prizą, kurį turėsiu kažkam įteikti“, - pranešęs varžybų pradžią, teisėjas visus pakvietė į paruoštą lauką.
Link geltonomis vėliavėlėmis sužymėto lauko patraukė 40 aitvarų varžybų dalyvių, tačiau dangus nenustojo mirgėjęs aitvarais. Šiemet neįpratai daug susirinko savadarbiais aitvarais nešinų šventės svečių.
Tie, kurie atvyko tuščiomis tik pasmalsauti ir pasigrožėti, čia pat galėjo pasigaminti aitvarą. Gotikinės Zapyškio bažnyčios užuovėjoje buvo įsitaisę aitvarų gaminimo mokytojai, išdėliotas popierius, lengvos lazdelės, popieriniai kaspinai papuošimui.
„Visai nesunku. Aš pati išmokau, o dabar kitiems padedu“, - plačiai nusišypsojo vos spėjanti visus norinčius apibėgti mokytoja.
Pažvelgi aukšyn ir nesinori akių nuleisti. Plevėsuoja didžiulis baltas pasakų paukštis, čia pat savadarbis mažylis su Lietuvos trispalve, praskrodžia fabrikinis ryškiaspalvis. Ant Nemuno kranto vis dar pluša vyrai – jų didžiulis oro aštuonkojis niekaip nenori kilti, o dar laukia didelis raudonas aitvaras-meška.
Šventė buvo gerokai įpusėjusi, o atvykstančių srautas vis nesibaigė.
Naujausi komentarai