Sulaukė palaikymo

1977 m. ekspedicijoje į Tadžikijos teritorijoje esančius kalnus drauge su alpinistais Eugenijumi ir Romu Bajorais, latviu Valdžiu Kikanu dalyvavo ir K.Virbalis. Tąkart keturi ekspedicijos dalyviai užkopė į tris bevardes viršukalnes, o vieną jų – 5 400 m aukščio kalną – pavadino Kauno vardu. K.Virbalis džiaugiasi, kad šių metų vasarą drauge su bendražygiais pavyko įvykdyti trigubą misiją.

„Kaunas – 2022-ųjų Europos kultūros sostinė, tad visų pirma ekspedicija sumanyta kaip dovana miestui. Antra, šiemet sukanka 45 metai, kai K.Virbalis pirmą kartą įkopė į Kauno viršūnę. Dar norėjome pagerbti buvusį bendražygį, alpinistą Eugenijų Bajorą. Šiemet liepą sukako 40 metų nuo jo žūties Pamyro kalnuose“, – šiųmetės ekspedicijos tikslus vardija A.Peištaras, prie 1977-ųjų ekspedicijos negalėjęs prisijungti, nes kopė į kitus kalnus.

Pristatę idėją atkartoti ekspediciją į Kauno viršukalnę, alpinistai sulaukė miesto valdžios palaikymo. Problemų kilo bandant gauti leidimus, nes Kauno viršukalnė yra Šugnano kalnagūbrių masyve prie Afganistano sienos.

Net ir sumokėję privalomus kiekvienam ekspedicijos dalyviui 50 dolerių už leidimus į pasienio zoną, leidimų taip ir negavo. Prieš išvykdami nusprendė rinktis atsarginį variantą ir kopti į kitas viršūnes – keitė kelionės maršrutą.

Pasikeitė planai

Į ekspediciją liepos 6-ąją išvyko 23 alpinistai – ir patyrę, ir pradedantieji. Liepos 7-ąją, ketvirtą ryto, visi jau buvo Dušanbėje.

A.Peištaras pasakoja, kad Tadžikijos sotinėje juos pasitiko viešbučio savininkas ir keli vairuotojai, turėję nuvežti į nakvynės vietą. Vienas vairuotojų, išgirdęs, kad lietuviai neturi leidimų, pažadėjo juos gauti. Po trijų valandų alpinistai išgirdo, kad vairuotojas iš tiesų gavo leidimus, ir jų planai vėl kardinaliai pasikeitė.

„Kai kuriems ekspedicijos dalyviams buvo neįprasta, kad planai keičiasi beveik paskutinę minutę. Teko jiems argumentuoti ir įrodyti, kad Kauno viršūnė – svarbiausias tikslas, kad esame posovietinėje Azijos valstybėje, kurioje – europiečiams neįprastos ir nesuprantamos tradicijos ir taisyklės“, – kilusiais iššūkiais dalijasi vienas ekspedicijos organizatorių.

Pokytis: klimato atšilimo padariniai akivaizdūs – iš tirpstančių ledynų formuojasi nauji ežerai. / Alpinistų klubo „Senjoras“ nuotr.

A.Peištaras neslepia, kad jauna komanda kėlė papildomų rūpesčių, jai tekdavo išsamiai paaiškinti kiekvieną smulkmeną, kartais – net ir griežtai.

Išbandymas jauniesiems

Nuo Dušanbės beveik 1 000 km alpinistai važiavo šalia Piandžo upės vingiuojančiu keliu į Chorogo miestą. Atvykę į jį, pernakvoję viešbutyje, kitą dieną važiavo dar apie 100 km į Akmamado kaimą, kur ir yra Kauno viršūnė.

Lietuviai nustebo sužinoję, kad šiame regione neauginami asilai, kurie padėtų užnešti dalį krovinio iki pagrindinės stovyklos, tad teko pasinaudoti vietinių šerpų paslaugomis. Iki vietos, kur ekspedicijos dalyviai įkūrė pagrindinę stovyklą, teko nueiti 18 km, nešantis po 25 kg sveriančią kuprinę.

Stovyklai reikėjo pasirinkti tinkamą vietą, kad palapinių nenuneštų upės vanduo ar neužgriūtų akmenys. Ji buvo įkurta beveik 4 km aukštyje. Jaunieji ekspedicijos dalyviai sunkiai įsivaizdavo realius atstumus – nuo stovyklos iki Kauno viršūnės maršruto pradžios teko eiti 15–18 valandų.

„Komandoje buvo pradedančiųjų alpinistų, todėl reikėjo rinktis lengvesnius maršrutus. Buvo ir turinčių šiokios tokios patirties, bet fiziškai labai gerai pasiruošę alpinistai veržėsi į priekį ir net siekė kopti vieni. Teko jiems paaiškinti komandos svarbą kalnuose ir nubrėžti griežtas taisykles“, – dalijasi A.Peištaras.

Įsikūrus, kitą rytą, trys dalyviai pasijuto blogai, pasireiškė kalnų liga, tad teko pasirūpinti, kad jie galėtų nusileisti kalno papėdėn ir patektų į Chorogo miesto ligoninę.

Kopė dviem maršrutais

Kitą dieną žygeiviai išėjo į rajono žvalgybą. K.Virbalio nuostabai, prie Kauno viršūnės buvęs kelių kilometrų ilgio ledynas paprasčiausiai ištirpo...

„Žvalgybos metu pastebėjome arčiausiai stovyklos esančią tikėtinai bevardę viršūnę, į kurią nusprendėme įkopti. Buvo sudarytos dvi komandos ir paskirti kapitonai – Karolis Talačka ir Girvydas Kulakauskas. Į šią viršūnę įkopė devyni dalyviai, jie kopė dviem skirtingais maršrutais su viena nakvyne. Viršūnę pavadino KTU Ąžuolas“, – pasakoja A.Peištaras.

Į Kauno viršūnę įkopė aštuoniolika komandos narių. Tai buvo vadinamasis traversas, kai įkopta į tris viršūnes – Kauno, Kauno Vyčio ir „Lietuvos universitetui 100“. Visos jos – virš 5 km aukščio.

K.Virbalis ir A.Peištaras buvo tie instruktoriai, kurie apačioje palaikė radijo ryšį ir su kopusiaisiais, ir su vietiniais gyventojais. Ištikus nelaimei, galėjo greitai organizuoti gelbėjimo darbus.

Ištvermė: žygeiviams teko įveikti nemažai kliūčių, o su 25 kg sveriančia kuprine tai – dar sunkiau. / Alpinistų klubo „Senjoras“ nuotr.

Lietuvą puikiai žino

Tadžikijoje alpinizmas nešvystytas, daugumai jų teritorijoje esančių kalnų pavadinimus suteikia atvykę alpinistai. A.Peištaras pasakoja, jog vietiniams teko paaiškinti, kad Kaunas – ne atsitiktinis pavadinimas, tai Lietuvoje esantis miestas.

„Lietuvą vietiniai puikiai žino, važiuoja čia pirkti automobilių. Keli pasakojo, kaip važiavo patys ar vyko jų broliai, tėvai“, – įspūdžiais dalijasi A.Peištaras, kurį sužavėjo vietinių draugiškumas ir geranoriškumas.

Alpinistus nuvylė tik tai, kad užkopę į viršukalnę jie nerado 1977-aisiais palikto raštelio. Mat egzistuoja tokia alpinistų tradicija: užkopus į viršukalnę, iš akmenų pastatomas akmenų kauburėlis, vadinamasis turas, į jį įdedamas raštelis, kuriame pažymėti ekspedicijos metai, dalyviai, nurodoma, koks tuo metu buvo oras. Tas raštelis būna iki kitos ekspedicijos – tikslą pasiekę alpinistai palieka naują.

Neradę savo kolegų raštelio, Kauno viršukalnę įveikę ekspedicijos dalyviai įamžino savo žygį, ant akmens plokštės išbraižę Kauno vardą.

Pagerbs ir Vilnių

Po sėkmingos kalnų ekspedicijos lietuviai alpinistai dar pabuvo Dušanbėje. A.Peištaras pastebėjo, kad Tadžikijos sostinė gražėja, bando atsikratyti sovietinio palikimo, nors dar galima pamatyti šią santvarką šlovinančių paminklų. Kaunietis džiaugiasi, kad keičiami sovietinius pavadinimus turėjusių viršūnių pavadinimai.

Pirmą kartą A.Peištaras ten buvo dar 1973 m. su pirmąja Lietuvos ekspedicija Fanų kalnuose, šiek tiek kitame regione. Ten yra ir Vilniaus viršūnė, ant kurios jis pirmasis ir užkopė.

„Kitais metais Vilnius švenčia 700 metų jubiliejų, bus 50 metų, kai aš užkopiau į Vilniaus viršūnę, todėl planuoju šias abi progas simboliškai įamžinti“, – ateities planais dalijasi A.Peištaras.

Jis atskleidžia, kad kitą kartą organizuodamas ekspediciją stengtųsi surinkti labiau patyrusią komandą.

„Alpinizmas – tai sportas, kuriame ko nors pasiekus, norisi siekti dar daugiau. Jis ne tik dovanoja nepaprastų emocijų, bet ir skatina įveikti save“, – linki ir kitiems susirgti kalnų liga patyręs alpinistas.