Vertingiausi iš visų Lietuvos vargonų – Kauno arkikatedros bazilikos vargonai – nesulaukia deramo valdininkų dėmesio ir pinigų, už kuriuos būtų galima juos restauruoti ir prikelti naujam gyvenimui.

Tarp gyvybės ir mirties

Bažnyčios interjeras sunkiai įsivaizduojamas be vargonų – jų istorinio fasado ir klausančiųjų sielas pakylėjančio garsų didingumo. Kauno arkikatedroje bazilikoje vargonų akordams suskambus, į jiems skirtą balkoną nukreiptas žvilgsnis atsiremia į tamsią ir bežadę erdvę. Vargonų čia nėra, o akordai sklinda iš presbiterijoje esančio elektroninio instrumento.
Sakoma, kad bažnyčios vargonai – lyg šventovės siela. Tad kokia ta šventovė, jei joje skamba tik sintetiniai, vargonus imituojantys garsai?

Prieš ketverius metus nutildyti vargonai buvo išardyti restauravimui. Šis XIX a. pabaigoje žymiausio Lietuvoje vargonų meistro Juozapo Radavičiaus sukurtas instrumentas – vertingiausi ir didžiausi Lietuvoje istoriniai romantiniai vargonai, lietuviškosios vargondirbystės pavelde užimantys išskirtinę vietą. Jiems išsaugoti buvo numatyta lėšų, nagingi ir rūpestingi meistrai – aukščiausios kategorijos restauratoriai ėmėsi darbų, tačiau, likus visai nedaug iki pabaigos, viskas sustojo.

Apie tylinčius Kauno arkikatedros vargonus ir finansinius jų restauravimo sunkumus jau ne kartą buvo rašyta šalies spaudoje. Kauno menininkai ėmėsi iniciatyvos rengti akcijas – siekdami koncertais atkreipti visuomenės dėmesį į susidariusią problemą ir sulaukti bent kokios nors paramos. Dažniausiai aukojo parapijiečiai, patys ne per daugiausia turintys, tikėdamiesi nors kuklia parama paspartinti atnaujintų vargonų sugrįžimą. Tačiau jų paaukoti 16 tūkst. litų (per antrąją akciją – jau tik apie 3 000) situacijos neišjudino.

Išmontuoti, atskiromis dalimis ir dalelėmis nukloję dirbtuvių stalus ir lentynas, vargonai dūlėja, primindami reanimacijoje užmirštą, komos ištiktą merdintį bejausmį kūną.

Stinga trečdalio milijono

Arkikatedroje bazilikoje esantys vargonai yra Kauno arkivyskupijos turtas. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, nors ir suprasdamas šio unikalaus instrumento išsaugojimo svarbą, iš arkivyskupijos lėšų skirti reikiamos restauracijai pinigų sumos taip pat neturi galimybių, tačiau dar pernai numatytą 50 tūkst. litų paramą žada šiais metais skirti.
Arkikatedra bazilika – miesto senamiesčio centre, gausiai lankomame turistų. Miesto įvaizdžio kūrimu ir lankytinais objektais labiausiai derėtų rūpintis miesto savivaldybei. Bet vargonai – ne jos, o Bažnyčios, atskirtos nuo valstybės, vidinėje teritorijoje, kurioje prioritetų išdėstymo sprendimus šeimininkai priima savo nuožiūra.

Fundatorių ir mecenatų, kurie remdavo vargonų kūrimą ir kultūros reiškinius Lietuvoje dar XVII–XVIII a., dabartinėje Lietuvoje neatsiranda. Nors suma, reikalinga instrumento restauravimui užbaigti nėra milijoninė – tereikia 350 tūkst. litų. Susidaro įspūdis, kad šiose vargonų atgaivinimo finansavimo lenktynėse niekas nesiryžta tapti garbinguoju pirmuoju, rodančiu kitiems pavyzdį.

Apribojimai naudoti

Gal ir atsirastų norinčių pasidalyti su Bažnyčia restauruojamo instrumento finansavimo sunkumais, prisidedant prie Lietuvos vargondirbystės kultūrinio paveldo išsaugojimo, tačiau dvejonių sukelia nuogąstavimai dėl tolesnio riboto vargonų naudojimo. Jį lemia dar 1987 m. Romoje Dieviškojo kulto kongregacijos išleistas dokumentas "Koncertai bažnyčiose" ("Bažnyčios žinios", 2001 m. sausio 30, Nr. 2) bei analogiškas dokumentas, išleistas Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2001 m.

Jame nustatomi muzikos atrankos sakralioje erdvėje kriterijai, pagal kuriuos "bažnyčia atveria duris sakralinės muzikos koncertams, bet privalo likti uždara kitoms muzikos rūšims".
Nežiūrint šių ribojimų, pripažįstama, kad muzika, taip pat ir vargonų, veikia žmogaus dvasingumą: "Muzika ir giesmės nėra tik liturginio veiksmo puošmena. Priešingai, tai – ta pati šventimo realybė, leidžianti įžengti į dieviškojo slėpinio gelmes" (Jonas Paulius II).

Suinteresuotas ir choras

Pastaruoju metu pamaldose giedantis arkikatedros choras laikinai telkiasi presbiterijoje, sakraliausioje Arkikatedros vietoje, prie čia esančių elektroninių vargonų. Tai didelė pagarba muzikos atlikėjams. Tačiau jau minėtame dokumente taip pat rašoma, kad "muzikantai ir giesmininkai turėtų neužimti presbiterijos. Didžiausia pagarba turi būti skiriama altoriui, pagrindinio celebranto vietai, sakyklai".

Kodėl ši nuostata nepaspartina sprendimų ir nepaskatina rasti galimybių vargonų restauravimui finansuoti? Gal derama pagarba šiai sakralinei erdvei pagaliau palydės choristus į jų įprastinę vietą balkone prie atgimusių vargonų? Tuo labiau kad tame pačiame dokumente nurodoma, jog labai svarbu, kad "bažnyčiose, ypač įžymiose, netrūktų kompetentingų muzikantų ir kokybiškų muzikos instrumentų. Reikia ypač rūpintis praeities epochų vargonais, kurie nuolat išlieka vertingi".

"Duokite ir jums bus duota", – teigiama Luko evangelijoje Kristaus lūpomis. Vargonų pasiilgusieji per Arkikatedroje vykusias akcijas jau davė. Kas duos dabar? Kas prikels gyvenimui iškiliuosius Arkikatedros vargonus, sugrąžindamas šiai Kauno šventovei jos sielą? O gal prisiims atsakomybę už jų pasiuntimą Amžinybėn, leidus sudūlėti aplaidumo dulkėse?