– Kaunas – jūsų gimtasis ir gerai pažįstamas miestas, Kauno arkivyskupija – tikriausiai taip pat, nes čia penkerius metus buvote vyskupas augziliaras. Kas džiugina, o kas galbūt neramina grįžtant iš Žemaitijos į Kauną jau arkivyskupo metropolito pareigose?

– Pirmiausia džiugina, kad Kaunas yra bendruomeniškas miestas, daug iniciatyvų Bažnyčioje ir mieste. Kauno arkivyskupija Lietuvai yra pavyzdys. Neseniai vyko sinodas, kuriame aptartos pagrindinės gairės, kaip arkivyskupijos pastoracija turėtų judėti, parengtas strateginių gairių žemėlapis iki 2025-ųjų, suformuotos pagrindinės bažnytinės struktūros, kurios sėkmingai dirba jau ne vienus metus.

Kauno privalumas – tai yra Lietuvos vidurys, čia susikerta ir informaciniai, ir kultūriniai, ir bažnytiniai keliai. Kauno arkivyskupija – metropolijos centras. Kauno metropolijai dar priskirtos Telšių ir Vilkaviškio vyskupijos, o nuo 1997 m. – ir Šiaulių vyskupija. Kaunas tikrai yra lietuviškumo bastionas – miestas, turintis labai aiškų identitetą, patriotizmo ir laisvės dvasią. Man Kaunas yra labai artimas, žavus, ir man smagu čia būti.

Naujasis arkivyskupas K.Kėvalas neabejoja – Kauno arkivyskupija Lietuvai yra pavyzdys.

Kas neramina? Kaune esu daugiau ar mažiau savas, o pasak Evangelijos "savam krašte pranašu nebūsi". Guodžiuosi tuo, kad čia, Žemaitijoje, tapau žemaičiu ir jau gal bus lengviau būti pranašu, nes grįžtu į Kauną kaip žemaitis (juokiasi). Šiek tiek sudėtinga, kad Kauno arkivyskupijoje kunigų yra mažiau, palyginti su Žemaitijos parapijomis, tad pagrindinių bendradarbių – kunigų – Kaune vyskupas turi mažiau. Tai turi įtakos kurijos darbui, kai reikia surinkti atsakingus pareigūnus: generalvikarą ar kitus. Atšaukti iš parapijos kunigą ir skirti tik instituciniam darbui yra skausminga. Tad Kaune tai daug didesnis iššūkis negu Žemaitijoje.

Vilties kultūros įtvirtinimą matau kaip misiją, nes jeigu žmogus pasiduoda nevilčiai, tai tampa įpročiu, jis išmoksta būti bejėgiu.

– Ką jums davė vyskupystė Žemaitijoje? Kokių patirčių pasisėmėte?

– Nepaprastai sužavėjo žemaičių meilė savo kraštui, savo regionui. Tas patriotiškumo, savo kultūros, papročių, istorijos pabrėžimas labai žavingas. Jie didžiuojasi savo žemaitiška kilme, natūraliai tada žmonės ir istorija labiau domisi, ir daugiau pažįsta savo aplinką. Jų bendruomeniškumas labai uždega, ir tai labai greitai pajutau, nes žemaičiai nori tuo pasidalyti su kiekvienu, atvykusiu iš Lietuvos, ir pabrėžti savo krašto unikalumą. Tai mane labai žavėjo. Žemaitijoje bendruomeniškumo patirtys daug gilesnės – mažiau žmonių, todėl ir gyvenimas glaudesnis, kompaktiškesnis. Atvažiavęs į kurią nors bendruomenę jausdavau, kad visi vieni kitus pažįsta, paprastai ir bažnyčios, ir civilinė bendruomenė yra artimai susijusios: bendruomenės ir parapijos namai dažnai yra vienas pastatas, nėra atskirties, kad čia civilinė, o čia religinė gyvenimo dalis. Tas bendruomeniškumas jaučiamas ir nuotaikoje – šventės kartu švenčiamos, kitaip atrodo ir kasdienis gyvenimas. Tai man buvo atradimas. Miestas atsižvelgia, ką Bažnyčia daro, į jos šventes, derina pagal tai savo renginius, ir atvirkščiai, Bažnyčia derinasi prie miesto švenčių ir renginių. Pavyzdžiui, Telšiuose šv.Antano atlaidai sutampa su miesto dienomis, kur ta pati scena statoma ir šv.Mišioms, ir koncertams, kelias dienas vyksta įvairūs renginiai, tos pačios – bažnyčios ir civilinės – naudojamos įvairiems susitikimams, plenerams, kitiems renginiams. Tai išties man daro įspūdį. Jei Telšiuose eisi gatve, tave bet koks žmogus gali pakalbinti, nusišypsoti. Mažesnės bendruomenės yra privalumas.

Tikėjimo prasme Žemaitijos Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija yra unikalus bruožus. Tai malda, kuriai žmonės susėda 2–3 valandoms melstis ir giedoti įvairiomis progomis: ar tai artimojo laidotuvės, ar gavėnia, ar patys Žemaičių Kalvarijos atlaidai, kurie vyksta liepos pradžioje. Tie dalykai man labai simpatizavo. Pavyzdžiui, atvyksta visa giminė į atlaidus Žemaičių Kalvarijoje, ir jie visi vienu būriu išeina į tuos kalnus. Dar pasiskirsto koplytėles, kur kas pasakys trumpą žodelį – pamokymą pagal koplyčios temą. Įdomu, kad įtraukiami ne tik suaugusieji, bet ir vaikai – 12–14 metų vaikų jau paprašoma pakalbėti pagal tos koplytėlės mintį. Tokių dalykų nesu matęs niekur kitur Lietuvoje, tik Žemaitijoje. Labai graži tradicija, kai į Sutvirtinimo sakramentą atvyksta daugiau šeimos narių ir giminaičių. Visi nori būti kartu, nusifotografuoti, ir tas šeimos palaikymas yra labai gražus bruožas.

– Ką nors gal parsivežate į Kauną kaip gerąją praktiką?

– Labai norėtųsi atvežti Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimą, su šia maldos praktika supažindinti žmones, tad galėtų laikas nuo laiko ar Šiluvoje, ar Kauno katedroje nuskambėti. Turiu tokį troškimą atvežti Žemaitiją į istorines žemaičių žemes: Motiejus Valančius vyko į Kauną kaip į Žemaitijos pakraštį, Varniai buvo dvasinis centras anuomet. Trejus metus kaip vyskupas tarnavęs žemaičiams dabar visai kitaip vertinu tą faktą, kad M.Valančius yra mūsų Kauno katedroje. Klausimas, ar tikrai mes esame tinkamai įvertinę M.Valančiaus asmenybės reikšmę Lietuvos laisvės istorijoje? Galbūt galėtume daugiau nuveikti stiprinant patriotiškumą, labiau gerbti savo šaknis.

Norėtųsi perduoti ir tą gyvą žemaičių bendruomeniškumo patirtį, kurią pats patyriau bendraudamas ir su vietos valdžia, ir su žmonėmis, ir su parapijų pastoracinėmis tarybomis. Nereiškia, kad Kauno arkivyskupijoje bendruomeniškumo nėra, bet bendruomeniškumo stiprinimą matau ir kaip arkivyskupo veiklos kryptį.

– Kokių darbų pirmiausia imsitės grįžęs į Kauną?

– Pirmiausia reikės iš naujo atrasti Kauną – susipažinti su esama padėtimi. Laukia pokalbiai su kunigais, su pastoracinių centrų darbuotojais. Ir, aišku, veiklų planavimas naujiems pastoraciniams metams, kurie paprastai prasideda nuo rugsėjo. Turiu susipažinti su jau pradėtais darbais, kuriuos reikia tęsti, ir, aišku, kreipto naujai sielovadą pagal Bažnyčios nustatytus prioritetus. Šiuo metu popiežius Prančiškus ragina ypatingą dėmesį skirti jaunimo sielovadai. Tada – šeimų sielovada, pagalba šeimoms. Ir, žinoma, kalbėjimas sekuliariai kultūrai suprantama kalba, kad būtų perteiktas Dievo žodis, tikėjimas. Tai trys svarbiausios kryptis, kur turime darbuotis. Ypač svarbu šiems darbams panaudoti naujausius komunikacijos būdus, socialinius tinklus ir pan. Pandemija ir karantinas parodė, kad šios priemonės yra nepaprastai galingos ir efektyvios, ir jeigu jomis nesinaudosime, nuskriausime save bei kitus.

Tikiuosi ir Kauno arkivyskupijoje tęsti Žemaitijoje pradėtą Palaiminimų savaitgalių tradiciją, kuri labai pasiteisino ir prigijo. Norėtųsi tęsti jau išbandytą "Užtvirtink" – tai Sutvirtinimo sakramentą priimantiems jaunuoliams skirta šventė.

Žinoma, visiems mums yra iššūkis regionų mažėjimas – žmonės keliasi gyventi į didžiuosius miestus arba išvažiuoja į užsienį, ir tos vietos, kurios labai patrauklios, turinčios turtingą istoriją, traukiasi. Tai aktualu ir Kauno arkivyskupijai. Nežinau, kaip ateityje atrodys mažesnės bendruomenės, ypač kaimuose. Bažnyčiai tai yra didelis iššūkis ir vienas iš galvosūkių, kaip užtikrinti sielovadą tokiose vietose.

– Reikės suformuoti komandą, kol kas dirbsite be vyskupo augziliaro. Ar pagalbininkas jums numatytas?

– Kauno arkivyskupija visada turėjo augziliarą, aišku, prašysime, kad nuncijus jo ieškotų, o popiežius skirtų. Tie procesai vyksta lėtai, kartais užtrunka ir ne vienus metus, bet, aišku, kad bendradarbis tikrai reikalingas. Reikės stiprinti parapijų pastoracinių tarybų veiklą. Tai jau pradėta, bet reikia dar pasistengti, kad tos pastoracinės tarybos būtų aktyvesnės, prisiimtų atsakomybę ir taptų bendruomeniško veikimo dalimi.

– Vienas iš svarbių veiklos krypčių – Kauno kunigų seminarija. Kokie didžiausi iššūkiai čia laukia? Pašaukimų vis mažėja, bet ar gali jų būti daugiau?

– Labai svarbu stiprinti jaunimo sielovadą. Jau turėjome pirmąjį posėdį su Kauno arkivyskupijos jaunimo centru. Reikia stiprinti tikybos dėstymo kokybę mokyklose. Daug vaikų lanko tikybos pamokas, turime didelę auditoriją, bet pamokų ir bendravimo su vaikais kokybė tikrai galėtų būti geresnė. Žinoma, ruošiant vaikus ir jaunimą priimti Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą, taip pat reikia kokybės, kad tai ne tik būtų pamokėlės žinioms perteikti, bet ir tikėjimo patirtis per bendrystę, per pabuvimą, per valgymą kartu, per pasidalijimą. Krikščionybė nėra tik išmoktos pamokos ar tiesos. Krikščionybė yra bendruomenė, buvimas kartu, patirtis – tai yra daug daugiau nei tik sausos žinios, tik informacijos perdavimas. Tai pagrindinės kryptys, kaip galima padidinti pašaukimų į kunigystę. Aišku, dabar žengiamas žingsnis kunigų seminarijų reformos link – reaguojame į naujausią kunigų ugdymo dokumentą, kurį visai neseniai išleido Kunigų kongregacija, išnaudojant mūsų kunigų seminarijų bazes. Ugdymo procesas dalijamas į tris etapus, kurie yra atskiri netgi fiziškai: yra parengiamasis kursas vienoje vietoje, filosofinės studijos – kitoje, teologinės – trečioje. Galutinių sprendimų dar nėra, bet dirbame ta kryptimi, kurią pasiūlė Vatikanas.

– Domina ir žemiškieji Bažnyčios reikalai. Kaune bene labiausiai akis bado Švč.Sakramento bažnyčia Vilniaus gatvėje, remonto reikia ir kitose arkivyskupijos bažnyčiose. Šilainiuose planuojama statyti naują Šv.Jono Pauliaus II bažnyčią. Kaip šituos reikalus spręsite?

– Yra sudėliotos prioritetinės sritys, kur šiuo metu reikėtų mesti pajėgas. Pirmoji, žinoma, yra Kauno katedra, kurios tvarkybos darbai pradėti ir turi tęstis. Tada – Šiluva, kur taip pat darbai prasidėję, tvarkomas šventovės stogas ir vidus. Aišku, reikės dėti visas įmanomas pastangas ir kažkaip sutelkti lėšas Švč.Sakramento bažnyčiai viduryje miesto tvarkyti. Viskas dabar priklauso nuo finansavimo. Bažnyčia yra veikianti, joje jau daugiau kaip dešimt metų vyksta Švč.Sakramento adoracija, labai patogi vieta. Pagaliau tai yra studentų bažnyčia – tradicija dar iš tarpukario. Galbūt ta tradicija galėtų būti atnaujinta, bet pirmiausia turime atnaujinti bažnyčios fizinę būklę. Fasado tvarkymo darbai yra pradėti, bet ten ir viduje laukia didelis darbas.

Pati bažnyčių tvarkyba susijusi ne tik su arkivyskupijos kurijos pastangomis, bet ir su tų vietos bendruomenių pastangomis. Žemaitijoje gana gražiai sekasi bendradarbiauti tvarkant tuos viešuosius pastatus – ir bendruomenių namus, ir bažnyčias, kurios taip pat yra traukos centrai. Jeigu bažnyčia graži, sutvarkyta, ji traukia žmones į tą regioną, į tą vietą. Jeigu žmonės čia traukia, vadinasi, ir verslai gali plėtotis, miestas plėstis. Visiems yra naudinga, jeigu tvarkomos bažnyčios ir kitos viešos erdvės. Bažnyčios sutvarkymas dažniausiai atspindi, kaip bendruomenei sekasi susikalbėti ir savo kraštą mylėti.

Man Kaunas yra labai artimas, žavus, ir man smagu čia būti.

– Yra daug pavyzdžių iš praeities, kaip bažnyčių ar vienuolynų statybas fundavo turtingi, kilmingi to meto žmonės. Dabar, nors turtingų žmonių netrūksta, žymiai mažiau tokių iniciatyvų. Kodėl?

– Verslo tradicijas Lietuvoje nukirto sovietmetis. Tos fundacijos, kurios keliaudavo iš kartos į kartą, nebuvo tik vienos kartos sukurtas gerbūvis, ir šeima galėdavo paaukoti didesnę sumą Bažnyčiai ar muziejui, ar kietiems tikslams. O dabar turime gana neilgą verslininkų istoriją, ir jie neturi tų vadinamųjų senų pinigų, ateinančių iš kartos į kartą. Jie rūpinasi savo verslo išlaikymu, vaikų ateitimi, dėl to visuomeniniai reikalai sunkiau sekasi nei kitose demokratinėse šalyse. Tai viena iš priežasčių. Kita vertus, Lietuvoje nėra populiari aukojimo tradicija ir nėra to supratimo, kad aukoti bendram gėriui – didelis džiaugsmas. Juk tada geriausiai matyti, kaip tavo pinigai gali būti įdarbinti ir sukelti daug daugiau džiaugsmo nei vien tau asmeniškai. Pagaliau, jeigu verslas pasisekė, negali sėkmę tik sau priskirti, tai yra ir bendruomenės indėlis į tavo verslo sėkmę. Tie, kurie išmokyti mokykloje, pas tave dirba, tie, kurie turi įvairiausių talentų, galėjo juos kitur panaudoti, bet panaudojo tavo įmonėje. Tai sukuria pridėtinę vertę, kuri negali būti tik privati – sukauptas turtas turi socialumo vertę. Dalytis juo reiškia tam tikra prasme grąžinti tai, ką gaunu kaip nepamatuotą turtą: žmonių išsilavinimą, talentus, laiką ir pan. Žmonės, turintys didelius verslus, pastebi, kad ne tik pinigai teikia džiaugsmo. Gausus pinigų turėjimas atneša ir išbandymų, ir neramias naktis. Labai tikiuosi, kad mecenatystės tradicijos Lietuvoje atgims.

– Atsigręžkime į jūsų asmenybę. Peržvelgus biografiją, stebina, kiek daug ir iš pirmo žvilgsnio skirtingų dalykų jumyse dera, kiek talentų turite: studijavote radiotechniką, esate muzikantas ir griežiate akordeonu, apgynėte teologijos disertaciją, bet iš ekonomikos srities. Kuri sritis jums pačiam yra artimiausia?

– Aišku, mane labai domina žmonės, jų santykiai, o labiausiai rūpi, kaip perduoti tikėjimą, kad žmonės turėtų daugiau džiaugsmo. Ir jeigu reikia, tam naudoju ir akordeoną (juokiasi). Dėl to mane labai domina ir visuomenės mokslai, dėl to studijavau ekonomikos dalykus, kad patyrinėčiau tą vadinamąjį mainų fenomeną, nes ekonomika kyla, kai žmonės mainosi sukurtomis gėrybėmis. Mainų fenomenas pasireiškia įvairiais būdais: ir per žmonių bendrystę, ir per sutarimą, pagaliau per susitelkimą dirbti dėl vieno tikslo. Tikėjimas tam nepaprastai padeda ir motyvuoja. Akordeonas ar ekonomikos studijos labiau yra gyvenimo prieskoniai. Pagrindinis tikslas – telkti žmones Dievo pažinimui. Negali perduoti santykio su Dievu patirties, bet gali galbūt žmogų sudominti, pakviesti, kad jis atsivertų tiems klausimams, kurie yra neišvengiami. Tai prasmės, tikslo klausimai. Jeigu tų klausimų nekeli ir nesprendi, anksčiau ar vėliau pradėsi sirgti psichologinėmis ar net psichinėmis ligomis. Nesusitvarkius prasmės pagrindo, gyvenimas darosi labai keistas reiškinys. Skirti dėmesio prasmės ir Dievo klausimui aiškiai yra mano rūpestis, o jei pasiseka – daugiausia džiaugsmo teikiantis dalykas.

– Atrodo, kad veiklų, užimtumo ir rūpesčių bus daug. Ar rasite laiko pomėgiams, laisvalaikiui, bendravimui su mama ir artimaisiais?

– Dažnai po tokių gausių veiklų suprantu, kad jeigu nesustosiu, tai būsiu sustabdytas – ar sveikata sušlubuos, ar dar kas nutiks. Stabtelėjimas yra būtinas, nes žmogus taip jau sukurtas, kad turi turėti tą septintą dieną poilsiui. Mano laisvalaikis – knygų skaitymas, bendravimas su šeima, kelionės ir prasiblaškymas muzikuojant. Aišku, dažnai to nebūna. Norisi, kad gyvenimas būtų tvarkingas, čia darbas, čia poilsis, bet dažniausiai viskas sumišę, ir reikia vis iš naujo mokytis tos gyvenimo tvarkos. Ir man, pasirodo, nėra taip lengva, nors jau esu žmogus ne pačioje jaunystėje, bet kartais jaučiuosi kaip paauglys, tvarkydamas savo laiką.

– Su kokiu šūkiu įžengsite į Kauno katedrą ir imsitės Kauno arkivyskupo pareigų?

– Savo vyskupišku šūkiu esu pasirinkęs "Kristus mano viltis". Manęs nepaleidžia mintis, kad Lietuvoje turėtume labiau kelti vilties kultūrą. Ingreso į Kauno katedrą paveikslėlyje naudosiu Šventojo Rašto mintį iš laiško romiečiams: "Esame išgelbėti viltimi." Viltis yra labai rimtas dalykas, ji mane gelbsti santykiuose, darbe, kitose veiklose, pagaliau kreipia mane į Amžinąjį gyvenimą. Vilties kultūros įtvirtinimą matau kaip misiją, nes jeigu žmogus pasiduoda nevilčiai, tai tampa įpročiu, jis išmoksta būti bejėgiu. Viltis turi būti lavinama, treniruojama. Kai žmogus treniruoja savo kūną, daro mankštą, jis tampa stipresniu. Čia panašiai, tik dvasine prasme. Turime treniruoti savyje viltį ir vieni kitiems ją dovanoti. Aš nekalbu apie dirbtinę viltį, kuri neturi pagrindo. Mes turime labai galingą pagrindą: Viešpaties prisikėlimas mums sako, kad yra daug didesnė tikrovė, nei mano matoma čia ašarų pakalnė. Virš manęs yra didžiulė perspektyva, kuri gali prasidėti jau čia, dabartiniame gyvenime. Jeigu nepriimu šio man duoto pasiūlymo, tai sugriaunu ir savo dabartinį laiką, ir prarandu savo Amžinąjį laiką. Kaip nepasiduoti nevilčiai? Ir man pačiam tai labai svarbu, ir noriu tai perduoti kitiems.

Įžengs į katedrą

Kauno arkivyskupo metropolito K.Kėvalo ingreso iškilmės vyks Šventųjų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje birželio 24 d. 11 val., švenčiant Kauno arkivyskupijos dangiškojo globėjo Šv.Jono Krikštytojo Gimimą. Šv.Mišias transliuos LRT televizija.

2020 m. vasario 19 d. popiežius Pranciškus paskyrė Kauno arkivyskupu metropolitu, ingreso iškilmės planuotos balandžio 13 d., tačiau dėl koronaviruso pandemijos paskelbus karantiną buvo atidėtos.

Ingresas – (Lot. ingressus – įėjimas) iškilmingas vyskupo pareigų užėmimas vyskupystėje.