– Gal ne tik gyvenime, bet ir dirbdami – teatro scenoje, TV projektuose – žengiate koja kojon?

D.B.: Pasitaiko ir taip, bet ne visada. Stengiuosi to išvengti. Kai abu – menininkai, choreografai, aktoriai ir abu turi savo nuomonę, geriau jau darbe laikytis atskirai, kad nebūtų trinties. Todėl palieku žmoną savo geram draugui Gintarui Visockiui, su kuriuo Justina šoka daugiau kaip penkiolika metų. Užtenka, kad namuose mudu su Justina šokame kartu. Tegul taip ir lieka.

– Auginate du sūnus – trylikos Simoną ir ketverių Augustiną. Ar jie irgi teatro vaikai – dažnai sėdi tėvų repeticijose, laukia jų grimo kambaryje ar net lipa ant scenos, kai spektaklyje prireikia vaikiškų vaidmenų atlikėjų?

J.B.: Kai Simonas buvo mažas, šiek tiek domėjosi šokiais, dalyvaudavo ir spektakliuose, bet dabar jis jau paauglys, turi savo nuomonę, į kurią stengiamės atsižvelgti. Sūnus lanko dziudo treniruotes, dalyvauja varžybose, laimi prizines vietas ir sako, kad yra patenkintas savo pasirinkimu. Vis dėlto turi sentimentų ir teatrui. Juk teatro artistų vaikams, kol mažesni, tenka praleisti vieną kitą vakarą tėvų darbe, todėl nenuostabu, kad ir Simonas, ir jo jaunesnis brolis – teatro gerbėjai.

– Poroje nešokote, viename mieste negyvenote (Dainius kaunietis, Justina – iš Vilniaus), tai kaip susipažinote?

J.B.: Pamenu, laikiau valstybinius egzaminus baleto mokykloje, o Dainius tuo metu buvo KVMT baleto trupės vadovas ir sėdėjo egzaminų komisijoje. Gal toliau pasakok tu – kritau ar nekritau tąkart tau į akį?

D.B.: Įdomiausia, kad iš pradžių į Justiną neatkreipiau dėmesio. Kadangi muzikiniame teatre nuolat reikia šokėjų (ypač – vyrų), tai dažnai važiuodavome į egzaminus, o po jų kažką atsirinkdavome į savo teatro baleto trupę. Įsivaizduokite, po egzamino prie manęs prieina toji mergaitė (tuomet pamatau, kad ji labai graži) ir sako: „Ar galėčiau pas jus teatre pabandyti pašokti?“ Taip Justina – toji gražioji mergaitė – pradeda dirbti mūsų teatre. Kolegos ją vadina Saulyte, nes toks buvo pirmas jos solinis vaidmuo balete-operoje vaikams „Voro vestuvės“, be to, jos šypsena tokia kerinti... Tuo metu Justina turėjo draugą, o aš – draugę, tad apie artimesnius santykius nei vienam, nei kitam nekilo jokių minčių. Tačiau laikui bėgant, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms (t. y. mums išsiskyrus su savo draugais), nejučia pradėjome vienas kitam simpatizuoti. Nė nepastebėjau, kaip ją įsimylėjau. Vis susitikdavome per draugų vakarėlius, pašokdavome kartu, pabendraudavome. Smagu buvo, kad daugeliu klausimų mūsų nuomonės sutapo.

J.B.: Toji mūsų draugystė iš pradžių buvo kiek komplikuota, juk Dainius buvo mano vadovas. Tačiau sykį, grįžęs iš gastrolių Sibire, jis, matyt, gerokai manęs pasiilgo ir išsyk pasiūlė draugauti. Jau rimtai. Per trejus mūsų susitikinėjimo metus tapo aišku, kad Dainius – mano žmogus. Su juo galėdavome kalbėtis apie viską. Tad nusprendėme draugystę sutvirtinti vestuvėmis. Esame vedę jau trylika metų.

Netikėta: kartais šeimos nariams tenka spektaklių vaidmenys, kaip antai – Mergina (Justina), suteneris (Dainius) ir mažasis paštininkas (sūnus Simonas). / Bervingių šeimos archyvo nuotr.

– Tryliktosios santuokos metinės vadinamos Nėrinių vestuvėmis. Jau pats pavadinimas pabrėžia, kad šeimą reikia saugoti ir elgtis su ja labai atsargiai, lyg su plonyčiais nėriniais. Gal per tuos metus susikūrėte kokią ypatingą šios progos minėjimo tradiciją?

D.B.: Stengiamės vestuvių metines paminėti kaip nors įdomiau, bet… Norint kurti tradicijas, turbūt reikia kitokių darbų nei mūsų. Dažnai su Justina juokiamės, kad yra žmonės, dirbantys normalius darbus, ir žmonės, dirbantys nenormalius. Tai mes – vieni iš tų nenormaliųjų, nes tada, kai visi švenčia, turi išeigines ir būna su šeimomis, mes dirbame. Pirmadienis kažkam yra pati blogiausia diena (juk prasideda darbo savaitė), o teatro artistai pirmadieniais kaifuoja: vienas vaikas daržely, kitas – mokykloje, vyras su žmona gali skirti laiko tik sau.

J.B.: Šventinis laikotarpis mums abiem labai įtemptas: turime daug spektaklių, koncertų, ypač antrą Kalėdų dieną. Per Velykas irgi negalime atsipalaiduoti, bent jau aš. Žinau, kad antrą Velykų dieną reikės šokti vaikų spektaklyje, tad valgyti irgi turiu ribotai. Naujuosius vėlgi švenčiame skubėdami – dažniausiai fejerverkais pasigrožime sėdėdami automobilyje, kai vykstame koncertuoti.

Kartais labai sveika pabūti kito kailyje: tėčiui – mamos, mamai – tėčio, o abiem – vaiko.

– Menininkai dažnai vadinami neūkiškais žmonėmis. Sakykite, Dainiau, ar sugedus buitinei technikai, pradėjus varvėti čiaupui bandote problemą pašalinti pats ar kviečiate meistrą?

D.B.: Vaikystę praleidau kaime, tad darbo nebijau. Be to, šiuolaikinės technologijos leidžia užmesti akį į jutubą, kur daug visokių mokomųjų filmukų. Ne visada mano pastangos duoda vaisių ir kartais tikrai būna gėda prieš žmoną, bet… Esu iš tų žmonių, kurie sako: jei kažko nesupranti, palik tai profesionalams. Moku pakeisti vaikų žaislų elementus ir tobulai galandu peilius – ko daugiau reikia!

J.B.: Ne tik Dainius, bet ir aš pati daug ką sugebu. Kai dar gyvenome bute, visus svetainės baldus surinkau. Pasiėmiau instrukciją ir padirbėjau! Kadangi vyras renka be instrukcijos, dažnai lieka detalių, tad reikia viską ardyti ir pradėti nuo pradžių.

– Anksčiau gyvenote bute, o dabar – name. Kur smagiau?

D.J.: Kai tik susituokėme, nuomojomės būstą. Paskui turėjome svajonę įsigyti savo butą – įsigijome. Beliko pasvajoti apie namą. Ir mums pasisekė įsigyti namelį visai normalia kaina, o svarbiausia – visai šalia darbo, ant kalno, prie pat Ąžuolyno parko.

J.B.: Dainius labai norėjo namų už miesto, toli nuo to mašinų triukšmo, bet šiuo klausimu mūsų nuomonės išsiskyrė. Aš gimusi Vilniuje, esu absoliučiai miesto žmogus, man reikia, kad viskas būtų arti. Todėl gamtą prie namų susikūrėme patys – t. y. apželdinome savo sklypelį tujomis, pasisodinome kelias lysves daržovių. Dabar abiem gerai: pusiau gamta, pusiau centras.

– Sakoma, kad mergaitės gimsta tėčiui, o sūnūs – mamai. Ar jaučiate tai savo šeimoje?

J.B: Kol broliai buvo mažesni, gal tikrai labiau glaudėsi prie manęs. Kai Simonas paaugo, tėtis pasidarė jam didesnis autoritetas. Kartais stebėdavau, kaip jis net eiseną Dainiaus kopijuoja. Kaip juos auklėjame? Gal, sakyčiau, intuityviai. Aš šeimoje buvau vyriausia (turiu jaunesnį brolį ir sesę). Mačiau, kaip mama juos augina, tad kai gimė Simonas, nebuvo jokios baimės, kaip jį paimti, kaip sauskelnes pakeisti ar pan. Labai savimi pasitikėjau. Aišku viena, kad tie auklėjimo principai, kuriuos naudojo mūsų tėvai, šiuolaikiniams vaikams jau nelabai tinka. Kartais su vyru žiūrime, kad ne mes, o Simonas mus vis kažko pamoko (juokiasi).

D.B.: Kai susilaukėme pirmagimio, buvo vieni laikai, dabar – technologijų era! Tenka laviruoti tarp sūnaus mokslų, pramogų, būrelių, technologijų. Tai nelengva. Kartais tenka ir balsą pakelti. Stengiamės savo vaikams kalbėti apie tai, kaip jie turi gerbti suaugusiuosius, nebūti išsišokėliais (turiu omeny mandagumą), ginti silpnesnį. Džiugu, kad Simonas – atviras vaikas. Jis išsako savo poziciją, mes – savo, ir galiausiai visi bandome rasti kompromisą. Auklėjant vaikus svarbiausia yra pasitikėjimas, kalbėjimasis ir vienas kito girdėjimas! Kai matai, kad vaikas tavimi pasitiki, esi dar labiau įpareigotas būti jam ramsčiu ir pavyzdžiu sunkiais gyvenimo momentais.

J.B.: Man smagu, kad Simonas dalijasi ne tik problemomis, bet ir džiugiais dalykais. Dažnai, kai vaikštinėjame Ažuolyne, labai nuoširdžiai kalbamės, nelieka tėvų ir vaikų atstumo. Tuomet visi būname tiesiog labai geri draugai.

– Ar dažnai turite prabangą išeiti pasivaikščioti visa šeima: juk jūsų darbų grafikas toks chaotiškas ir nepastovus?

J.B.: Nedažnai. Per vasaros atostogas visi labai mėgstame išlėkti prie jūros. Darbų sezonu visiems keturiems patinka pasivaikščioti pėsčiomis. Nuvažiuojame į mišką, ar kokį Kadagių slėnį, išeiname į savo Ąžuolyną. Vaikštinėjame, grožimės gamta. Tačiau dažniausiai ką nors veikiame trise. Jei tėtis dirba, važiuoju aš su vaikais, arba atvirkščiai.

D.B.: Lygiai toks pats darbų pasidalijimas yra ir mūsų buityje. Jei darbų karuselėje sukuosi aš, žmona daugiau užsiima su vaikais, gamina valgį, padeda ruošti sūnui namų darbus. Jei laisvesnis aš, tos pačios pareigos tenka man.

– Ar turite laimingos šeimos taisyklę?

J.B.: Esmė yra paprasti dalykai – girdėti vienas kitą, suprasti ir užjausti. Beje, kartais labai sveika pabūti kito kailyje: tėčiui – mamos, mamai – tėčio, o abiem – vaiko. Tada pamatai, kad ir mamai, ir tėčiui, o dažnai ir vaikui su tėvais nelabai lengva (juokiasi). Man patinka posakis: elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Stengiamės juo vadovautis tiek darbe, tiek ir gyvenime.

D.B.: Mūsų šeimoje nėra taip, kad moters vieta tik prie puodų virtuvėje, o vyro darbas – pjauti medį ir mūryti namą. Net kalbant apie finansus, vieną mėnesį daugiau uždirba žmona, o kitą – aš, tad apie kokius nors darbų ir pareigų pasiskirstymus kalbėti būtų sunku.

Pertraukėlė: smalsu pažiūrėti, ar viskas, kas nufilmuota, atitinka režisieriaus ir artistų lūkesčius, o gal reikės pakartoti? / Bervingių šeimos archyvo nuotr.

– Judviejų darbas be galo intensyvus: visada tarp žmonių, judesyje, kūrybinių minčių sūkuryje… Sakykite, kaip save įkraunate, kai nusėda gyvybinės baterijos?

J.B.: Turime ilgas vasaros atotogas, per kurias reikia palaikyti gerą fizinę ir sportinę formą. Todėl namuose turiu pasidariusi mini baleto kampelį, kur galiu daryti trenažus. Kas dar? Po labai ilgo laiko pradėjau bėgioti. Buvau pamiršusi šį malonumą, o jį atgaivinusi supratau, kad bėgimas man – tikra terapija. Šaltesniu oru labai mėgstu vaikščioti. Dažnai, eidama namo iš teatro, darau didžiulį ratą per aplinkui. Po tokio prasiėjimo išsivėdina mintys, pratuštėja (gerąja prasme) galva, kurią gali vėl įkrauti geromis, šviesiomis mintimis.

D.J.: Man atrodo, gyvendamas šeimoje vyras turi rasti laiko pabūti vienas be žmonos ir vaikų, žmona turi rasti laiko pabūti viena be vyro ir vaikų, o vaikai – vieni be tėvų. Žmona turi rasti laiko pabūti tik su vaikais be vyro, vyras – su vaikais be žmonos, o svarbiausia – vyras ir žmona turi rasti progų pabūti tik dviese – be vaikų. Nors ir labai trumpai. Tai puikiai veikia. Aš kartais kelias dienas praleidžiu seminare užsienyje ir jaučiu, kaip man nuo ilgesio net kaulus ima sukti… Tik mums su Justina sunku ką nors planuoti dviese. Visų pirma, dėl darbų, antra – dėl mažojo. Tačiau jei yra noro – atsiras ir galimybė. Kartais užtenka ir pusdienio kokiame nors kurtortinio miestelio SPA. Kada paskutinįsyk buvome pabėgę nuo vaikų? Hmm… Gal tik užpraeitą vasarą!

– Kokiomis mintimis šiuo metu gyvenate?

D.B.: Žmona gyvena premjerinėmis spektaklio „Aladinas“ nuotaikomis. Aš esu dar ir vienas iš pučiamųjų instrumentų ansamblio „Ąžuolynas“ šokėjų choreografų. Šiuo metu ruošiamės konkursui, tikimės aukštų įvertinimų. Pavasariop laukia bendras su estais projektas – opera suaugusiesiems „Pelenė“. Neseniai režisavau spektaklį vaikams „Šunyčiai patruliai“, tai būtinai eisime su šeima jo pasižiūrėti.

Profesinis dosjė

Buvęs sportinių šokių, vėliau – baleto šokėjas D.Bervingis dabar yra išankstinėje pensijoje – jis gauna rentą, kuri skiriama baleto artistams ir šokėjams, turintiems 20 metų kūrybinio darbo stažą profesionalioje scenoje. Tačiau poilsiui – dar ne laikas. Jau bus dešimt metų, kai D.Bervingis dirba KVMT charakterinių vaidmenų atlikėju, choreografu. Kartais pasimatuoja ir režisieriaus batus, nevengia pasifilmuoti TV serialuose, garsinti reklamas, animacinius filmus, padėti mokiniams rengti šimtadienius ar vesti jiems aktorinio meistriškumo seminarus.

J.Bervingienė – KVMT baleto solistė. Kadaise, kaip ir aštuoneriais metais už ją vyresnis vyras, ji sukosi ant sportinių šokių parketo, vėliau baigė Vilniaus Čiurlionio menų gimnazijos baleto skyrių. Muzikos ir teatro akademijoje įgijo aktorės-choreografės, taip pat – pedagogės specialybę. Šiuo metu dėsto klasikinį šokį vaikams, fizinį rengimą sportinių šokių šokėjams, dalyvauja TV projektuose.