Rūpinosi šaudmenimis

Kauno miesto ir rajono savivaldybių paribyje, prie Sąnašos upelio, įsikūrusį III fortą galima pasiekti iš dviejų pusių – kaip sako vietiniai, iš viršaus ir iš apačios. Iš viršaus – nuo Seniavos plento, iš apačios – nuo Titnago gatvės pusės.

Į forto teritoriją įžengiame kartu su Seniavos seniūnaičiu, Kauno tvirtovės regioninio parko direktoriaus pavaduotoju O.Jurkša. "Prieš mus – vakarinis puskaponierius, kurio funkcija buvo saugoti fortą juosusį griovį. Raudono mūro sienoje matome angas. Jose stovėjo patrankos. Fortą saugojo kaponierių skliautinės konstrukcijos mūro sienos. Ši konstrukcija saugojo sieną: į ją pataikius priešo sviediniui, sugriūdavo nedidelė jos dalis", – aiškino O.Jurkša.

III forto planas yra labai panašus į I ir II fortų, statytų pagal 1879 m. tipinį projektą. "Kaponieriai, kazematuotos (molio ir žemių sluoksniu sutvirtintos) kareivinės, šaudmenų saugyklos, apsauginės sienos", – tipines forto dalis vardijo jo istoriją išanalizavęs O.Jurkša. – Forte buvo penki šaudmenų sandėliai, kai kurie – dviaukščiai, turėję sudėtingą šildymo ir vėdinimo sistemą, susidedančią iš krosnies su šildymo katilais ir karšto vandens vamzdžių."

Daug karo pėdsakų

Žengiame prie požeminių rūsių labirintan vedančio grėsmingo betono konstrukcijomis sutvirtinto raudono mūro plytų statinio. Laiptais nusileidžiame iki vandens apsemtos požeminės patalpos.

"Tarpukariu iš čia prie generolo Kazimiero Skučo dvaro veikusi pieninė veždavo ledą pienui šaldyti. Siekiant kuo ilgiau išsaugoti neištirpusį ledą, jo sluoksnis buvo užpilamas durpėmis. Čia radome anų laikų liudininką – ledui kapoti skirtą kirvuką", – pasakojo O.Jurkša. Kitame tokiame rūsyje iki šių dienų išlikusi sovietų kariuomenės pamiršta sulankstoma desantininkų valtis.

III forte išliko daug Pirmojo pasaulinio karo pėdsakų. Per 1915 m. mūšius fortas buvo bombarduotas iš sunkiosios artilerijos. Iki šių dienų išliko apgriauti įtvirtinimai, sviedinių išmuštos didžiulės duobės. O.Jurkša rodo didelę plačią duobę, kurią prieš 100 metų išmušė 420 mm skersmens mortyros, dar vadinamos Didžiąja Berta, sviedinys. Manoma, kad beveik toną sveriantis sviedinys atskrido nuo už 12 km esančių Pažėrų.

"Kai toks sviedinys lėkdavo, kareivius gąsdindavo grėsmingas švilpesys ore, psichologiškai veikdavęs karius. Sprogimas būdavo kurtinantis. Sviediniui nukritus, dar keletą minučių dundėdavo žemė. Jei sviedinys sprogdavo kareiviams būnant įtvirtinimų viduje, nuo smūgio sukeltos oro bangos sprogdavo ausų būgneliai, trūkinėdavo kraujagyslės", – pasakojo O.Jurkša.

Pavojaus gyvybei nėra?

Su mūsų vedliu po forto teritoriją užlipame ant kalvos, kur matyti kelis šimtus metrų besitęsiantis griovys. "Šias vietas buvo pasiglemžusi augmenija. Kai iškirtome medžius, pamatėme puikiai išsilaikiusį reljefą. Šis lengvosios artilerijos pėstininkų pylimas yra geriausiai išsilaikęs visoje Kauno tvirtovėje. Čia stovėjo ir šaudė lengvosios patrankos, nukreiptos į Garliavos miestelio pusę, kur buvo išsidėsčiusi vokiečių kariuomenė", – užsiminė istorikas.

Keletą forto statinių ženklina užrašai "Pavojinga gyvybei". "Pavojaus gyvybei nėra, – tikino O.Jurkša. – Ar čia gali būti nuo Pirmojo pasaulinio karo išlikusių nesprogusių šaudmenų, sviedinių? Gali, bet jie – giliai po žeme, vaikštinėjantiems, žemės nekasantiems žmonėms jie neturėtų kelti pavojaus. Čia galima vaikščioti, tačiau tai galima daryti tik su patyrusiu vedliu." Šiuo metu vyksta kursai, kuriuos baigę gidai galės vesti profesionalias ekskursijas čia ir kituose Kauno tvirtovės fortuose.

Ar čia gali būti nuo Pirmojo pasaulinio karo išlikusių nesprogusių šaudmenų, sviedinių? Gali, bet jie – giliai po žeme.

Į kai kuriuos pastatus tvarkantieji fortą šaltuoju metų laiku stengiasi neiti. Mat čia įsikūrusi šikšnosparnių kolonija. "Stengiamės šikšnosparnių nežadinti", – sakė O.Jurkša ir užsiminė, kad dalis forto yra teriologinis draustinis.

Sujungė vietos gyventojus

Pašnekovas prisimena vaikystėje nuolat kirbėjusį norą patekti į tuomet spygliuota tvora aptvertą forto teritoriją, kurioje šeimininkavo sovietų kariuomenė.

"Kai kareiviai pasitraukė, su draugais išnaršėme visą teritoriją. Tačiau neprižiūrimas fortas ėmė nykti, apžėlė autentišką jo vaizdą slepiančiais krūmynais, medžiais. Pradėjome organizuoti talkas, tvarkėme, valėme forto teritoriją", – pokyčių pradžią prisiminė O.Jurkša.

Vietos bendruomenė ir asociacijos "Kauno tvirtovė" III forto įgula dalyje forto teritorijos iškirto menkaverčius krūmus, įkūrė rekreacinę zoną. Išvalytais takais dabar galima pasiekti ir apžiūrėti karo paveldo objektus. Turistinio sezono metu čia rengiami žygiai, vyksta bendruomenės šventės, kiti susibūrimai. "Be III forto įgulos, aktyvių vietos bendruomenės narių čia nieko nebūtume padarę. Džiaugiamės, kad, padedant seniūnaičiams, fortas sujungė trijų Garliavos apylinkių seniūnaitijų žmones: Seniavos, II Jonučių ir Teleičių", – vardijo O.Jurkša.

Entuziastas tikisi, kad dabar, pradėjus veikti Kauno tvirtovės regioniniam parkui, dviem savivaldybėms finansuojant parko projektus, III fortą bus galima sutvarkyti greičiau.

"Šiemet gavome finansavimą įrengti tam tikras saugos priemones III ir IV fortuose: uždengti pavojingas vietas (šulinius, drenažo angas), įrengti apsaugos tvoreles, informacines lentas, įspėjamuosius ženklus ir kita. Be to, dabar galime pasamdyti darbininkus viešiesiems darbams iš darbo biržos", – apie išsiplėtusias galimybes užsiminė pašnekovas. Jis tikisi, kad ateityje prižiūrėti fortą bus lengviau. "Forto teritorija iki šiol priklausė Turto bankui, tai labai ribojo mūsų veiklą. Dabar iš Turto banko ją perima Kauno rajono savivaldybė. Kai šis turtas bus galutinai perduotas, tikimės juo naudotis pagal panaudą", – pasak pašnekovo, tuomet fortą bus galima galutinai pritaikyti bendruomenės poreikiams, turizmui.

Įnirtinga artilerijos ugnis

1915 m. pirmasis tvirtovės sektorius, kuriam priklauso I, II ir III fortai, vokiečių puolimo metu patyrė škvalinę artilerijos ugnį. Skaičiuojama, kad į III fortą arba jo apylinkes pataikė apie 15 tūkst. įvairaus kalibro sviedinių. Kauno tvirtovę, kurios dauguma įtvirtinimų iškilo 1882–1887 m., tuometės rusų armijos vadai vadino nepaimama. Tačiau vokiečių kariuomenė 1915 m. ją užėmė po vienuolikos dienų įnirtingų mūšių. Rusų kariuomenės pralaimėjimą lėmė ženklus vokiečių artilerijos pranašumas – jie naudojo labai modernius pabūklus, kokių carinė armija neturėjo. Tai, kad tvirtovės įtvirtinimai karo metais jau buvo pasenę, lemiamo vaidmens nesuvaidino: pagrindinės kovos vyko nebe fortuose, o prieš fortus. Fortai buvo tapę atsargine linija – vieta, į kurią galima atsitraukti.