Sveikina kanklės
Senamiestyje, Rotušės aikštėje stovinčius rūmus, kuriuose įkurtas Maironio vardo muziejus, kunigas ir profesorius Jonas Mačiulis įsigijo 1909-aisiais, grįžęs iš Peterburgo į Kauną. Metus remontavęs, 1910-aisiais į juos įsikėlė ir įsikūrė aštuonių kambarių bute antrajame aukšte. Šalimais gi buvo nuomojami likusieji butai, kuriuose gyveno prezidentas Antanas Smetona ar garsus to meto operos dirigentas, kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša. Pirmasis pastato aukštas buvo skirtas lietuviškoms kultūros organizacijom. Čia įsikūrė pirmoji Kaune lietuviška biblioteka-skaitykla, Dailiųjų amatų mokykla, Katalikių moterų draugija, žurnalo „Garnys“ redakcija, leidykla „Sakalas“.
„Taip, kaip dabar jus, kadaise kanklės sveikino visus Maironio svečius“, – į muzikinį instrumentą virš susirinkusiųjų galvų prieškambaryje dirstelėjo ekskursijos vedlė, muziejininkė Sandra Butkutė. Žymaus muzikos instrumentų meistro Jono Garalevičiaus pagamintos kanklės ir anuomet, ir šiandien prabilo ta pačia melodija – pagal poeto eiles „Lietuva brangi“ parašyta Juozo Naujalio daina.
Ant vienos iš prieškambario sienų – Žalgirio mūšio paveikslo kopija, kurią nutapė Juozas Ignatavičius. Šalia jos – iš Peterburgo atgabentas pasagos formos stalelis ir puošni baroko stiliaus vaza, su vizitinėmis kortelėmis. Pastarosios mena, kad čia lankėsi ir tuometis Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ir „Draugijos“ redaktorius, kunigas Aleksandras Dambrauskas, ir operos artistė Vincė Jonuškaitė.
„Viso suskaičiavome 665 vizitines korteles, nesikartojančių pavardžių jose – 200“, – patikslino S.Butkutė.
Mėgo pozuoti
Antrasis kambarys, kuriame stabtelėjome – darbo kabinetas, skirtas oficialiems susitikimams. Čia Maironis egzaminavo ir Kauno kunigų seminarijos studentus.
„Maironis buvo griežtas ir reiklus dėstytojas. Gerais pažymiais nesišvaistydavo“, – nepaisant to, pasak muziejininkės, studentų buvo mylimas ir gerbiamas. Tai esą liudija išlikusios dovanos ant rašomojo stalo: sidabrinis kryžius nuo Kauno seminaristų ir prašmatnus, medžioklės deivės Dianos figūra puoštas laikrodis, kurį padovanojo Peterburgo dvasinės akademijos studentai.
Art deco stiliumi pieštos sienos nukabintos paveikslais – jaunų, nežinomų ir jau pripažintų menininkų darbais.
„Maironis mėgo būti fotografuojamas ir portretuojamas, todėl šioje patalpoje matote net du jo portretus“, – ranka į pirmąjį, kuriame Maironiui 42-eji, mojo S.Butkutė. Antrasis tapytas likus metams iki dvasininko mirties – 1931-aisiais. Jis, pasak muziejininkės, Jonui Mačiuliui labai nepatiko, nes akyse nebuvo matyt ugnelės, kuria tryško ankstesni portretai.
Tame pat kambaryje – stalas-pultas, prie kurio Maironis rašydavo savo eiles ir kitas, perpus mažesnis, žalia medžiaga klotas stalelis, gebėjęs saugoti trumpalaikę kunigo aistrą kortoms.
Pedantė sesuo
Mažoji svetainė, į kurią netrukus žengėme paskui muziejininkę, įrengta prabangiu rokoko stiliumi. Su mėlynomis sienomis, auksuotais apvadais, baltų koklių krosnimi su Amūru centre, puošnia niša ir trijų dalių veidrodžiu. Pastarasis bene labiausiai piktino Kauno ponias. Kodėl?
„Turbūt pastebėjote, kad veidrodis gana aukštai iškeltas, todėl damos jame negalėjo matyti savo atvaizdo“, – šyptelėjo S.Butkutė ir iš vadinamojo raudonojo saliono pakvietė į kur kas mažesnę ir kuklesnę erdvę – sesers kambarį. Jame tik lova, siuvinėtas kilimas ant sienos ir medinė kraičio skrynia. Daugiau Marcelei Mačiulytei esą nieko nereikėjo.
„Marcelė atliko namų šeimininkės vaidmenį, rūpinosi namų tvarka, švara ir geru brolio vardu. Dar ji labai mėgo rankdarbius“, – pirštu į rankšluostį su M.M. inicialais iš tolo bedė ekskursijos vedlė. Tokiomis pat raidėmis puoštų rankšluosčių 8 kambarių Maironio bute suskaičiavome bent kelis.
Marcelės rankos prisilietė ir prie langus dengiančių užuolaidų, prie servetėlių ir Maironio patalų.
„Raidės K.J.M reiškia Kunigas Jonas Mačiulis, o skaičius „4“, po jais – patalynės komplekto numerį“, – apie dvasininko sesers pedantiškumą kalbėjo S. Butkutė.
Naudojosi telefonu
Įdomu tai, kad Maironio miegamasis buvo įspraustas tarp dviejų gana skirtingų erdvių – bibliotekos ir šeimos valgomojo. Todėl kai sesuo Marcelė virdavo kopūstų sriubą, duris apkamšydavo skudurais, kad tik šios kvapas nepasiektų miegančio brolio nosies.
„Maironis mėgo virtinius su mėlynių padažu, bulves su rūgpieniu, kiaušinius, bet negalėjo pakęsti kopūstų sriubos“, – nuo J.Mačiulio stalo į jo biblioteką perbėgo S.Butkutė.
Paskutinėje patalpoje suskaičiavome keturias medines knygų spintas. Tuo metu muziejininkai jose suskaičiavo 795 septyniomis kalbomis rašytas knygas. Maironis buvo poliglotas – mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, graikų, lotynų ir hebrajų kalbas.
„Ir vienas iš nedaugelio naudojosi laidiniu telefonu. Jei dabar norėtumėte jam paskambinti, turėtumėte rinkti numerį 1849. Miestų kodų tuo metu nebuvo, nes telefonais mažai kas naudojosi“, – arčiau stalo ir istorijos liudininko – juodo telefono, kuris anuomet buvo prabangos ženklas, palinko muziejininkė.
Naujausi komentarai