Pereiti į pagrindinį turinį

Atradimas, pakeisiantis nežinomą autorystę

2022-07-25 02:00

Istorinėje Prezidentūroje bene 20 metų eksponuojamas Vytauto Didžiojo paveikslas. Jis buvo įvardytas kaip nežinomo autoriaus. Nupūsti nežinomybės dulkėms kartais pakanka atsitiktinumo.

Vieta: Vytauto Didžiojo paveikslas Istorinėje Prezidentūroje kabo toje pačioje vietoje, kaip ir tarpukariu. Vieta: Vytauto Didžiojo paveikslas Istorinėje Prezidentūroje kabo toje pačioje vietoje, kaip ir tarpukariu. Vieta: Vytauto Didžiojo paveikslas Istorinėje Prezidentūroje kabo toje pačioje vietoje, kaip ir tarpukariu. Vieta: Vytauto Didžiojo paveikslas Istorinėje Prezidentūroje kabo toje pačioje vietoje, kaip ir tarpukariu. Vieta: Vytauto Didžiojo paveikslas Istorinėje Prezidentūroje kabo toje pačioje vietoje, kaip ir tarpukariu. Vieta: Vytauto Didžiojo paveikslas Istorinėje Prezidentūroje kabo toje pačioje vietoje, kaip ir tarpukariu.

Jo nepraleido archyvų tyrėja Daiva Vilkelytė, kuriai atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tai tarpukario grafiko Viliaus Jomanto kūrinys.

Kai 2005 m. Istorinė Prezidentūra Kaune po pastato renovacijos atvėrė duris, šis įspūdingas Vytauto Didžiojo paveikslas kabėjo pagrindinėje rūmų salėje. Toje pačioje vietoje, kaip ir tarpukariu.

Muziejaus direktorė Renata Mikalajūnaitė pakėlė ant staliuko prie Vytauto Didžiojo paveikslo gulėjusią tarpukariu darytą nuotrauką – iš silueto iš už renginio dalyvių nugarų nesunkiai galima pažinti, kad sieną puošia Vytauto Didžiojo paveikslas.

„1920 m. laikraštyje „Lietuvos aidas“ rašyta, kad bus skelbiami konkursai tapyti Vytauto Didžiojo paveikslus, daryti biustus. Gal kur nors archyvuose yra likę tų konkursų dokumentai. Mūsų žiniomis, šitų paveikslų bent jau Kaune yra trys – M.K.Čiurlionio muziejuje, Karo muziejuje ir Maironio muziejuje. Skiriasi tik fonai“, –  pasakojo R.Mikalajūnaitė.

Beveik neabejojama, kad tai būta valstybinio užsakymo. „Peržiūrėjus to meto spaudą ir nuotraukas, pavyko pastebėti, kad Vytauto Didžiojo paveikslas Prezidentūroje kabėjo jau nuo 1929-ųjų. Seniau galvojome, kad 1930 m. gal buvo padovanotas, švenčiant ir minint pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį“, – pastebėjo Istorinės Prezidentūros rinkinių saugotoja Erika Drumelytė. Taip nepajudinamas Vytauto Didžiojo paveikslas Prezidentūroje iškabėjo iki 1941 m.

1940 m. birželio 15 d. rūmuose įvyko paskutinis Lietuvos Respublikos vyriausybės posėdis. Tais pačiais metais rugpjūčio 3 d. Lietuva buvo įjungta į SSRS sudėtį ir kaip valstybė 50 metų dingo iš pasaulio žemėlapio.

1941 m. balandžio pradžioje LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio pasirašytu dekretu Vytauto Didžiojo paveikslas ir kitos rūmų vertybės buvo inventorizuotos ir išvežtos į M.K.Čiurlionio muziejų.

„Inventorinimo knygose nėra tikslios datos, kada pradėtas inventorizacijos procesas, nes visi daiktai, kurių buvo beveik 300, surašyti vienu numeriu, kaip ir priklauso netinkamiems“, – užsiminė E.Drumelytė.

„Iš kūrinių turinio ir vaizdo galima matyti, kad jie buvo netinkami, vertinant to meto laikotarpį ir politinę situaciją. Paveikslai, nuotraukos su visais prezidentais, jų dovanos, su visomis insignijomis, lietuviški ženklai, Vytis, trispalvė – už tai ir netinkami“, – papildė R.Mikalajūnaitė.

Vytautas Didysis į šį sąrašą pateko tryliktu numeriu. J.Paleckio pasirašytame perdavimo akte paveikslo autorius nebuvo įrašytas. Muziejaus fonduose kūrinys buvo įvardytas kaip nežinomo autoriaus. Taip paveikslas grįžo į Istorinę Prezidentūrą.

Šiuo atveju faktai atitinka ir mes linkę tikėti, kad Vytauto Didžiojo paveikslas Istorinėje Prezidentūroje yra V.Jomanto darbas.

Dovana Kaunui

Galima sakyti, kad tėra laiko klausimas, kada kortelę prie Vytauto Didžiojo paveikslo Istorinėje Prezidentūroje su užrašu „Nežinomas dailininkas“ pakeis užrašas „Dailininkas Vilius Jomantas“.

Šio atradimo kaltininkė vilnietė archyvų tyrėja Daiva Vilkelytė juokiasi, kad čia jos dovana Kaunui.

Kaip rašo pati tyrėja: „Tarpukario Lietuvoje populiaraus grafiko Viliaus Jomanto (1891–1960) sukurtą Vyčio ženklą, išspausdintą to meto pasų puslapiuose, šalies gyventojai nešiojosi prie krūtinės. Tačiau sovietmečiu dailininko pavardę vengta minėti, nes beveik pusę savo sąmoningo gyvenimo jis praleido karo tarnyboje arba gulaguose.“

D.Vilkelytės kelias į šį atradimą nebuvo tiesus  –  jau vien dėl tos priežasties, kad ji buvo pradėjusi tirti visai ne V.Jomantą, o jo brolį. „Prieš dvejus metus tyrinėjau Tadą Ivanauską. Mane domino Feliksas Jomantas. Apie jį nieko nežinoma, išskyrus tai, kad jis ilgai dirbo pas T.Ivanauską, darė iškamšas, porą metų vadovavo Zoologijos muziejui ir buvo ištremtas į Sibirą kartu su mama, turtas nusavintas ir, kas baisiausia, konfiskuotas visas jų archyvas. Kai žmonės ištremiami ir miršta Sibire, jų surasti praktiškai neįmanoma. Tada pasidarė įdomu, o kodėl gi jį ištrėmė. Paaiškėjo, kad jis buvo liaudies priešo giminaitis. Tas liaudies priešas buvo Vilius Jomantas. Gali atrodyti ciniškai, bet tų žmonių, kurie buvo ištremti į lagerius, liko daugiau dokumentų. Pradėjau skaityti V.Jomanto bylą ir supratau, kad tai kažkoks kliedesys. Nusikopijavai bylą ir pasidėjau ateičiai“,  –  apie pirmą kabliuką, lėmusį atradimą, užsiminė D.Vilkelytė.

Svarba: archyvų tyrėja D.Vilkelytė atrado Vytauto Didžiojo paveikslo autorių ir iš užmaršties prikėlė dailininką grafiką V.Jomantą. (Pauliaus Garbačiausko nuotr.)

Atidėjus bylą, visai netikėtai archyvų tyrėją užkalbino kaimynas, klausdamas, ar ji kažką žino apie V.Jomantą. Malonus sutapimas – Jomanto byla pas ją. D.Vilkelytė kaimynui davė paskaityti bylą, nes šis  tolimas V.Jomanto giminaitis.

„Vėliau pasižiūrėjau ir ėmiau domėtis, kas yra išlikę apie V.Jomantą. Tas giminaitis vis kažką papasakojo. Na, ir įsijungiau savo „dulkių siurblį“. Ėmiau siurbti visas dulkeles apie V.Jomantą. Labai greitai atradau, kad jis buvo susijęs su „Vilkolakio" teatru“,  – pasakojo D.Vilkelytė.

„Vilkolakio“ teatras veikė 1920–1925 m. Kaune. 1919 m. jis buvo įkurtas kaip menininkų klubas. Jo iniciatoriai: tapytojai Vytautas Pranas Bičiūnas, Vladas Didžiokas, Vladimiras ir Olga Dubeneckiai, Adomas Galdikas, dailininkas grafikas Paulius Galaunė, dramaturgas Balys Sruoga, režisierius Antanas Sutkus. 1920 m. menininkų klubas virto eksperimentiniu ir improvizaciniu satyros teatru.

Kruopšti dėlionė

Žinios apie tarpukario grafiką dailininką V.Jomantą buvo ganėtinai skurdžios. Tiesa, nėra taip, kad niekas nežinotų jo paliktų darbų, tačiau susidaryti išsamų asmenybės portretą sunku. Ištrintos V.Jomanto biografijos rekonstrukcija užsiėmusi D.Vilkelytė lipdė grafiko paveikslą.

1947 m. V.Jomantas vienuolikai metų buvo ištremtas į Sibiro lagerius, jo turtas buvo konfiskuotas. „Kai jis grįžo iš lagerio į Vilnių, jau buvo žmogus kiautas. Net ir prisiminimų daug nėra, nes niekas nenorėjo sakyti, kad jį pažįsta. Tad išlikę labai menkai informacijos apie V.Jomantą. Tačiau aš užsispyriau ir surinkau viską. Parašiau rašinį ir įvyko stebuklas", – teigė D.Vilkelytė.

It dėlionę sudėliojusi surinktas kruopas apie V.Jomantą, D.Vilkelytė žurnalui „Legendos“ parengė straipsnį, kurio pabaigoje parašė apie Vytauto Didžiojo paveikslą, kuris nežinia kur yra.

Po kelių mėnesių jos draugai organizavo renginį Istorinėje Prezidentūroje. Jis nebuvo susijęs su V.Jomantu. „Atsiuntė man nuotrauką iš renginio. Ir ką aš matau? Ant sienos kabo Vytauto Didžiojo paveikslas. Pradedu domėtis, kaip tas Vytautas ten atsidūrė, ir paaiškėja nuostabi istorija: tas paveikslas iš vieno sandėlio nukeliavo į kitą, tiksliau – iš vieno muziejaus fondo į kitą", – tyrėjos nuojauta neapgavo, kad ten V.Jomanto kūrinys.

D.Vilkelytės turimi dokumentai bylojo, kad 1946 m. V.Jomantas, stodamas į Dailininkų sąjungą, nurodė, o tai padaryti buvo būtina, kad Vytauto Didžiojo paveikslas yra Prezidentūroje.

„Su tomis ištrintomis biografijomis būna taip, kad arba turi dokumentų ir gali kažką rekonstruoti, arba, kai jų neturi, reikia galvoti", – savo darbo specifika dalijosi D.Vilkelytė.

Reikia priminti, kad Vytauto Didžiojo paveikslas nuo Prezidentūros sienos nukabintas J.Paleckio dekretu dar 1941 m. Štai čia tyrėjai ir teko pasukti galvą. D.Vilkelytės turimi dokumentai patvirtino, kad V.Jomantas kartu su J.Paleckiu dirbo žurnale „Naujas žodis“.

D.Vilkelytė sudėliojo taip: apie 1930 m. J.Paleckis iš Rygos atvažiavo į Kauną. Tuo metu jis turėjo registruotą žurnalą „Naujas žodis“. Jį perpirko V.Jomantas ir Balio Sruogos brolis Alfonsas Sruoga. Kažkurį laiką J.Paleckis buvo to žurnalo redaktorius, o V.Jomantas – vienintelis dailininkas. Labai sunku, leidžiant žurnalą, vienas kito nepažinoti.

„Tai gal J.Paleckis padarė V.Jomantui protekciją, nuslėpdamas jo pavardę prie Vytauto Didžiojo paveikslo, nes V.Jomantą galėjo areštuoti jau 1940 m. Galbūt užrašymas, kad paveikslas yra nežinomo dailininko, ir yra protekcija. Jų gali būti įvairių: gali kažko nematyti ar apsimesti, kad nežinai“, – prielaida, kodėl galėjo išnykti paveikslo autoriaus pavardė, dalijosi archyvų tyrėja. Ji pabrėžė, kad tai tėra prielaida. Tačiau J.Paleckio ir V.Jomanto pažintis yra faktas, kurį įrodo dokumentai.

Archyvas: ant Šaulių sąjungos 1930 m. kalendoriaus – V.Jomanto darbas.

Lygino vaizdus

Tačiau kaip įrodyti, kad Vytautas Didysis Prezidentūroje yra V.Jomanto kūrinys? „Man pasisekė. V.Jomantas buvo piešęs šaulių leistam žurnalui „Trimitas“. Jame leido kalendorių, kuriame yra Vytautas Didysis ir pažymėtas autorius – V.Jomantas. Kai jau turiu darbą su autoriaus pavarde, galiu lyginti vaizdus“, –  atradimo kelią pasakojo D.Vilkelytė.

Žurnalo „Trimitas“ kalendoriaus kopiją ir Vytauto Didžiojo paveikslo iš Prezidentūros nuotrauką archyvų tyrėja nusiuntė klaipėdiečiui dizaineriui, patyrusiam heraldikos kūrėjui Kęstučiui Mickevičiui. Menininkas nedvejojo – tai V.Jomanto darbas.

Palyginimas: tyrėja lygino žurnalo „Trimitas“ išleistame kalendoriuje V.Jomanto tapytą Vytautą Didįjį ir kabantį Prezidentūroje. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Yra stilius, braižas ir to nepaslėpsi“, – pastebėjo K.Mickevičius.

Menininkas atidžiai peržiūrėjo to laikmečio kitų dailininkų pieštus kunigaikščio Vytauto paveikslus. Anuomet kunigaikščių paveikslai buvo madingi. Kiti dailininkai, pavyzdžiui, Mstislavas Dobužinskis ar Petras Kalpokas, Vytautą Didįjį piešė kitaip.

„Charakteringas smakras, apatinė veido dalis. Tai man parodė, kad yra ryšys su V.Jomanto darbais, kurių nesupainiosi. Mano buvo tik spėjimai. Nedariau analizės. Reikia pasikliauti intuicija. Kai esi prie menininkų, tai turi kažkokį supratimą. Uoslė, pasąmonė negali paaiškinti, reikia pasikliauti intuicija“, – sakė dizaineris.

K.Mickevičius pabrėžė, kad šiame archyvų tyrėjos D.Vilkelytės darbe gal net ne tiek svarbu, kad identifikuotas Vytauto Didžiojo paveikslo Istorinėje Prezidentūroje autorius, bet svarbu tai, kad V.Jomantas išlindo į paviršių, kad toks buvo, daug dirbo, darė litografijas. Svarbu, kad D.Vilkelytė prikėlė V.Jomantą iš užmaršties.

„Jis buvo politinis kalinys. Tai anuomet reiškė, kad viską, kas su juo susiję, reikėjo ištrinti. Taip ir buvo padaryta. O juk jis kūrė pasą, užsienio pasą, Vyčius herbams, vieną Vyčio etaloną vyriausybė patvirtino kaip pavyzdinį. Jis daug kūrė – oficialiuosius portretus – Antano Smetonos, Juozo Tūbelio“, – V.Jomanto nuopelnus vardija menininkas.

Ir dar. Anot K.Mickevičiaus, kalbėti apie Lietuvos prieškario dailę be V.Jomanto nėra kaip. V.Jomantas turi būti minimas, o jį visą laiką bandė tarsi ištrinti iš istorijos.

Giminaičio indėlis

Grįžkime prie D.Vilkelytės pasakojimo pradžios, kada prie jos priėjo kaimynas, kuris yra tolimas V.Jomanto giminaitis. Giminystės ryšys –  ne kraujo, bet apie tarpukario Lietuvos grafiką, dailininką ir veikėją giminaitis Algimantas Lekevičius žinojo.

„V.Jomanto sūnus Vincas 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir ten vedė. Vincas Jomantas Australijoje vedė mano tikrą tetą, mano motinos seserį Laimą Jomantienę", – pasakojo vilnietis A.Lekevičius, juokaudamas, kad D.Vilkelytę užvedė ant kelio rekonstruoti V.Jomanto portretą.

A.Lekevičius knygoje „Lietuvos dailė“ buvo skaitęs apie tokį grafiką. Kai 1987 m. A.Lekevičiaus motina grįžo iš susitikimo su seserimi ir broliu, parvežė patvirtinimą, kad iš tiesų Vincas – grafiko V.Jomanto sūnus.

Vyras susidomėjo tolimojo giminaičio likimu. Rado, kad V.Jomantas 1960 m. buvo palaidotas Dailės fondo lėšomis, tačiau kapo rasti iš pradžių nepavyko. Šią dalį aprašo ir D.Vilkelytė: „1960-ųjų rudenį grafikas buvo palaidotas LSSR dailininkų fondo pinigais, mat savų neturėjo, o sūnus gyveno kitapus geležinės uždangos – Australijoje. Naujajame tūkstantmetyje jo kapavietės paieškoms Saulės kapinėse prireikė trejų metų.

Ji surasta per laimingą atsitiktinumą: tais pačiais metais sąjunga laidojo ir dailininką Justiną Vienožinskį; dviejų draugų mirtis skyrė vos keturi mėnesiai, tad amžino poilsio jie atgulė netoli vienas nuo kito. Nepažymėtoje V.Jomanto atilsio vietoje užsiliko geležinio laidotuvių vainiko lapas. Paminklą tolimi giminaičiai pastatė prabėgus trims dešimtmečiams. Grafiko sūnus Vincas Melburne mirė bevaikis.“

Istorinėje Prezidentūroje A.Lekevičius sako buvęs prieš porą metų. Kadangi nežinojo ir nė neįtarė, kad paveikslas gali būti jo tolimojo giminaičio, tad net nelabai ir pamena, tačiau pats faktas, kad atkurta paveikslo autorystė, maloniai glosto širdį. „Gal bus kokia nors įvardijimo ceremonija. Atvažiuosiu pažiūrėti“, –  šypteli vyras.

Patvirtinta atribucija

„Nėra kažkokios specialios procedūros, kurios dar reikėtų autorystei patvirtinti. Nebent menotyrininkai, žinantys dailininko stilių, galėtų kažką papildyti. Ir tai juk ne 100 proc. Šiuo atveju faktai atitinka ir mes linkę tikėti, kad Vytauto Didžiojo paveikslas Istorinėje Prezidentūroje yra V.Jomanto darbas“, –  „Kauno dienai“ paaiškino M.K.Čiurlionio muziejaus fondų saugotoja Rasa Kisielis.

Ji taip pat pabrėžė, kad, sulyginus V.Jomanto Vytauto Didžiojo darbą ant Šaulių sąjungos išleisto kalendoriaus ir iki šiol nežinomo autoriaus Vytauto Didžiojo paveikslą Prezidentūroje, atitinka daug detalių, o kalendoriuje aiškiai pažymėta, kad ten V.Jomanto darbas.

Istorija: tarpukario nuotraukoje matyti Prezidentūros sieną puošiantis Vytauto Didžiojo paveikslas. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Taip ir paliksime, kad Istorinėje Prezidentūroje esantis paveikslas yra V.Jomanto darbas, kol neišryškės kokių nors kitų faktų“, – tęsė muziejaus fondų saugotoja.

R.Kisielis patvirtino, kad paveikslas iš fondų į Prezidentūrą iškeliavo po pastato rekonstrukcijos. Prieš atiduodant paveikslas buvo perrėmintas, nes iki tol jis buvo drobėje.

„Bus pakeista ir kortelė prie paveikslo. Tai šventė Daivai Vilkelytei, nes ji iškapstė, kad čia V.Jomanto darbas, bet džiaugiamės visi“, –  su paveikslo atribucija R.Kisielis sveikino archyvų tyrėją.


Ištraukos iš straipsnio „Perkirpta grafika“

Autorė Daiva Vilkelytė

Publikuota žurnale „Legendos“

Jomantą pažinoję žmonės užsimindavo apie jo bohemišką natūrą, pomėgį išmesti burnelę, nuolat tarp pirštų smilkstančią cigaretę ir atsainų požiūrį į kasdienybę. Po daugybės metų sūnus Vincas Australijos menotyrininkams pasakojo, kad jų šeima jokio nekilnojamojo turto neturėjusi, būstą visą laiką nuomojusi.

<...>

Po dešimties metų lagerio ir metų tremties sugrįžęs 1958-aisiais į Lietuvą Jomantas vėl buvo priimtas į LSSR dailininkų sąjungą, kai šioji glaistė stalinizmo perlenkimus. Chroniška tuberkulioze sergantis senukas nebespėjo išleisti atsiminimų ar kūrybos albumo. Neatgavo ir asmeninio archyvo.

Liko neįvertintas grafiko indėlis į valstybės įvaizdžio kūrimą: pirmuosius pašto ženklus, litus, oficialius gyventojų surašinėtojų ženklelius, Steigiamojo Seimo rūmų ir Karininkų ramovės puošybą, galiausiai – pasus.

Su Jomanto vardu nesietos ir skoningos litografijos – dėl jose vaizduojamų valstybininkų: Šaulių sąjungos vado Vlado Putvinskio-Pūtvio, prezidentų Kazio Griniaus ir Antano Smetonos, ministro pirmininko Juozo Tūbelio, kalbininko Jono Jablonskio.

Jomanto kurti Lietuvos pilių, miestų vaizdai, kunigaikščių portretai sovietmečiu pamiršti, nes juos spausdino patriotiniai žurnalai – Šaulių sąjungos „Trimitas“ ir kariuomenės „Karys“. Pereito amžiaus pradžioje puošniai išleistų Lazdynų Pelėdos raštų ar keturių Smetonos raštų tomų vinjetes yra matęs retas bibliofilas.

<...>

1947-ųjų lapkričio 6-ąją MGB (Valstybės saugumo ministerijos) pareigūnai Jomantą suėmė Vilniuje prie laikraščių kiosko. Kuopinėje dvidešimties asmenų byloje jis pažymėtas tryliktu numeriu. Saugumiečiai be teismo nubaudė pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, kuris buvo taikomas visiems politiniams kaliniams, už „sovietinės Tėvynės išdavimą“ ir „dalyvavimą antisovietinėje organizacijoje“.

Pagal bylos dokumentus, MGB susisuko žaibiškai: nuo nusikalstamos grupės „Lietuvos tautinė partija“ sukūrimo 1947-ųjų vasarą iki Jomanto apkaltos praėjo vos šeši mėnesiai. Tiek laiko prireikė, kad dvidešimt politinių „nusikaltėlių“ būtų pagauti, ištardyti ir priversti prisipažinti.

Trafaretinėje byloje ir nuosprendis buvo trafaretinis: keturiems sovietinės Tėvynės išdavikams MGB inkvizitoriai atseikėjo po dvidešimt penkerius metus lagerio, bet nesušaudė. Kitiems (tarp jų ir Jomantui) teko po dešimtį metų. Visų turtas konfiskuotas, o nuteistieji paskelbti liaudies priešais.

Stalininės destrukcijos mašina nesustojo: Vilniuje, Savičiaus g. 13-2, kartu su Jomantu gyvenę motina Magdalena ir brolis Feliksas buvo suimti kaip liaudies priešo giminaičiai ir ištremti be teismo, jų kuklus turtas ir dokumentai konfiskuoti. Iš Sibiro jiedu nebegrįžo.

Vyresnysis Jomanto sūnus Vincas 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją ir emigravęs į Australiją tapo stilingu skulptoriumi. Iškeliaujant iš Lietuvos jam buvo 22-eji. Pagal šeimos padavimus, jaunesnysis sūnus mirė 1945-aisiais, trejais metais pergyvenęs motiną.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų