Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktoriaus kėdę netrukus paliksiantis Bronislovas Burgis su karjeros ambicijomis atsisveikinti neketina. Jis užsimena apie naują sumanymą – kurti Kaune privačią mokyklą.

– Besidomintiesiems švietimo sistemos problemomis Kaune turbūt dažnai kyla klausimas, ar ne geriau būtų vaiką lavinti namuose. Kaip jūs vertinate esamą situaciją? – paklausėme B.Burgio.

– Kaunas atsilieka nuo Vilniaus ir kitų Europos miestų, tarkime, Stokholmo, tuo, kad čia nėra mokymosi struktūrų įvairovės. O  Vilniuje kuriasi privačios mokyklos. Tai rodo, kad vilniečiai daug labiau rūpinasi savo vaikais ir sutinka mokėti beprotiškus pinigus, kad tik vaikams būtų geriau. Ar tai iš tikrųjų yra geriau, parodys gyvenimas. Tačiau pasirinkimas turi būti. Apskritai vaikų ugdymu reikia rūpintis nuo pat mažens. Nieko taip gyvenime nevertinu po tėvų, kaip pradinių klasių mokytojų. Jeigu ne Vanda Butkienė, mano pradinių klasių mokytoja, nežinau, kas iš manęs būtų išėję. Ji buvo fantastiška mokytoja. Pirmosios klasės, keli pirmieji metai turi labai daug įtakos, todėl tėvai pernelyg vėlai atsipeikėja net nepajutę, kad vaikai nukeliavo kažkur ne ten. Pavyzdžiui, penktokams paruošiau testą iš dvidešimties klausimų. Rezultatai eilinį kartą patvirtino mano pagrindinę tezę, kurią dabar visiems noriu įkalti į galvą, bet niekas negirdi. Yra vienas žodis, kuris charakterizuoja dabartinį švietimą, – kontrastai. Jie yra stulbinami, siaubingi, žudantys. Testo rezultatai tokie: geriausias įvertis buvo 12, o blogiausias – 2. O juk keturiolika vaikų sėdėjo vienoje klasėje. Tėvai tegu iš naujo pagalvoja, ar jų vaikas, kuris gali atsakyti tik į du klausimus, gali ką nors kartu veikti su tuo, kuris atsakė į dvylika? Po mokyklos jie išeis į gyvenimą, bus Seimo ir Vyriausybės nariai, bet niekas nepasikeis. Vienas bus 2 balų lygio, o kitas – 12.

– Kas dėl to kaltas?

– Problema ta, kad švietimo sistema nemato ir nepripažįsta kontrastų. Reikia būgnais mušti, o visi politikai apsimeta, kad viskas yra vidutiniškai gerai. Čia kaip tas nejuokingas posakis: galva ugnyje, kojos lede, bet vidutinė temperatūra normali. Žiūrėkite, mes turime olimpiadų prizininkų, turime šokėjų, dainininkų, turime menininkų, mokslininkų. O kad mes turime tų, kurie yra absoliučiai apleisti, nematome.

Kitas testas, kurį daviau mokiniams, – penkiolika vaikiškų dainelių ir eilėraštukų. Ateina penktokai, aš jiems sakau: "Du gaideliai, du gaideliai baltus..." ir prašau pabaigti sakinį. Rezultatas toks pats: geriausias – 12, blogiausias – 2. Iš kokių džiunglių ateina vaikas, kad jis nėra girdėjęs nei dainelių, nei eilėraštukų? Ką jis namuose mato, girdi? Jo namuose turbūt nėra jokios vaikiškos knygelės, jam niekas nepasekė pasakos. Reikia matyti, kaip įdėmiai klauso penktokai, kai aš jiems skaitau pasaką apie Mėlynbarzdį. Jie niekada jos negirdėjo. Nei jie patys skaito, nei jiems kas skaito. Štai kur yra mūsų švietimo tragedija. Kontrastai yra stulbinami, ir tai reikia pripažinti. Reikia viešai muštis į krūtines ir pripažinti: mes, suaugusieji, pametėme savo vaikus, nematome jų. Ir nereikia aiškinti, kad to nereikia, ano nereikia. Mano studentai antrakursiai klausia: kam mums ta tikimybių teorija? Aš atsakau: kad būtumėte panašesni į žmogų. Tik tiek. Galiu prisiekti, kad per gyvenimą neišspręsite nė vieno tikimybės uždavinio. Kam reikalingi universitetai? Man atsako: žmonės ateina įgyti profesijos. Koks naivumas. Į universitetą ateini tik dėl vieno dalyko: išmokti žaibiškai išmokti, ko prireiks gyvenime. Tavo gyvenimas – greitas ir įtemptas, numes ten, kur tu visai nesitiki, bet tu būsi išmokęs išmokti ir per dešimt minučių suvaldysi kosminį laivą, kuris sėkmingai nusileis ant Žemės.
Reikia sukeisti akcentus – visai ne apie tai kalbama, ne taip yra parengta visa švietimo sistema, bet labiausiai mane nervina, kad niekas nenori to pripažinti. Valdžia apsimeta. Kaip buvo anekdotas Brežnevo laikais: visi sėdi autobuse, kuris nevažiuoja, bet visi judina jį ir apsimeta, kad važiuoja. Tai čia panašiai. Viskas gerai, sako švietimo sistemoje. Ot ir ne! Aš parodau testą – ar čia gerai?

– Ar matote išeitį?

– Apie tai esu susikūręs formulę. Yra didelė bėda, kad švietime greitai padaryti beveik neįmanoma nieko, bet yra didelis džiaugsmas, kad sugadinti irgi greitai negalima. Švietimas per kelis tūkstančius metų įgijo atsparumą ir keli dešimtmečiai jo sugriauti negali. Tai yra milžiniška inercija ir ji matoma net iš biudžeto skiriamų pinigų: maždaug trečdalis jų eina švietimui. Tačiau pataisyti tai, ką dabar sugadinome, irgi prireiks dešimtmečių. Kaunas nėra labiau išskirtinis nei kiti miestai, tačiau bent jau reikia išlaikyti antrojo miesto statusą ir įrodyti savo motyvacija, kad mes nesame užkampis. Reikia skatinti, kad atsikratytume provincialumo sindromo. Šviežiausias faktas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokykla. Medikai pirmieji atsipeikėjo, kad jų vaikams reikia sukurti geresnes sąlygas. Pamatysime, kas iš to išeis, tačiau pirmas žingsnis jau žengtas. Reikėtų stengtis kurti švietimo įvairovę, visose srityse, įskaitant ir politiką, akcentuoti, kad pareigos skirstomos pagal mokslą, o ne pagal pažintis ar giminės ryšius. Reikia visuomenei rodyti mokslo, išsilavinimo, išprusimo naudą. Tai tada moksleiviai ir jų tėvai labiau stengsis.

– Tačiau ne vienoje mokykloje akivaizdu, kad tiek vadovas su mokytojais, tiek pedagogai su mokiniais, tiek tėvai nesusikalba. Tai kaip galima siekti bendrų tikslų?

– Pirmiausia, vergai negali mokyti mūsų vaikų. Jie neturi teisės mokyti laisvos šalies piliečių. Jeigu mokytojas yra vergas, jis turi būti išmestas iš mokyklos. Mokytojas tampa vergu, kai jis jaučia, kad neturi atsitraukimo varianto. Jis supranta, kad negalėtų kažko kito daryti ir užsidirbti pakankamai duonai ir sviestui. Toks mokytojas yra vargšas. Jis iš karto yra įkaitas – direktoriaus, administracijos, sistemos. Jis pasiruošęs nulenkti galvą prieš bet ką, kad tik leistų jam dirbti. Mokykloje turi dirbti šviesuliai. Kaip tai padaryti?
Pirmas dalykas, yra visiškai nesutvarkyta atestacijos sistema. Ji korumpuota ir nemokšiška. Antra, mokytojas turi būti visais būdais išaukštintas. Jis turi būti gerbiamas ir išskirtinis žmogus, kaip kažkada miesteliuose buvo tokia trijulė: kunigas, mokytojas ir policininkas. O dabar mokytojas yra nustumtas į paskutinę vietą. Trečia, mokytojai yra nemokyti. Baisu, kas ateina į mokyklas ir kas ten dirba. Ir jie tai žino, todėl ir yra vergai. Mokytojas turi būti eruditas. Kodėl jis toks nėra? Pirma, nėra profesijos aukštumų. Antra, nesutvarkyta mokytojų mokymosi sistema. Jis turi kelti kvalifikaciją, kaip ją kelia lakūnai ar gydytojai. Be abejo, jam turi būti sukurtos palankios ir gerai apmokamos sąlygos tobulėti. Tarkime, jis atsisėda prie kompiuterio, atlieka tris testus ir save įvertina. Testai labai paprasti: lietuvių kalba, užsienio kalba ir profesijos testas. Niekas nemato jo rezultatų, bet jis žino, kiek jam reikia pagerinti savo žinias. Mokytojas turi pats sau pateikti įrodymus, kad jis yra šio to vertas.

– Ar nemanote, kad ir aukštos kvalifikacijos mokytojas negali dirbti mokykloje, kurioje yra nepakenčiama atmosfera?

– Jeigu jis yra aukštos kvalifikacijos, tegu ateina, aš jį pasiimsiu pas save (juokiasi). Čia buvo mokytojų, kurių charakteris buvo anaiptol ne saldainiukas, bet man tai netrukdė, nes jie buvo aukšto lygio specialistai. Tačiau kiti direktoriai nori geriau pilkos masės, bet paklusnios. Tuomet reikia sureguliuoti rinką. Reikia padaryti, kad tokios mokyklos su tokiais direktoriais ir mokytojais sėstų žemyn, o iškiltų mokyklos, kur susirinkę eruditai, ežiukai, pasišiaušusios asmenybės. Ten gali net mokytojų kambaryje kibirkštys kilti. Suleisk į vieną kambarį tris Nobelio premijos laureatus ir pamatysi, kas ten dėsis. Pagaliau, jei mokytojas žino, kad jo kvalifikacija aukšta, jis gali išeiti, toks visur bus laukiamas. Tegu pats įkuria savo mokyklą. Visi subėgs pas jį, nes pamatys, kad čia galima šio to išmokti. Tėvai nekvaili.

– Skamba paprastai, bet turbūt ne taip lengva įkurti savo mokyklą.

– Gali būti, kad tuoj įrodysiu (juokiasi). Baigsiu savo kadenciją, imsiu mokyti kokio nors lygio vaikus ir manau, kad susidarys eilė norinčiųjų. Neatmetu tokios privačios mokyklos idėjos. Tiesiog šiek tiek trukdo tas mano pasas, kuriame įrašyti kažkokie ne tokie skaičiai. Prieš dvidešimt metų neišvengiamai būčiau įkūręs savo mokyklą. Kodėl visi mano, kad pardavinėti padangas gali, o jau mokyti – ne? Todėl negali, nes sunkus tas darbas, reikia kvalifikaciją turėti. Bet užtat koks gėris, kai dirbi ir mėgaujiesi. Su vaikais dirbti – tai ne šaldytuvus stumdyti. Tai žiauriai įdomu.

– Kas yra tokios jūsų energijos šaltinis?

– Sakoma, už žemę reikia mokėti auksu. Pratęsiu mintį – už tikrus dalykus turi mokėti krauju. Nesutinki, nedirbk. Aš moku ir man negaila. Žiauriai skaudu, jei numiršti visiškai sveikas. Pagalvok, visi organai sveiki, o tave užkasa. Eina sau, kokie nuostoliai! Čia reikia sudegti mėlyna liepsna. Metai eina, žinai, kad tave užkas, tai ko čia gailėtis.

– Bet ar niekada nebuvo sunkių dienų, kai reikėjo motyvacijos nepalūžti?

– Motyvacija mano paprasta: aš mažiausiai trisdešimt metų nedirbu ir jums nerekomenduoju. Aš ne vergas, tegu vergai dirba. Aš tiesiog esu. Jeigu jauti, kad tu kasdien eini į darbą kaip į katorgą, bėk iš ten, keisk ką nors. Aš kiekvieną dieną čia einu kaip į šventę. Pavargstu žiauriai, bet man patinka. Įsivaizduoju, kaip Rūta Meilutytė po treniruotės baseine būna žiauriai išsekusi. Bet jai patinka plaukioti, o man čia patinka plaukioti. Todėl, kad čia yra gėris, aplinkui vaikšto protingi vaikai, girdite, džiūgauja, šneka. Kur tu rasi geriau? Jokiu būdu negalima taupytis, jokiu būdu negalima mokymo, švietimo paversti darbu, tokiu vergišku prievartiniu darbu dėl kąsnio duonos. Aš nuvažiuoju į šešių valandų seminarą, grįžtu visiškai išsunktas, bet laimingas. Jei kunigas pamokslus sako neįsijausdamas, tai vargšas. Jis turi tikėti tuo, ką sako.

– O ką daryti, jei tokių žmonių yra vienetai?

– Ne vienetai. Tiesiog reikia sutvarkyti sistemą. Pirmiausia, padarykime taip, kad į mokytojus eitų patys geriausi. Kad jų atlygimas būtų didesnis už tų, kuriuos jie išmoko. Kodėl Seimo nariai gauna daugiau negu jų mokytojai? Jeigu aš paruošiau vieną Seimo narį, tai prašau man duoti pusantro karto didesnį atlyginimą. Ką tas Seimo narys daro tokio aukštesnio, ko nepadarė jo mokytojas? Aš sutinku ir dabar savo mokytojams atiduoti pusę savo algos, nes jie mane išmokė. Tam, kad visa tai sutvarkytume, nereikia papildomų pinigų iš biudžeto. Pinigų švietimui yra iki kaklo. Reikia išmesti visus tuos, kurie yra netinkami mokytojai ir padaryti po 30 valandų tiems tinkamiems. Neprašau papildomų pinigų iš biudžeto iš tų pačių žmonių, kurie vaikus augina. Jokiu būdu. Bet atlyginimus padidinti sąskaita tų, kurie dabar suėda mūsų pinigus visiškai be reikalo, kurie tik gadina vaikus ir visą švietimo sistemą. Pažiūrėkite į Švietimo ministerijos projektus – visiškas šlamštas, pinigai milžiniški, o rezultato jokio. Atiduok pinigus kaimo mokyklos mokytojai, o žmonės, kurie iš ten išeis ir bus geriausias Lietuvos projektas. Bet ne, jie yra godūs, sudarę klanus, savo aplinką, kuri viską siurbia.

– Patarkite, kaip nuversti tuos klanus.

– Labai lengva. Viskas turi prasidėti nuo mamos. Mama pagal gamtos dėsnius yra tas žvėris, kuris praras savo gyvybę, bet apgins vaiką. Dabar jos kažkaip išsiderino. Keliems priešams, bandantiems paliesti jūsų vaiką, perkandote gerklę? Niekam. Nuo to viskas ir prasideda. Tėvai yra žiauriai pasyvūs ir man skaudu į tai žiūrėti. Pirmiausia tėvai turi susivienyti, mamos turi sužvėrėti. Baisus pavojus, kai iš visuomenės dingsta gamtos prigimtis. Visąlaik sakau: žiūrėk į gamtą. Kaip žvirblis žvirbliuką, kaip elnias elniuką, taip ir mama vaikiuką. Mes esame gamtos padarai, mes turime žinoti, kaip ginti savo teritoriją, kaip ieškoti maisto. Ir tada, kai tėvai užpuls švietimo sistemą kaip tigrai, kaip skėriai, tada visi tie valdininkai, visa ta sistema sutrupės į smulkius gabalėlius. Kiek ten jų yra, viena A.Volano gatvė. Apsupus trigubu žiedu, tris dienas be maisto palaikius, visi išsilakstytų.

– Ar užteks išvaikyti vieną pastatą, kai reikia kirsti visą Kauno mokyklų direktorių geneologinį medį?

– Mes žinome, bet niekam nesakome. Juokinga. Kalbėkite, rašykite, pasišaipykime viešai. Joks laukinis žvėris nepuola neįsitikinęs ar bent tikėdamasis, kad laimės. Liūtas iššiepia dantis, visas pasišiaušia ir visi pabėga. Tie visi funkcionieriai taip ir daro. Jie supranta, kad tu neišdrįsi, kad atsitrauksi. O reikia parodyti jiems, kad ne, mes kovosime. Negalima leisti pašlemėkams imti valdžią. Aš koviausi, kiek galėjau.

– Turite anūkų, gal vis dėlto pasirinksite dirbti seneliu?

– Galėčiau įsidarbinti seneliu, bet yra bėda. Fiziškai nebegaliu dirbti visą savaitę – tarkime, prižiūrėti vaikučius. Antras dalykas, nemoku nei virti, nei kepti (juokiasi). Galiu nuvežti ir parvežti, bet nieko daugiau. Galiu sekti pasakas – tą ir darau. Parašiau keletą pasakų knygų, bet to neužtenka. Etatiniu seneliu dirbti negaliu. Formaliajame švietime pasakiau sau, kad niekada daugiau nedirbsiu, nes, kaip sakoma, užkniso juodai. Dabar galvoju, kad galėčiau užsiimti veikla du tris kartus per savaitę po porą valandų per dieną.
Turėjau vieną projektą: pasistatyti savo kieme būdelę, apsirengti spalvotais drabužiais ir vaikams sekti pasakas: litas – už pasaką (juokiasi). Visą dieną sekčiau pasakas ir, manau, uždirbčiau nemažai. Bet čia reikia su mokesčių inspekcija susitarti (juokiasi). Jei rimtai, tai yra daugybė dalykų, ką galima būtų pataisyti, bet reikia kalbėtis – su tėvais, su mokytojais, reikia į šoną pastumti visus pašlemėkus ir bukagalvius. Kad ir mano minėta savęs įvertinimo sistema. Visiems mokytojams ir direktoriams pasakome: įvertink save. Pamatęs siaubingą rezultatą – bėk. Jei nepabėgsi, mes viešai parodysime testo rezultatus ir visi žinos, kad esi bukas.