Pakvietė skaitytojos skambutis
Šalia kauniečiams praeityje žinomo "Saulėtekio", V.Krėvės pr. 93, gyvenanti moteris, paskambinusi į redakciją primygtinai siūlė apsilankyti beveik po jos daugiabučio namo langais veikiančiame savotiškame benamių viešbutyje. Moteris patikino, kad jis čia veikė visą vasarą. Ir nurodė konkretų adresą – krūmynai, esantys išpuoselėto Dainavos parko, IKI prekybos centro, turgelio, bažnyčios, vaikų darželio, daugiabučio gyvenamojo namo apsuptyje.
Pasidomėjau, kaip suprasti, – aukštos klasės viešbutis krūmynuose?! Moteris paaiškino: "Visai paprastai – benamiai krūmuose įsitaisė "kambarius", rytais prausiasi tvenkinyje, geria alų, spirituotus gėrimus, valgo maisto produktus, parsineštus iš konteinerių, stovinčių prie prekybos centro IKI, "Urmo" miestelyje ar kitose vietose, naudojasi čia pat, po krūmais, veikiančiu "tualetu". Kai dar pajėgia paeiti, vyrai iš "viešbučio" patraukia pabendrauti prie daugiabučių namų, gąsdindami jų gyventojus. Gyvenimas minėtame "viešbutyje" benamiams beveik nieko nekainuoja."
Kai su fotografu nuvažiavome nurodytu adresu, gyventojos nupieštas vaizdelis pasitvirtino.
Pavyko pakalbinti
Prie išpuoselėto Dainavos parko želiančiuose krūmynuose jo gyventojų neradome – jie buvo palikę savo kartoninėmis dėžėmis, dėvėtais drabužiais nuklotas lindynes. Jų aplinka prišnerkšta ir bjauriai pridergta – reikėjo atidžiai žiūrėti, kur statai koją. Benamių "miegamajame" mėtėsi vaikiški minkšti žaislai (gal naktį jie atstodavo pagalves?), vaikiška avalynė (neįminėme jos paskirties mįslės), spirituoto gėrimo tušti buteliai, maisto atliekos.
Pačių "viešbučio" gyventojų čia nesimatė. Pasukome daugiabučio link norėdami pakalbinti vietos gyventojus, tačiau kiemo gilumoje, šalia buvusio "Saulėtekio" komplekso apleisto pastato pastebėjome ant cementinės atraminės sienelės sėdinčius keturis vyrus. Jų išvaizda, nerišli kalba ir ją lydintys triaukščiai rusiški keiksmai bylojo, kad būtent jų ir ieškojome. Fotografas liko fotografuoti iš automobilio – jam pasirodyti viešai buvo rizikinga. Juk apsvaigusieji nuo dievai žino kokių medžiagų galėjo įtūžti pamatę juos fotografuojantį žmogų. Todėl nuėjau kalbėtis su įkaušusiu ketvertuku viena, tuščiomis rankomis. Kalbą su jais pradėjau visai nekalta tema – apie šuniuką, gulintį prie įkaušusiųjų kojų.
Neprisipažino esą iš "Hiltono"
Žinome mes tuos krūmynus, tą jų "viešbutį" – ne kartą socialinių pašalpų gavėjai tvarkė tas prišnerkštas vietas, bet jų gyventojai visada grįžta.
– O, koks riebus šuniukas…. Negi jūsų?! – nustebau.
– O kodėl ne? Ovčiarkinas – toks jo vardas – priėdęs daugiau negu jūs. Tikrai, – žagsėdamas kalbėjo vienas iš ketvertuko, blausiu žvilgsniu įvertinęs šuns ir klausiančiosios figūras.
– Kur jūs patys valgote? Tuose prišnerkštuose krūmuose, kur netoli nuo šios vietos? Štai šio daugiabučio gyventojai sakė, kad vasarą jūs ten įrengėte penkių žvaigždučių viešbutį: virėte valgyti, skalbėte ir prausėtės tvenkinyje. Ten, krūmuose, net ir lauko tualetą įsitaisėte.
– Ne, ten ne mes. Tame "Hiltone" kiti gyveno, – patikino padoriausiai iš ketverto atrodęs vyriškis. – O kam jums reikia tų, kur tame "viešbutyje" nakvojo? Sakote, padėti norite tiems žmonėms? Turbūt, siūlysite jiems Nakvynės namus, į kuriuos galima tik vakare užeiti, o rytą reikia išeiti? Ne, jie, tie iš viešbučio, tikrai neis į Nakvynės namus. Ir mes neisime.
– O kur jūs žiemą dėsitės?
– Laiptinėse nakvosime.
– Bet juk jos rakinamos!
– Ne jūsų tai problema, ponia.
Nori… numirti
Pokalbis laikinai nutrūko, nes ant betoninės atraminės sienelės sėdintys vyrai sužiuro į šalia jos buvusius laiptus. Tikra to žodžio prasme jais ropojo vidutinio amžiaus vyras. Pagaliau pasiekęs laiptų viršų ir išgirdęs jį drąsinančius atsistoti sugėrovų keiksmus, vyras mėgino atsitiesti, bet tokia užduotis jam buvo aiškiai per sunki – penktasis šauniosios komandos narys pas likimo brolius patraukė keturiomis. Pasitikdama jį mėginau kalbinti, bet rišlaus atsakymo neišgirdau. Nė vienas iš jo likimo draugų nemėgino kolegai padėti atsistoti. Matyt, jiems tai įprastas vaizdelis.
– Vyrai, negi nenorite pakeisti savo gyvenimo būdo? – klausiu.
– Ne. Tai jau neįmanoma, – kategoriškai pareiškė blaiviausias iš ketvertuko.
– Jūs tikrai atsisakote bet kokios pagalbos?!
– Atsisakome.
– Ir nieko nenorite?
– Noriu. Numirti noriu, – pribloškė vieno gan švariai apsirengusio, apsikirpusio, blausiomis akimis vyriškio atsakymas.
Jis sėdėjo nuleidęs galvą. Šalia jo peties lingavęs likimo draugas tik kreivai šyptelėjo ir pasuko smiliumi prie smilkinio. Kita jo ranka buvo užimta – prilaikė tarp kelių pūpsantį pirkinių maišą su tuščiais plastiko buteliais. Sakė, gaunąs pensiją ir nesuprantąs, ko čia mirti.
Nori būti pakrikštytas
Tuo metu keturiomis šiaip taip atropojęs vyriškių kolega paprašė degtukų, rankoje laikydamas kažką panašaus į cigaretę. Vienas iš likimo brolių griežtai jam pasakė nieko neduosiąs. Net degtukų. Tačiau netrukus atlyžo – ištiesė degtukų dėžutę atropojusiam likimo bičiuliui. To griežtojo buvo sugipsuotos ranka ir koja. Pastarąją jis dar buvo apvyniojęs polietileno maišeliais, matyt, kad nešlaptų. Buvo apsivilkęs gera švaria striuke. Sakė, jam nieko netrūksta – gaunąs pašalpą, Darbo biržoje registruotas, o štai jo bičiuliai tuo nesirūpina.
Pastarieji pradėjo aiškinti turį asmens dokumentus, bet nieko nenorį veltui – suprask, pašalpų iš valstybės. Negalėjau patikėti savo ausimis – nieko nenori iš valstybės ir jos nekeikia. Beje, tas, kuris atropojo keturiomis, paprašė, kad pasirūpinčiau jo krikštu – nenorįs numirti nekrikštytas...
Taigi, du iš penkių turi norus, o kiti – ne. Jiems patogus pasirinktas būtent toks gyvenimo būdas. Tiesa, šiuos vyrus retsykiais išvaiko policija, bet jie ir vėl susirenka pamėgtoje vietoje, kur tęsia savo vegetavimą. Bet kodėl jie, dabar visų nekenčiami, atsidūrė gyvenimo užribyje? Gal yra būdų, kaip padėti šitiems žmonėms ir kartu apsaugoti visuomenę nuo tokio jai nepriimtino jų gyvenimo būdo?
Parinktas sprendimo būdas
Kaip sakė Dainavos seniūnė Elena Skirmantienė, seniūnija gerai žino tuos benamius, jų gyvenimo būdą. Tiesą sakant, ne visi jie benamiai – vienas net ir butą turi. Beje, netoli gyvena garsi jų likimo draugė, kurios butas virtęs sąvartynu, kelia daugybę rūpesčių tiek kaimynams, tiek seniūnijai.
"Žinome mes tuos krūmynus, tą jų "viešbutį" – ne kartą socialinių pašalpų gavėjai tvarkė tas prišnerkštas vietas, bet jų gyventojai visada grįžta. Gal reikėtų tuos krūmus iškirsti, ir užsidarytų tas "viešbutis savaime?" – retoriškai klausė seniūnė.
Anot pašnekovės, nėra įstatymo izoliuoti tokius žmones nuo visuomenės – jie patys turi norėti gydytis nuo priklausomybių, gyventi besikabinantiesiems į gyvenimą skirtose bendruomenėse ir pan. Bet savo noru jie šito daryti neketina.
Belieka iškirsti krūmus? Miesto aplinkos apsaugos skyriaus vedėjos Radetos Savickienės nuomone, pirmiausia reikėtų išmėginti tą kelią, kuris buvo pasirinktas, išgyvendinant benamius iš Draugystės parko. Ten buvo nuolat valomos ir prižiūrimos jų apgyventos teritorijos. Dabar ten švaru. "Manau, kad mums pavyks bendromis jėgomis su Viešosios tvarkos skyriumi, seniūnija, policija, "Kauno švara" sutvarkyti ir šį prišnerkštą žalią valstybinės žemės kampelį", – sakė R.Savickienė.
Želdiniai tikriausiai bus išsaugoti, tvarka atkurta, tačiau kas gali padėti gyvenimo paraštėse atsidūrusiems piliečiams sugrįžti į normalų gyvenimą, jei jie patys to nenori?
Naujausi komentarai