Kitas veidas

Banalu, bet tiesa – pirmasis įspūdis apie žmogų neretai būna klaidingas. Tuo dar kartą įsitikinome sutikę Redą. Simpatiškos šypsenos, mėlynų akių šviesiaplaukė, regis, negalėtų nuskriausti nė musės, tačiau jau po akimirkos supratome, kad dešimt metų policijos uniformą vilkinti jauna moteris esant kritinei situacijai nesunkiai įveiktų už save dvigubai didesnį vyrą.

Tiesa, šiek tiek daugiau nei metus jauna moteris žmonėms bando įrodyti, kad policininkas – ne tik tas pareigūnas, kuris drausmina, rašo baudos kvitus ar antrankiais surakina riešus.

Dirbusi patrulių rinktinės budėtojų dalyje, kelių policijoje ir valdymo organizavimo skyriuje, nuo praėjusių metų spalio Reda yra policijos bendruomenių pareigūnė. Kas tai?

Formaliai tai yra policijos komisariato prevencijos padalinio pareigūnas, kuris savo veikla siekia įtraukti kuo daugiau visuomenės narių į viešosios tvarkos saugojimo ir savo gyvenamosios, darbo ar kitokios buvimo aplinkos saugumo stiprinimo veiklą. Bendruomenės pareigūnai prižiūrimoje teritorijoje formuoja saugią aplinką, populiarina policijos pareigūno profesiją ir siekia didinti jos prestižą, skatina gyventojus tapti policijos rėmėjais, burtis į saugios kaimynystės grupes, vykdo kitas su baudimu ar sankcijų taikymu nesusijusias funkcijas.

Skirtingos problemos

"Kalbant visiems suprantama kalba – policijos bendruomenės pareigūnas yra tarsi mechanizmo sraigtelis, padedantis spręsti tam tikras problemas. Jei dar aiškiau, tai šių pareigūnų tikslas – ateiti į bendruomenes, išgryninti svarbiausias problemas ir į pagalbą pasitelkus specialistus jas išspręsti", – vilkdamasi striukę greitakalbe išbėrė Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos viršininkas Remigijus Stukas.

(Nuotraukoje – Reda Antanavičiūtė)

Šiam išskubėjus į susitikimą, kabinete liko trys uniformuotos moterys: Kauno miesto policijos bendruomenės pareigūnų viršininkė Agnė Greblikaitė, vyresnioji specialistė Jovita Juršytė ir specialistė Reda Antanavičiūtė. Simpatiška šviesiaplaukė, nuo kurios ir pradėjome pasakojimą apie Kaune nuo 2014-ųjų pradėjusius dirbti Policijos bendruomenės pareigūnus, koordinuojama Santakos policijos komisariato prižiūrimą teritoriją. Jos žinioje Šilainių, Romainių, Sargėnų mikrorajonai ir čia įsikūrusios bendruomenės.

"Skirtingi mikrorajonai su skirtingomis problemomis. Kas būdinga miegamiesiems, svetima naujakurių", – prieš pradėdama vardyti gyventojų skaudulius, R.Antanavičiūtė prisiminė pirmąją pažintį su išvardytų vietovių bendruomenėmis. – Išvydus pareigūnus, pirmas klausimas, kurį užduoda žmonės, dažniausiai būna vienas ir tas pats: "Kas atsitiko?" Teko aiškinti, kad į bendruomenes einame norėdami bendradarbiauti, aktyvinti gyventojų veiklą ir įtraukti juos į saugios aplinkos kūrimą."

Nerakina namų durų

Jau pirmieji susitikimai atskleidė bendruomenių poziciją – dauguma žmonių buvo įsitikinę, kad saugi aplinka ir ramus miegas – policijos pareigūnų darbas, todėl, pasak Kauno miesto Policijos bendruomenės pareigūnų viršininkės A.Greblikaitės, pirmiausia gyventojams teko įrodyti jų pačių vaidmens svarbą.

(Nuotraukoje – Agnė Greblikaitė)

"Viskas veikia trikampio principu: vienoje kraštinėje stovi policija, kitoje – savivalda, o trečioje yra bendruomenė. Žingsnis po žingsnio ėmėme aiškinti, kad saugumas yra visų mūsų bendras reikalas ir tikslas", – kalbėjo A.Greblikaitė.

Pareigūnai žmonėms iš naujo ėmė pasakoti tai, kas, atrodo, savaime suprantama: daugiabučių gyventojams priminė, kaip svarbu žinoti laiptinėse gyvenančių kaimynų vardus ir bet kam neatskleisti durų kodo, nuosavų namų savininkams patarė tvarkytis savo aplinką, o signalizaciją įjungti ne tik išvykus iš namų, bet ir einant miegoti.

"Ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai namuose įrengtos šimtus ar tūkstančius kainavusios signalizacijos neatlieka savo tikrųjų funkcijų. Štai Ramučiuose moteris nuėjo miegoti, o ryte pabudusi suprato, kad namai apvogti. Pasirodo, signalizacija buvo įjungta tik antrame aukšte, kur ji miegojo, o apie pirmąjį šeimininkė nepagalvojo", – savo darbo kasdienybe dalijosi A.Greblikaitė.

Bendri patruliavimai atskleidė ir daugiau ydingų gyventojų įpročių. Pasirodo, nemažai  jų ne tik nesinaudoja namų signalizacijomis, bet neretai palieka nerakintas duris ar kieme stovinčius automobilius.

"Paklausti, kodėl taip elgiasi, jie tik gūžčiodavo pečiais ir sakydavo: o kas gi čia eis?", – žmonių požiūriu stebėjosi A.Greblikaitė.

Duobės ir augintiniai

Stiprinant bičiulystę su bendruomenių gyventojais taip pat buvo atliktos apklausos, kurios atskleidė mikrorajonų problemas – pradedant ne vietoje vedžiojamais keturkojais augintiniais, automobilių statymu, neprižiūrimais krūmais, medžiais ir baigiant gatvių apšvietimu ar nelygiu keliu.

"Žmonėms turėjome paaiškinti, kad ne mes eisime paskui kaimyną, kuris nesurenka šunelio išmatų, o jie patys turi prieiti ir paklausti: "Labas. Kaip sekasi? Sakyk, ar būtum patenkintas, jei aš taip elgčiausi prie tavo namo? Lygiai tas pats kalbant apie apšvietimą ar duobes gatvėse. Ne mes turime rašyti raštus ir eiti į atsakingas institucijas, o gyventojai. Mes esame tie tarpininkai, kurie gali padėti ir padeda", – pabrėžė R.Antanavičiūtė.

Žingsnis po žingsnio, žmonės esą ėmė suprati bendruomenių pareigūnų vaidmenį, o jų bendradarbiavimas darėsi vis sklandesnis. Kelias dienas iš eilės stebėję prie namų stoviniuojančius įtartinus automobilius, trečią dieną žmonės apie juos jau pranešdavo pareigūnams. Paraginti uniformuotų bičiulių, gyventojai dėl nelygių kelių ar menko apšvietimo su raštais kreipėsi į miesto savivaldybę ar seniūnijas. Tokios pastangos, pasak A.Greblikaitės, davė apčiuopiamų rezultatų: gyventojų dėka sugautas ne vienas mašinvagis, namų plėšikas, gatvelėse atsirado daugiau šviesos ir dingo įkyrios duobės.

"Žmonės pajuto abipusį ryšį ir suprato, kad pareigūnas gali būti labai arti žmogaus, o ne tik vykdyti prievartines priemones, bausti ar rašyti baudas", – rezultatais džiaugėsi A.Greblikaitė.

Surado bendrą kalbą

Kolegėms antrino ir bendruomenės pareigūnė, vyresnioji specialistė J.Juršytė. Antrus metus kuruojanti Žaliakalnio policijos komisariato prižiūrimą teritoriją jauna moteris džiaugėsi augančiu gyventojų sąmoningumu ir vaisingu bendradarbiavimu.

(Nuotraukoje – Jovita Juršytė)

"Iš pradžių žiūrėję kiek atsargiau, žmonės dabar tapo kur kas atviresni. Rašo laiškus, skambina, klausia, kaip sekasi, pasakoja apie savo skaudulius ar laimėjimus", – vienu jų J.Juršytė netruko pasigirti.

Naugardiškių parkas, kuriame anksčiau burdavosi ir šiukšlindavo jaunimas, dabar tapo kone pavyzdinis. Pasitelkus vietinius gyventojus čia surengtos kelios talkos: surinktos šiukšlės, suremontuotas sulaužytas inventorius.

"Turiu dar vieną pavyzdį – mokyklos teritoriją. Ateidavę pažaisti krepšinio, jaunuoliai čia palikdavo ne tik saulėgrąžų lukštų, bet ir plastikinės ar stiklinės taros. Atlikę kelis reidus ir draugiškai pasikalbėję su krepšinio aistruoliais sutarėme, kad jie ir toliau naudosis aikštele, bet elgsis kultūringai. Mokyklos bendruomenė teritorijoje pastatė šiukšlių dėžę, įrengė stebėjimo kamerą. Taip bendromis jėgomis išsprendėme problemą", – istorijomis, kurios galėtų įkvėpti ir kitas bendruomenes, dalijosi J.Juršytė.