– Kaip kilo mintis gaminti alų?

– Neturėjau giminaičių, kurie būtų darę alų senais laikais, nes visa giminė nuo seno – miestiečiai. Studijuodami universitete turėjome laisvo laiko, tad su kurso draugu nusprendėme susirasti kokios nors veiklos. Abu esame linkę į folklorą, tradicijas, bet nei šokti, nei dainuoti nemokame, tai kažkaip ir nusprendėme virti alų. Draugo senelis buvo aludaris, kartu su draugu pradėjome, ir alaus gamyba mane labai sužavėjo.

– Kaip gimė pirmasis jūsų alus?

– Prieš aštuonerius metus labai vargome, ieškodami ingredientų alui ir informacijos lietuvių kalba, dabar jos yra daugiau. Tas pirmas alus buvo labai paprastas, iš salyklo ekstrakto skardinėse, paprastai virtuvėje raugtas, jame nieko įspūdingo nebuvo, bet pats procesas buvo labai įdomus, nes pats galėjau pasidaryti tokį dalyką. Mane labai žavi pats to proceso retumas, nes dauguma žmonių net neįsivaizduoja, kad galima namie pasidaryti alaus, ir kaip tai yra lengva.

– Kodėl jums patinka daryti alų?

Privalai gilintis į chemiją, o aludarystėje tokių žinių reikia labai daug.

– Dėl to, kad tai yra sena istorinė tradicija, kuri susijusi su Europos tautų, taip pat ir Lietuvos, istorija. Vienas iš pirmųjų Hanzos sąjungos pajamų šaltinių buvo alus ir alaus salyklas – jų prekybos pagrindas buvo alaus ir salyklo eksportas, jie išrado labai daug technologijų, viena jų – salyklo džiovinimas nenaudojant karščio. Pati alaus gamyba yra akmens amžiaus, neolito laikų išradimas, ir ta technologija yra nepasikeitusi, o viduramžiais Europoje procesas buvo tobulinamas. Aludarystė yra vienas iš europietiško identiteto bruožų.

Pradėjęs daryti alų, gilinausi į begalę sričių – istoriją, chemiją. Jeigu nori žinoti, ką darai, daryti efektyviau, taisyti klaidas, gerinti skonį, laimėti konkursus, tada privalai gilintis į chemiją, o aludarystėje tokių žinių reikia labai daug. Aš pats esu humanitaras, gabus kalboms, o ne tiksliesiems mokslams, todėl mokykloje nelabai mokiausi chemijos. Kita sritis – biologija. Pavyzdžiui, auginant apynius, svarbu žinoti, kokie procesai vyksta augaluose, kokias medžiagas tie augalai turi. Pats auginu septynias skirtingas apynių veisles.

Tai yra žingeidumą patenkinantis dalykas. Ir gastronominiu aspektu gerai, kai galiu pasidaryti daugybę skirtingų rūšių alaus, remdamasis atskirų tautų tradicijomis. Daugelis alų laiko tiesiog alkoholiu, žemesnės klasės gėrimu, skirtu tik prisiliuobti. Iš tiesų alus gali būti rafinuotas ir kilnus. Pats alaus darymo procesas man taip pat yra labai malonus ir svarbus. Alų daryti pradėjau virtuvėje ant dujinės viryklės, bet vėliau supratau, kad man daugiau džiaugsmo teikia alaus gaminimas tradiciniu būdu – kai įdedi kuo daugiau rankų darbo, todėl nusprendžiau alaus gamyboje naudoti tradicinius įrankius – susiradau kubilą, restauravau seną statinę, kurioje dabar brandinu alų.

– Ar alus Lietuvos istorijoje buvo gastronomijos dalis?

Privalai gilintis į chemiją, o aludarystėje tokių žinių reikia labai daug.

– Lietuvoje alaus istorija gan tragiška. Turėjome gana turtingą alaus tradiciją, kaip ir vakarų Europoje jis buvo gaminamas naudojant įvairias medžiagas ir išgaunant skirtingus skonius, tačiau ši tradicija ėmė nykti atsiradus degtinei. Tarpukariu kraštotyrininkai jau važinėjo po kaimus ir stengėsi užsirašyti mirštančią tikro alaus darymo tradiciją.

– O kokia alaus kultūra yra Lietuvoje šiandien?

– Alkoholio, kaip gastronomijos, tradicijos Lietuvoje neegzistuoja, daugelis lietuvių į alkoholį žiūri, deja, kaip į priemonę pasigerti. Ironiška, bet alkoholio reklamos draudimai kenkia didžiosioms gamykloms, o naminiam alui, priešingai – padeda.

Kipro Rimavičiaus nuotr.

– Ar aludarystė yra hobis? Kuo dar gyvenime užsiimate?

– Anksčiau dirbau biuruose, taip pat alaus darykloje. Studijavau politikos mokslus, o pomėgių turiu daugiau, nei laiko galiu jiems skirti. Užsiimu akvariumistika, ieškau senienų su metalo detektoriumi, keliauju į pėsčiųjų žygius su Kauno technologijos universiteto (KTU) žygeivių klubu, ten susipažinau su savo žmona.

– Ar aplinkiniai nustemba sužinoję, kad gaminate alų?

– Tikrai visi nustemba, kaip lengvai galima namie pasidaryti alų, ir kokia reta ta tradicija. Visus tai nustebina ir visada sužavi, nebuvau sutikęs žmogaus, kuriam nepatiktų ši idėja.

– Ar daug žmonių Lietuvoje gamina naminį alų?

– Taip, tai yra sparčiai populiarėjantis dalykas, aludarių bendruomenė – bendraujanti, linkusi visada padėti ir pamokyti. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) botanikos sode nuo tarpukario auga apynynas, kuriame saugomos įvairios retos ir lietuviškos apynių veislės. Čia kiekvienais metais renkasi naminio alaus aludariai, kuriems leidžiama prisiskinti apynių spurgų, nes Botanikos sodui jie nereikalingi. Tada rengiamas visų aludarių susibūrimas. Bendruomenė yra žingeidi, suinteresuota mokytis, gaivinti tradicijas, dėl ko labai smagu.

– Kas jums yra aludarystė?

– Nesinori atsakyti banaliai, kad tai yra tradicijų saugojimas – juk kuri ir naujas tradicijas, jas tobulini. Apskritai, ar galima sakyti, kad tai yra tradicijos saugojimas, jeigu ta tradicija buvo beveik išnykusi? Tu vis tiek ją atkuri savaip. Esmė, kad mes, lietuviai, tai darome – tad egzistuoja kažkokia tąsa. Man aludarystė – mano bendruomenės kultūros tęstinumas, tradicijos prikėlimas ir jos tobulinimas, siekiant, kad ji būtų unikali.

– Nuo ko reikėtų pradėti žmogui, kuris nori namie pasidaryti alaus?

– Pirmiausia, reikia įsitikinti, ar tam pakanka vietos ir ar namiškiai neprieštarauja, nes pagrindinė problema dažniausiai būna, kad namiškiams nepatinka kvapai. Taip pat šis hobis reikalauja daug laisvos erdvės, pavyzdžiui, reikia turėti vietą, kur fermentuoti alų, turi būti tinkama temperatūra – geriausiai tinka rūsys. Taip pat reikia vietos sandėliuoti išpilstytą alų. Svarbiausia – ar pačiam patiks ta veikla, o pradėti daug investicijų nereikia.