Kaltino už laisvės siekį

"Svoloči – vsiu Litvu ochvatili" ("Niekšai – visą Lietuvą apėmė") – taip nerinkdamas žodžių drėbė prokuroras apie 1946 m. nuteistą Lietuvos laisvės armijos (LLA) narių grupę. Ir iš tiesų 1942 m. įkurtos pogrindinės LLA veikla buvo plėtojama po visą Lietuvą, siekiant atkurti šalies nepriklausomybę.

Šis siekis ypač suaktyvėjo 1944 m., kai priartėjo vokiškos okupacijos pabaiga ir prasidėjo antroji sovietinė okupacija. LLA pradėjo įvairiapusę kovą su Raudonąja armija ir sovietų valdžia. Šios armijos vyriausiasis štabas buvo laikomas partizanų vyriausiuoju valdžios organu, turėjusiu ryšių su daugeliu partizanų būrių ir junginių visoje Lietuvoje. LLA spausdino ir platino okupuotoje Lietuvoje atsišaukimus, pogrindinius laikraščius, kvietė ginklu priešintis sovietų valdžiai, rūpinosi ginkluote, šaudmenimis, radijo siųstuvais, medikamentais ir pan.

Lietuvos ypatingajame archyve saugomas 1946 m. liepos 18-ąją MGB (taip anuomet vadinosi KGB) tardytojo pasirašytas kaltinamasis aktas keturiolikai LLA narių. Jie apkaltinti, kad, būdami šios karinės organizacijos padalinių Žeimiuose ir Jonavoje nariais, siekė savo veiksmais nuversti sovietų valdžią. Tarp kaltinamųjų buvo dabar Kaune gyvenantis ir gen. Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungai vadovaujantis dim. mjr. Stasys Bereišis.

Sovietinis košmaras

"LLA nariu tapau 1945 m. Kai mane ir kitus šios armijos narius, veikusius Žeimiuose ir Jonavoje, saugumiečiai suėmė, man tebuvo devyniolika metų. Jau tada gerai žinojau, ką ir kodėl dariau. Juk mano akyse 1941 m. birželio 14-ąją į Žeimių geležinkelio stotį buvo išvežti ir į vagonus sugrūsti artimi giminaičiai vien už tai, kad ūkininkavo savo žemėje. Tą pačią birželio 14-ąją buvo nužudytas Žeimių pradinės mokyklos vedėjas Gerbšys – buvęs mano ir jį nužudžiusių pirmųjų komjaunuolių Gradecko ir Chaimo, kurio pavardės neatsimenu, mokytojas. Tad naktimis su tėvais eidavome nakvoti į mišką, kad neatsitiktų taip, kaip mokytojui, arba neišvežtų į Sibirą. Beje, išvežto dėdės ūkyje įsikūrė Žeimių valsčiaus komunistų vado Ziapkino šeima, kuri netruko pradėti triukšmingą gyvenimą – vis baliavojo, negalėdama atsidžiaugti dėdės šeimos paliktais rūkytais kumpiais, dešromis, kitu maistu ir turtu", – pasakojo S.Bereišis.

Tad nieko nuostabaus, kad anuomet Kėdainių gimnazistas S.Bereišis nedvejodamas įstojo į pogrindinę ateitininkų organizaciją, kurios dvasiniu vadovu buvo kunigas Gaižauskas. Vienas jo brolių 1943 m. rudenį paakino Stasį aktyviai kovai už laisvę – pasiūlė pereiti į organizaciją, kuri vadinosi Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK).

Tapo plechavičiuku

"VLIK vyrai išmokė mane tinkamai elgtis su granatomis, šaudyti pistoletu, platinti spaudinius, rinkti aukas. Atsimenu ir pirmą savo rimtą užduotį, kurią įvykdžiau, – atėmiau, palaikomas dviejų bendražygių, iš vokiečių policininko ginklą ir taip įgijau dar didesnį VLIK pasitikėjimą. Paskui teko vogti iš vokiečių vagono geležinkelio stotyje šriftą, matricas ir kitas pogrindinei spaustuvei reikalingas medžiagas", – pasakojo pašnekovas.

VLIK vyrai išmokė mane tinkamai elgtis su granatomis, šaudyti pistoletu, platinti spaudinius, rinkti aukas.

1943 m. pabaigoje VLIK suvienijo įvairias Lietuvoje veikusios rezistencijos organizacijas, rengė tautą aktyviam pasipriešinimui. "Kai gen. Povilas Plechavičius pašaukė jaunimą stoti į Lietuvos rinktinę, 1944 m. pavasarį Kėdainiuose tapau šios armijos savanoriu. Tuo metu įvykiai karo fronte vystėsi žaibiškai, ir tų pačių metų liepą mano gimtuosius Žeimius užėmė Raudonoji armija – sugrįžo 1940 m. patirtas siaubas. Aš gavau VLIK atsišaukimą, kuriame buvo pranešama, kad ši organizacija susivienijo su LLA ir sudarė Lietuvos gynimo komitetą. Tuo metu daugybė vyrų išėjo partizanais į mišką", – teigė S.Bereišis.

Rengėsi susprogdinti tribūnas

S.Bareišiui pavyko išvengti ėmimo į sovietų kariuomenę, nes įsidarbino Žeimių geležinkelio stotyje. Ten susipažino su keliais pogrindžio pasipriešinimo vadovais – Juozu Giedra ir Pranu Raišiu, tapo LLA nariu: dažnai vykdavo pas partizanus, dalyvaudavo įvairiose jų operacijose, tiekė jiems įvairias medžiagas, parūpindavo ginklų. Tačiau 1945 m. gegužę S.Bereišis netikėtai buvo iškviestas į Kėdainių karinį komisariatą.

"Buvau pakviestas kaip naujokas į kariuomenę mokytis lakūnų karo mokykloje. Baigęs mokymus, buvau paliktas ramybėje iki 1946 m. pavasarinio šaukimo. Įstojau Kaune į Finansų kredito technikumo trečią kursą ir, būdamas LLA narys, gavau nurodymą įkurti Kaune ypatingosios paskirties būrį. Ir štai LLA vadovybės įsakymu P.Vileišio aikštėje, minint lapkričio 7-ąją socialistinės revoliucijos metines, turėjo išlėkti į orą visa mūsų tautos išdavikų grietinėlė – mes turėjome po sovietinei grietinėlei skirta tribūna padėti laikrodinę miną. Tą užduotį mes atlikome, tačiau LLA vyriausybė sovietinės šventės išvakarėse liepė tą miną atsiimti, nes pagalvojo, kad tokios akcijos metu gali žūti ir daug nekaltų žmonių", – pasakojo kaunietis

Dvidešimtmetis svėrė 42 kg

1945 m. vasarą Stasys apsigyveno Kaune, pas dėdę, kurio artimieji irgi dalyvavo partizaninėje kovoje, o jau 1946 m. sausį S.Bereišį čia suėmė čekistai. Po baisiausių tardymų jis su kitais suimtais bendražygiais buvo išvežtas į Vilnių, kur septynis mėnesius kalėjo belangėje kameroje.

"Per tą laiką – tardydavo tik naktimis – dienos šviesą mačiau tik vieną kartą. Tardymai baigėsi tuo, kad apkurtau, tačiau klausa pamažu grįžo, ir teisme jau viską girdėjau: tris iš keturiolikos bendražygių nuteisė sušaudyti, o man skyrė dešimt metų lagerių ir penkerius – tremties. Atsipirkau tokia nedidele bausme, nes saugumiečiai nedaug tesužinojo apie mano veiklą", – džiaugėsi Stasys.

S.Bereišis pateko į Uchtos (Komija) lagerį. Per metus kalinys labai išseko – dvidešimtmetis vaikinas svėrė vos 42 kilogramus. Iš S.Bereišio brigadoje dirbusių 32 lietuvių darbingi teliko du – jis ir dar vienas lietuvis nuo Biržų.

Lageris vis augo – kaliniai statė barakus, į kuriuos atveždavo naujų nuteistųjų. Vienas jų – buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Steikūnas. Dirbdamas Uchtos mašinų remonto gamykloje, jis išgelbėjo S.Bereišio gyvybę – parūpino jam ten šlifuotojo mokinio vietą. Tačiau Stasys netrukus buvo perkeltas į Balchašo (Kazachija) lagerio molibdeno kasyklas dykumoje. Ten per plauką liko gyvas, kai pavyko iš šachtų patekti į lagerio mechanines dirbtuves. Mat jose trūko šlifuotojo – šią specialybę Stasys buvo įgijęs Uchtoje. Balchašo lagerio dirbtuvėse dirbo daug šaunių, anot Stasio, lietuvių, buvusių partizanų, plechavičiukų, LLA kovotojų: Balys Gajauskas, Kazys Giedraitis, Jonas Liaukus ir kt.

Lemtinga pažintis su cirku

Prabėgus dešimčiai metų lageriuose, Stasiui buvo leista pasirinkti tremties vietą Kazachstano ribose. Jis pasirinko Petropavlovską. Čia Stasys sutiko daug lietuvių tremtinių, gavo šlifuotojo darbą mažoje įmonėje, bendrabutyje – kamabarėlį, o 1956 m. – pažymą apie paleidimą iš tremties. Tačiau tas leidimas turėjo sąlygą – reikėjo du kartus per mėnesį registruotis Petropavlovsko spec.komendatūroje. Kai netrukus gavo pasą, kuris bylojo apie jo pareitį, Stasys su bičiuliu J.Liaukumi išvažiavo į Lietuvą atostogų. Grįžę į Petropavlovską, nutarė čia dar padirbėti, kad galėtų pradėti gyvenimą iš naujo tėvynėje. Tuo pat metu į Petropavlovską atvažiavo lietuviškas cirkas "Vilnius", kuriame visi artistai buvo lietuviai. Tai buvo didžiulis įvykis Petropavlovsko lietuvių gyvenime.

Vienoje lietuvių vakaronėje su cirko artistais Stasys susipažino su jėgos akrobate Danute Lazauskaite – vienintele mergina šiame kolektyve, kuriame dirbo garsiųjų artistų Ramanauskų, Gineikų, Černiauskų, Variakojų, Kaluževičių, Latvių šeimos. Pažintis su Danute baigėsi jų susirašinėjimu ir vedybomis 1957 m. Lietuvoje. Jauna šeima tik labai trumpai galėjo būti kartu – Danutė vis gastroliuodavo su Lietuvos cirku po visą Sovietų Sąjungą. Stasys suprato, kad ilgai taip negali tęstis, ir 1957 m. įsidarbino Lietuvos nacionaliniame cirke darbininku.

Neištrynė iš atminties

"Cirke su žmona ketverius metus rengėme jėgos akrobatams tinkamą numerį, kurį oficialiai įteisino Maskvos "Sojuzgoscirko" sudaryta komisija. Jaučiau didelį moralinį pasitenkinimą, kad aš, būdamas 34 metų, tapau profesionaliu artistu. Tik gaila, kad manęs, vadinamojo liaudies priešo, neišleido į jokias gastroles užsienyje. Net į Mongoliją negalėjau išvažiuoti, tačiau tai man nelabai rūpėjo. Svarbiau buvo tai, kad man netrukdė pakilti karjeros cirke laipteliais – baigęs Maskvoje specialius kursus, tapau cirko programų režisieriumi-inspektoriumi. Tai netrukdė man cirko programose net 22 metus rodyti su žmona parengtą jėgos akrobatų numerį. Kai žmona išėjo į pensiją, likau dirbti cirke iki 1991 m. vasaros", – prisiminė S.Bereišis.

Jaučiau didelį moralinį pasitenkinimą, kad aš, būdamas 34 metų, tapau profesionaliu artistu.

Cirkas paliko gilią brydę S.Bereišio šeimoje. Mat ir dukrelė Laima jau nuo ankstyvos vaikystės dalyvavo cirko programoje. Būdama trylikametė, Laima tapo profesionalia artiste, dirbo įvairiose trupėse. Jaunylė dukrelė pasirinko kitą profesiją.  "Džiaugiuosi, kad dukterų šeimos padovanojo man tris anūkes, kurios jau pasidomi nuotraukomis senelio albume. Tos nuotraukos liudija nestandartinę senelių profesiją, bet nepasakoja tragiškos šio žėrinčio cirko gyvenimo priešistorės – neturiu nė vienos nuotraukos iš savo vaikystės ar jaunystės – visas atėmė kagėbistai. Neturiu ir lagerio nuotraukų – ten nebuvo galima fotografuoti. Iš tremties parsivežiau tik dvi nuotraukas. Tačiau tokia okupantų politika vis vien neištrynė iš mano ir tautos atminties jų nužmogėjimo, lagerių ir tremčių vaizdų", – įsitikinęs buvęs politinis kalinys ir tremtinys dmj. mjr. S.Bereišis.

Atminties akcija

Prieš 76 metus birželio 14-ąją prasidėjo masiniai šalies gyventojų trėmimai į Sibirą. Vadovėliuose dažnai matome nesuvokiamo dydžio tremties skaičius, bet į Sibirą ištremti buvo ne skaičiai, o žmonės.

Antrus metus projekto "Misija Sibiras" organizuojama atminties akcija#IŠTARK #IŠGIRSK #IŠSAUGOK šiemet istorijos tiltais suvienys Lietuvą tam, kad visi kartu ištartume tremtinių bei politinių kalinių vardus, išgirstume jų likimus ir išsaugotume istoriją. Vilnius, Kaunas ir Klaipėda susijungs tam, kad visi kartu perskaitytume 60 tūkst. ištremtų ir kalintų žmonių vardų bei likimų – po 20 tūkst. kiekviename mieste.

Tai 20 tūkst. likimų ir istorijų arba beveik visi Šančių gyventojai! Įsivaizduokime, kad šių gyventojų staiga nebelieka – kasdien sutikto kaimyno, pardavėjos, paštininko staiga nebėra. Tremties laikotarpiu tai buvo realybė, kurią privalome išsaugoti.

Skaitymai Kaune vyks Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje prie Amžinosios ugnies (K.Donelaičio g. 64, Kaunas). Skaitymų pradžia – birželio 14 d. 13 val. ir tęsis per visą naktį, tol, kol bus perskaitytas paskutinis vardas skaitymų knygoje.

Norinčiuosius prisidėti prie tremtinių ir politinių kalinių atminimo išsaugojimo, kviečiame registruotis misijasibiras.lt. Prie skaitymų prisidėti bus galima ir neužsiregistravus – atvykus tiesiai į skaitymų vietą.

Prie skaitymų Kaune prisideda Lietuvos skautija, Lietuvos šaulių sąjunga, Ateitininkų federacija.