Palaimino kardinolas

"Prieš 30 metų, 1989 m. balandžio 15 d., buvo įsteigta "Carito" organizacija. Kauno sporto halėje dvi dienas vykęs steigiamasis suvažiavimas buvo neeilinis įvykis Lietuvos katalikų bažnyčiai ir visai valstybei, – remdamasi išplatintu pranešimu, "Carito" atkūrimo Lietuvoje iniciatorė sesuo Albina Pajarskaitė ėmėsi datų korekcijos. – Ne 1989-ieji, o 1987-ieji, po Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmių Marijampolėje, kur pasveikinti palaimintojo plūdo tikintieji iš visos Lietuvos."

1989 m. balandžio 15 d. "Carito" steigiamojo suvažiavimo organizatoriai.

Sunku pasakyti, kiek žmonių tąkart susirinko į tuometį Kapsuką. Vietos valdžia tikinčiuosius skaičiavo dešimtimis tūkstančių.

"Mums palanki buvo net milicija", – 1987-ųjų vasarą ir tautą pamažu kėlusius atgimimo Sąjūdžio šauklius prisiminė Vargdienių seserų vienuolijai priklausanti sesuo Albina. Jau tada ją ėmė kutenti mintis, kad žmonėms reikia ne vien tik politinio išsilaisvinimo, bet ir dvasinės atgaivos.

"Pasirašiau planelį ir išvažiavau į Kaišiadoris pas Jo Eminenciją kardinolą Vincentą Sladkevičių, – paprašyta prisiminti tekstą, sutalpintą ir du A4 formato lapus, sesuo Albina pažėrė greitakalbe: – Pirmuoju punktu žymėjau šeimą ir jos problemas, antruoju – vaikų ir jaunimo auklėjimą, trečiuoju – tautos bendrystės reikalus, paskiausiai – skurdo mažinimą."

Perskaitęs planą ir darsyk išgirdęs sesers argumentus, kodėl vertėtų prikelti nuo 1926-ųjų Nepriklausomoje Lietuvoje veikusį, 1940-aisiais prislopintą "Caritą", V.Sladkevičius seserį paklupdė ant žemės ir ją palaimino. Į Kauną su džiugia žinia pas likusias vargdienių seseris Albina tądien skrido tarsi ant sparnų.

Pasidalijo atsakomybę

"Per dvi savaites suradome nemažai moterų, kurios susidomėjo šia veikla. Į pirmąjį susitikimą privačiame bute 1988 m. rugpjūčio 26 d. susirinkome jau 23. Kartu pakvietėme tik ką iš kalėjimo grįžusį kunigą Kastytį Matulionį, kuris laikė šv.Mišias. Po jų pasirašėme veiklos aktą. Tai buvo mūsų pradžia", – sprendimą, pasak sesers Albinos, lydėjo klausimas, kas imsis atsakomybės.

Ja pasidalijo gydytojos Stasė Belickienė ir Emilija Montvilienė, lituanistė pedagogė Ona Gratkauskienė, filologė Jadvyga Stanelytė, inžinierė Regina Šalnaitė ir geomorfologė, dirvožemininkė, sesuo Albina.

Spalio mėnesį vykusiame Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime moterų sambūrio septynetui buvo leista pasveikinti jo dalyvius. Užlipusios ant scenos, katalikių vardu aktyvistės tai ir padarė.

"Sulaukėme daug gausių ovacijų. Tiesa, kai kuriuose veiduose buvo išgąstis. Jį mačiau ir poeto Justino Marcinkevičiaus veide. Po šio įvykio nusprendėme organizuoti katalikiško moterų sambūrio "Caritas" suvažiavimą", – jis, pasak sesers Albinos, įvyko po pusmečio.

"Carito" atgimimą sesuo Albina prilygino didžiausiam stebuklui.

Persekiojo stebuklai

Vilnius sambūriui erdvių nesuteikė, jas išnuomojo Kaunas, tiesa, už Sporto halę paprašė 3 tūkst. rublių. Jų katalikės neturėjo.

"Stebuklai nesiliovė, – ženklai, vienuolės teigimu, liudijo, kad sambūrio moterys eina teisingu keliu. – Sužinojusios, kokios sumos prašo už nuomą, neišsidavėme – halės vadovui pasakėme, kad dar kurį laiką pagalvosime. Einu ir suku galvą, iš kur gauti tiek pinigų, kai kišenėje nė kapeikos. Grįžus į tuometę būstinę – nediduką Švč.Jėzaus Širdies vienuolijos seselės butą, išgirdau neįtikėtiną naujieną!"

Pasirodo, vienas dvasininkas, prašęs likti anonimu, paaukojo 3,5 tūkst. rublių. Vėliau, anot A.Pajarskaitės, jas nuolatos lydėjo geradariai, dosniai aukoję kilniems moterų katalikių tikslams.

"Nuo pradžios iki pabaigos, iki mažiausios smulkmenos tai buvo stebuklas, o ir patys žmonės labai norėjo prie to prisidėti – savanoriai tiesiog plaukė", – kalbant nuo šviesaus vienuolės veido nedingo palaiminga šypsena.

Steigiamasis suvažiavimas įvyko balandžio 14–15 d. Kaune. Sausakimšoje Sporto halėje dalyvavo ne tik 812 sambūrio narių, bet ir maždaug 5 tūkst. svečių. Pirmosiose eilėse taisėsi kardinolas V.Sladkevičius, iš JAV atvykęs vyskupas Paulius Baltakis, profesorius Vytautas Landsbergis, Amerikos lietuviai, svečiai iš Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos ir dar daugelis kitų.

Sambūrio aukso amžius

Kai pokalbio metu bent kelis kartus seserį pavadinau "Carito" įkūrėja, ši mane taktiškai pataisė.

"Ne aš įkūriau "Caritą". Tai padarė Aukščiausiasis, – šviesuolė kratėsi garbės ir dėkojo Dievui už siųstus išbandymus ir dovanas. – Iki šiol stebiuosi, iš kur pas mane tiek stiprybės? Nuo 2001-ųjų slaugau prie patalo prikaustytą sergančią seserį, rašau knygas. Žinau... ne aš iš savęs, ne jūs ir ne jie iš savęs."

Paprašyta prisiminti "Carito" veiklą po 1989-ųjų balandžio, sesuo Albina į rankas paėmė šūsnį nuotraukų ir tvarkingai susegtų lapų. Vartydama juos, 93-ejų šviesuolė prabilo faktais.

"Pirmaisiais metais prieš pat didžiąsias šventes žmones kvietėme atverti savo namų duris, o prie vaišėmis nukrauto stalo rasti vietos vaikų namų auklėtiniams. Ką jūs manote? Per šv.Kūčias visi našlaičiai sėdėjo geradarių namuose", – veiklos sričių, apibrėžtų steigiamojo suvažiavimo metu, "Caritas", sesers Albinos teigimu, nuosekliai laikėsi. Rūpinosi skurstančiomis šeimomis, vienišais seneliais ir ligoniais, paliktais vaikais, žmonėmis, piktnaudžiaujančiais alkoholiu ir narkotikais, prostitutėmis. Įkūrė labdaros valgyklas, senelių ir vaikų globos namus, pagalbos šeimoms centrus, slaugos ligonines ir vaistines.

Siuntos į Lietuvą plūdo iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių, daugiausia – JAV, todėl žmonės galėjo džiaugtis nemokamais vaistais, drabužiais, žaislais, maisto produktais ir kita parama. Vienus dovanos džiugino, kitiems užtemdė akis ir atskleidė ydas. Atsirado piktnaudžiaujančių "Carito" gerumu, besipiktinančių, esą per mažai gauna.

"Caritas" teikė visapusišką ir kompleksinę pagalbą: materialinę, socialinę, dvasinę, – pastarąją sesuo Albina kėlė aukščiau už likusias. – Žmonės stengiasi turėti kuo daugiau, bet nuo to jie netampa laimingi. Labai svarbu gebėti teisingai panaudoti turtą ir suderinti tai su meile kitam žmogui. Nepakanka pasakyti "myliu" ir nieko neduoti. Tačiau numesti daiktą ir manyti, kad to pakaks, taip pat ydinga."

Organizacijai reikia kilti

Sesuo Albina apie prabėgusius metus kalbėjo su nostalgija, tačiau peikti šių dienų "Carito" veiklos nesiėmė, teprašė vieno – grąžinti ankstesnį šūkį, kuris anuomet skambėjo jos ir likusių moterų lūpose.

"Tuomet mes sakėme: "Kilti ir kelti." Kiek žinau, Žemaitijoje dar skamba šis šūkis, o visur kitur – "Gerumas mus vienija" , – vienuolė neabejojo, kad su tokiu šūkiu organizacija pasmerkta stovėti vietoje. – Ar norėčiau, kad "Caritas" būtų toks kaip prieš 30 metų? Anaiptol. Daug vandens nutekėjo, daug kas pasikeitė. Apmaudu dėl vieno, kad organizacijoje palikta tik vargo mažinimo sekcija – ugniagesių gelbėtojų darbas. Programų išdalijimas ir savotiškas sienų nustatymas – mūsų nelaimė. Mano nuomone, centre turėtų būti dėmesys šeimai, vyrui, moteriai. Siūlyčiau pradėti ne nuo pasaulio tvarkymo, bet nuo žmogaus, nuo šeimos."

Tada akimirkai pritilo, dirstelėjo į popiežiaus Pranciškaus nuotrauką už nugaros ir mintimis persikėlė į praėjusius metus, kai ją, palinkusią prie sesers lovos, pakėlė telefono skambutis.

"Noriu nusižudyti", – pasigirdo kadaise "Carito" veikloje dalyvavusios moters prisipažinimas. Išgirdusi jį, 93-ejų šviesuolė ėmėsi gudrybės – nelaimėlei pasiūlė palaukti ryto, o pati tuo metu puolė rinkti pagalbos numerį.

Tuomet mes sakėme: "Kilti ir kelti." Kiek žinau, Žemaitijoje dar skamba šis šūkis, o visur kitur – "Gerumas mus vienija".

"Kitądien ji man ir vėl paskambino. Prisipažino, kad gimimo dienos proga taurelę išgėrė. Kreipiausi į kelis "Carito" skyrius. Paaiškėjo, kad apie šią moterį jie žinojo, bet nepadėjo, nes ji esą nėra dora. Tada susimąsčiau, kad ir "Caritui" reikia kilti", – nenusigręžti nuo pagrindinių vertybių ir prisiminti, kad žmogus, bet ne turtai, yra svarbiausia, kvietė vienuolė.

"Caritas" šiandien

"Carito" organizacija – visoje Lietuvoje veikiantis pagalbos tinklas, siekiantis visuomenėje mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. "Caritas" turi platų pagalbos šeimai ir vaikams tinklą, teikia pagalbą sergantiems, vienišiems, vyresnio amžiaus žmonėms, aprūpina stokojančius maistu bei drabužiais, įgyvendina įvairias programas, skirtas patiriantiems benamystę, smurtą ir priklausomybes, taip pat vykdo migrantų, pabėgėlių, nuteistųjų, darbo neturinčių asmenų integraciją į visuomenę.

Pastaraisiais metais "Carito" veiklose darbuojasi daugiau nei 200 darbuotojų ir daugiau nei 3,5 tūkst. savanorių.

2018 m. "Carito" pagalbą gavo daugiau nei 35 tūkst. žmonių.