Tuomet šalies didmiesčiuose buvo įsteigta viena paslaptingiausių Lietuvos kriminalinės policijos tarnyba, vadinamasis Šeštasis skyrius.

D.Dargio kūrybos gerbėjai jau įprato skaityti šio rašytojo kronikas apie Lietuvos nusikalstamų grupuočių ar jų vadeivų gyvenimą. Rašytojas niekada neslėpė, kad rinkdamas medžiagą bendrauja ne tik su aprašomos nusikalstamos struktūros atstovais. Nemažai informacijos suteikia buvę bei esami teisėsaugos pareigūnai.

D.Dargis išskiria, kad mūsų šalies kriminalinės istorijos metraščiuose 1989–1992 m. jam atrodo itin įdomūs ir svarbūs.  Būtent tada veikė išskirtinė policijos pajėgų struktūra, skirta kovoti su organizuotu nusikalstamumu.

"Filme akcentuoju, kad, jei ne šitie žmonės, šiandien Lietuvą būtų galima lyginti su Serbija, Meksika arba Kolumbija, kai galima matyti įsmeigtą pagalį ir ant jo pamautą žmogaus galvą. Kai kur taip yra. Meksikoje kiekvieną dieną vyksta karas dėl narkotikų. Lietuva buvo per plauką nuo viso šito", – įsitikinęs dokumentinio filmo autorius.

Dešimt metų D.Dargis gyveno Kaune. Tuo metu būdamas vaikas, puikiai prisimena, kai nuėjęs į mokyklą išgirsdavo apie netoliese susprogdintą automobilį ar nužudytą žmogų. Jam teko girdėti tikrų istorijų, kai anuomet nusikaltėliai traukdavo į Kauno jaunimo pamėgtas diskotekas ar šokių vakarus ir iš tenai išvažiuodavo jėga parsitempdami nusižiūrėtas jaunas merginas. Kai kurios iš jų iki šiol yra pripažintos dingusiomis be žinios. Nusikalstamų grupuočių atstovai karaliavo nebaudžiami.

Pasak D.Dargio, jo filme aprėpiamo laikotarpio metu visoje Lietuvoje užregistruoti arti tūkstančio nužudymų, šimtai be žinios dingusių žmonių, sprogdinimai, vagystės bei turto prievartavimo aktai buvo tuometė kasdienybė. Šalyje veikė daugiau nei 100 organizuotų banditų gaujų. Vien tiktai Kaune buvo bemaž 40 grupuočių. Kiekvienai iš jų priklausė 10–20 asmenų.

Jei ne šitie žmonės, šiandien Lietuvą būtų galima lyginti su Serbija, Meksika arba Kolumbija.

"Tai daugiau nei filmas. Tai legendinių vyrų istorija, kelias, gyvenimas, drąsa ir kasdienybė. Jų dėka mūsų šalis netapo nusikaltėlių oaze ir tarptautine grėsme visai Europai. Šeštajam skyriui, taip tuomet vadintas elitinius pareigūnus vienijęs teisėsaugos organas, turime būti dėkingi už tai, kaip toli teisėtvarkoje valstybei pavyko nueiti šiandien", – sako filmą pristatantis septynių bestselerių autorius.

Legendiniai herojai

Filmo "Pirmieji kovotojai su mafija" dėmesio centre – Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos vyriausioji valdyba VRV. Paprasčiau tariant, tai buvo kovos su organizuotu nusikalstamumu tarnyba. Šios tarnybos pareigūnai buvo vadinami tiesiog "šeštokais". Šeštojo skyriaus istorija prasidėjo lygiai prieš 30 metų – 1989-ųjų balandžio 11 d., kai oficialiai trijuose pagrindiniuose Lietuvos didmiesčiuose pradėjo veikti ši teisėsaugos tarnyba.

Prisiminimais filme dalijasi Alvydas Sadeckas, pagrindinis Šeštojo skyriaus viršininkas, Visvaldas Račkaukas, viršininko pavaduotojas, tuo metu Vidaus reikalų ministro pareigas ėjęs ir išskirtinio padalinio veiklą parašu patvirtinęs Marijonas Misiukonis, Klaipėdos atstovai Jurijus Balandinas, Andrejus Zotovas, Kauno skyriui vadovavęs Olegas Mažuika.

"Jis prisipažino bendravęs su Henriku Daktaru, Vidmantu Gudzinsku-Guzu, Remigijumi Daškevičiumi-Daške. Klausiau, kuris iš jų paliko didžiausią įspūdį. Henytė. Pareigūnas sakė, kad Daktaras pasirodė sumaniausias, mokėjo tvarkytis, valdė hierarchiją. Esą Henytė palaikė didesnę tvarką Kaune nei kiti mafijos šulai savo miestuose", – filmo ištraukomis dalijosi D.Dargis.

Faktų dėlionė

Filme kalba ir vienas Kauno grupuotėms priskiriamas asmuo. Jis pasakoja apie tai, kad privengė "šeštokų", nes jie esą naudojo visas priemones tikslui pasiekti. Pasak D.Dargio, tas žmogus nenorėjo atsiskleisti, todėl jo pavardė neskelbiama. Tačiau tai realus žmogus, o ne statistas, kaip esą daro kai kurie prodiuseriai.

Pasirodo, filmo kūrėjams buvo minčių filmą pavadinti "Šeštokai", tačiau pasitarėme, kad ne visi supras, kas jie yra, D.Dargis šyptelėjo likęs prie pavadinimo "Pirmieji kovotojai su mafija".

"Tai visiška dokumentika. Kažkiek atkūrimo scenų bus, bet jos daugiau meninės raiškos priemonė. Mes nedarėme vaidybos. Tai jau buvome darę televizijos seriale "Mafijos kronikos", kuris televizijos eteryje buvo rodomas prieš penkerius metus. Tačiau tada buvau labiau kaip samdomas darbuotojas. Šį kartą didelė projekto kontrolė buvo mano rankose. Esu prodiuseris, scenarijaus autorius, tam tikri režisūriniai sprendimai taip pat mano. Tačiau nesu vienas šios filmo kūrėjas. Ypač prie filmo atsiradimo prisidėjo originaliais sumanymais garsėjantis kaunietis menininkas Kęstutis Petkevičius", – indėliu su kitais dalijosi D.Dargis.

Dingęs tyrimas

Dokumentinio filmo autorius tikina labai gerai atsimenantis laikotarpį, apie kurį pasakoja filme. "Šeštokų" kriminalistų nusikaltėliai privengė, bijojo. Šeštojo skyriaus pareigūnai naudojosi tokiais papuvusiais "devintukais" (Žigulių markės automobilių 9 modelis) veidrodiniais stiklais. Pamenate? Prie VPK Vytauto prospekto stovėdavo jų automobiliai. Jie dirbo nenuspėjamai, nors resursai buvo minimalūs. Būtent Šeštojo skyriaus pareigūnams pavykdavo išaiškinti organizuotų gaujų vykdomus nusikaltimus. Kai kuriais atvejais netgi palaužti. Praėjus 30 metų, išgirsti visokių istorijų, tarp jų ir apie nesąžiningus pareigūnus. Tik žinau, kad Šeštojo skyriaus pareigūnų banditai ne tik vengė, bet ir gerbė. Tai daug pasako", – per ne vienus metus surinkta informacija dalijosi D.Dargis.

Filmo autorius pasakojo, kad elitiniai pareigūnai, kaip operatyvininkai, dalyvavo ir Sausio 13-osios įvykiuose 1991 m. Pasak D.Dargio, parlamentą tuo metu gynė labai marga publika. 2004 m. kalbintas vienas pašnekovas iš nusikalstamo pasaulio yra jam prisipažinęs, kad būsimoji Žaliakalnio mafija važiavo ginti parlamento, esą "norėjo pastovėti už Lietuvą".

Su filmo autoriumi bendravę buvę pareigūnai filme netikėtai paatviravo, kad nusikalstamumas aplink parlamentą esančioje teritorijoje žymiai šoktelėjo. Manoma, kad parlamentą saugojusi marga publika naktimis užsiimdavo ir kitais darbeliais. Galima tik spėti, kad tarp gynusių parlamentą buvo būsimos nusikalstamo pasaulio žvaigždės.

Medžiaga apie nusikaltėlių siautėjimą tuo metu Lietuvai įtemptu metu buvo surinkta, perduota atsakingiems asmenims, tačiau dienos šviesos taip ir neišvydo. D.Dargio žiniomis, operatyvininkų atliktas tyrimas dingo visiems laikams.

Padėjo tašką

"Šeštokai" gyvavo neilgai – vos ketverius metus. 1992-ųjų sausį skyrius buvo uždarytas. Vieną dieną tuometis antrasis Lietuvos vidaus reikalų ministras Petras Valiukas tiesiog nusprendė, kad Lietuvoje organizuoto nusikalstamumo nėra ir Šeštąjį skyrių sunaikino. Nors iš istorijos žinome, kas tuo metu vis dar dėjosi Lietuvoje – juk būtent 1992–1993 m. buvo patys baisiausi metai.

1993 m. juk nušovė žurnalistą Vitą Lingį. Tai protu nesuvokiamas sprendimas naikinti šį padalinį. Yra manančių, kad Šeštojo skyriaus pareigūnai kažką "užkabino" ir todėl buvo priimtas politinis sprendimas naikinti skyrių. Apie tai kai kurie iš pašnekovų prakalbo ir šiame filme", – intriguoja D.Dargis.

Filmo autorius užsimena, kad elitinę pareigūnų tarnybą išdraskiusio P.Valiuko pavardė figūravo vienoje istorijoje, kurioje užsimenama, kad jis neva Vilniaus brigadai padėjo įsigyti nelegalių ginklų iš kariškių.

"Labai įdomu ar ne tų mafijinių struktūrų jis buvo "pastatytas" Vidaus reikalų ministru. Dar viena įdomi detalė, kad šis ministras po pusmečio mirė labai mįslingomis aplinkybėmis", – toliau vyniojo D.Dargis.

Dalis istorijos

Iširus Šeštojo skyriaus tarnybai, vėliau buvo įkurta Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba. "Ta tarnyba išaiškino žurnalisto V.Lingio nužudymą. Faktiškai tai buvo tie žmonės, kurie dirbo "šeštokų" gretose, nes Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyba įkurta po Šeštojo skyriaus sužlugdymo ir pratęsė jo tradicijas", – kovos su organizuotu nusikalstamumu pradininkų įdirbiu neabejojo D.Dargis.

Vienas iš filmo herojų paliko ypatingą įspūdį autoriui dėl psichologinio pasirengimo. Pasak D.Dargio, net ir didžiausią problemą jis sugebėdavo išspręsti per 5–7 telefoninio pokalbio minutes. Stiprūs psichologiškai, ramūs – taip filmo autorius apibūdina juostoje sutikusius pasidalyti prisiminimais pareigūnus. Daugelis jų pensininkai, kai kurie visuomenės veikėjai, kiti dėsto mokymo įstaigose, kur jaunimui pasakoja apie kriminalinę žvalgybą.

"Liūdniausia dėl Jurijaus Britovo, kurio dėka buvo išaiškintas V.Lingio nužudymas. Jis pats atsivežė ir Borisą Dekanidzę iš Rygos į Lietuvą. Tas žmogus turėtų ką papasakoti. Mes dėjome didžiules pastangas, kad jis atsivertų, bet jis kategoriškai neįsileidžia į savo erdvę. Filme apie jį tik papasakosime. Jis yra legenda, tikras Vilniaus brigados siaubas. Jo pastangomis neutralizuota ši Vilniaus nusikalstama grupuotė. Labai įdomus žmogus, tačiau jis gyvena atsiribojęs netgi nuo savo buvusių kolegų. Sako, kad taip gyvena tikrieji sekliai, kurie savo darbo patirtį nusineša su savimi", – apgailestavo kūrėjas.

Svajonė išsipildė

Filmo autorius šyptelėjo, kad nuo mažų dienų svajojo sukurti filmą. Neslepia, kad įtakos tokiai svajonei galėjo turėti ir vaikystėje žiūrėti filmai apie nindzes, Rytų kovos menų kovotojus. "Tas 1989–1992 m. laikotarpis man pačiam labai įdomus. Tai, kas tuo metu vyko, šiandien atrodo visiškas kosmosas. Esu įsitikinęs, kad šis filmas turėtų būti rodomas mokyklose, nes tai iš dalies apie mūsų valstybės formavimąsį", – lūkesčius puoselėja D.Dargis.

Filmo autorius ramina, kad kraujo ir smurto filme nėra. Ten pasakojimas apie tuo metu dirbusius pareigūnus, apie tai, ką jie išgyveno: "Ir, ačiū Dievui, kad jie išgyveno, nes jei V.Lingys krito dėl savo straipsnių, tai jie taip pat buvo potencialūs taikiniai."

Išskirtinai filmas nuo balandžio 25 d. bus rodomas laikinoje Kauno "Romuvos" kino teatro salėje, kur bus surengtas originalus filmo pristatymo vakarėlis dešimto dešimtmečio stiliumi.